Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2020 m. gegužės 16 d., šeštadienis

Būsite nustebę, ką sutiksite danguje ? (tai, ką matome, gali suklaidinti) 2d.

John Fenn .Weekly Thoughts. 2(4) Surprised Who is in Heaven? (appearances can be deceiving) #2 of 4  15/05/20
 Sveiki,
Man įdomu...
Moteris iš mūsų namų surinkimų papasakojo, kaip ji maždaug pusę metų išbuvo komos būsenoje, kol atgavo sąmonę. Ji sakė, kad tuo metu ji viską girdėjo. Viską, bet jos protas veikė labai lėtai, reikėjo savaitės, kad galėtų sudaryti atsakymą savo prote (pavyzdžiui) į tai, ko klausė jos mama apsilankymo metu. Ji sakė, jei jos mama aplankydavo ją antradienį, ir paklausdavo:“ Kaip jautiesi?“, jai reikėjo laiko iki kito antradienio, kol jos protas sudarytų atsakymą: „Man skauda nugarą“- bet tai niekada neišeidavo iš jos burnos.
  
Jos mama taip pat buvo mūsų namų  surinkime, todėl buvo įdomu išgirsti komentarus iš jos perspektyvos.  Viena vertus, motinai skaudėjo, nes  nežinojo, kas nutiko jos dukrai, bet ji vis tiek  melsdavosi ir būdavo pozityvi, kai ją lankė. Tuo pačiu metu jaunoji moteris nesugebėjo reaguoti fiziškai, tačiau mintyse ji girdėjo ir atsiliepė ir netgi meldėsi kartu su mama.


Būdama toje prieblandoje tarp gyvenimo ir mirties, ji sakė, kad Viešpats du kartus atėjo pas ją  ir kalbėjosi su ja apie jos ateitį, vieną kartą paėmė ją į dangų ir pasakė, kad jos laikas dar neatėjo ir pan. Ji visada žinojo, kad „pabus“


O kas, jei ji būtų mirusi? Niekas šioje dangaus pusėje nieko nebūtų žinojęs apie tai, kad ji žinojo apie savo aplinką, girdėjo kiekvieną žodį, meldėsi su motina ir tais metais du kartus matė Viešpatį. Jei ji būtų mirusi, nė vienas iš mūsų to nebūtų žinoję. Kiek istorijų ir  panašių situacijų, apie kurias sužinosime tiesą tik būdami jau kitoje pusėje.


Žinodamas, kad kiekvienas žmogus gauna tą pačią pasirinkimo galimybę, kurią turėjo Adomas ir Ieva, gyvybę ar mirtį, man įdomu, kiek žmonių, mirties akivaizdoje, gulėdami be sąmonės, priima paskutinę sekundę sprendimą kreiptis į Viešpatį? Jei jie taip pasielgia, niekas šioje dangaus pusėje nesužino, kad jie tai padarė.


Prisimenu ligonį, ištiktą komos mirties akivaizdoje, vienas  žmogus meldėsi už jį ir vedė jį į „nusidėjėlio maldą“, darydamas pertraukas po kiekvieno sakinio, leisdamas komoje esančiam asmeniui melstis kartu, nors asmuo, žinoma, nesugeba atsakyti garsiai. Tas žmogus liudijo, kad  po to, kai pasakė  „amen“,  Šventosios Dvasios buvimas iš karto užpildė kambarį, o žmogaus komos būsenoje veidą nušvietė  vos matoma lūpų kampučiuose šypseną, ir po to jis išėjo. Kitoje beveik identiškoje situacijoje  mirties patale gulinčio žmogaus veidu ėmė tekėti ašaros. Aš tai mačiau keletą kartų.


Manau, kad yra daug tokių kaip vagis ant kryžiaus, kurie  per paskutines savo gyvenimo sekundes apsisprendžia dėl Viešpaties, ir apie kuriuos  mes nesužinosime, kol nepateksime į dangų. (Tikiuosi, neklausiu tenai , pamatęs tokį: „Ką tu čia veiki?“, arba; „Oho, tu vis tik apsisprendei!“ Arba: „Taigi, jie įsileido tave, ar ne?“ Ar dar ką nors, kas išreikš mano nuostabą dėl Dievo malonės.)


Įspėjimas: tai gali sumaišyti jūsų teologiją, tai padarė ir su manąja
Aš tarnavau bažnyčioje netoli Spencerio, Tenesio valstijoje – nedideliame surinkime, maždaug  40 žmonių. Kai mokiau, Dvasia atkreipė  dėmesį į moterį, sėdinčią maždaug pusiaukelėje kairėje pusėje, o šalia jos sėdėjo pora vaikų. Staiga atmerktomis akimis mačiau regėjimą, vykstantį virš šios moters, tarsi stebėčiau sceną per televizijos laidą. Mačiau vyrą  tamsiais plaukais, jo veide buvo didelė kančia, sėdintį supamoje kėdėje namo verandoje,  vyras rankoje turėjo pistoletą. Regėjimas baigėsi, kai jis pakėlė pistoletą prie galvos.


Tėvas kalbėjo su manimi, kai tai mačiau: „Tai yra jos vyras. Jis nusišovė, bet jis yra su manimi ir noriu, kad tu jai tai pasakytum, nes ji labai bijo dėl vyro išgelbėjimo ir aš nori suteikti jai užtikrintumą “. Kaip tik tada pamačiau jį stovintį aukščiau ir  šone, ten, kur moteris sėdėjo suole, su didžiulė šypsena, žiūrint žemyn į ją ir savo šeimą; žvelgė į savo šeimą su gilia meile, užuojauta ir liūdesiu dėl jo sukelto skausmo. Viskas buvo labai  aišku,  Šventoji Dvasia, leido man jausti, ką jautė Viešpats, kaip ir mes, užtarimo maldoje, dažnai patiriame to žmogaus emocijas ar spaudimą, su kuriuo kartu  maldoje nešame jo  naštą. Vyras labai apgailestavo; tai lietė mane iki ašarų.


Aš paklausiau Tėvo: "Kaip tai įmanoma? Aš visada galvojau apie žmones, kurie nusižudo turėdamas galvoje  I Korintiečiams 3:17, kur sakoma, kad jei sunaikinsime kūną, mes būsime sunaikinti. Jis atsakė: "Skiriasi kontekstas.“ Jis  nebuvo sveikame prote. Jis sirgo emociškai. Ar tu smerktum žmogų už tai, kad jis serga savo prote, labiau nei galėtumėte dėl to, kuris mirė sirgdamas savo kūne?" "Oi, atsiprašau, tu teisus. Tai turi prasmę".


Iš sakyklos pasidalinau tuo, ką mačiau, ir ką Jis sakė, ir stengiausi perduoti kuo tiksliau, kai jaučiau kokią kaltę jis jautė dėl žmonai ir vaikams padarytos žalos. Žinoma, ji apsipylė ašaromis, patvirtino, kad tą dieną , ji rado jį nusižudžiusį, kaip dėl to pergyveno, nemiegojo, taip bijojo dėl jo alkoholizmo, pykčio ir savižudybės. Ji sakė, kad tai slėgė ją kiekvieną dieną, nes ji jį labai mylėjo ir norėjo, kad jis būtų danguje.

Jei nedalyvavote tame tarnavime  ir tik žinojote apie alkoholiką, priekabiaujantį, piktą vyrą ir kad jis nusižudė, galėjote pagalvoti, kad jis  pragare. Savižudybė yra žmogžudystė, bet už žmogžudystę gali būti atleista. Paklauskite Mozės ir karaliaus Dovydo. Jėzaus atmetimas yra neatleistina nuodėmė, nes atmesti išganymą teikiančios Šventosios Dvasios darbą, reiškia atmesti Jėzų.


Kartais problema yra mumyse, ne juose
Mūsų surinkimo narė užaugo tarp Romos katalikų, bet vėliau gimė iš naujo ir buvo pripildytas Šventa Dvasia. Tačiau jos motinai Romos katalikų bažnyčia buvo tikroji bažnyčia, ir ne kitaip.

Jos motina prieš mirtį buvo perkelta į slaugos namus, o dukters širdyje svarbiausia buvo įsitikinti, kad mama eina į dangų. Ji nebuvo tikra, nors jos  mama sakė tikinti Jėzų, ji taip pat klausė kunigų ir meldėsi Marijai, degindavo žvakes, eidavo išpažinties ir niekada nepraleido Mišių.

Aš nuėjau į slaugos namus, susitikti su moterimi iš mūsų surinkimo ir jos mama. Buvau gerbiamas, nes buvau „Dievo vyras“, nors esu įsitikinęs, kad jos mamos  manymu buvau žemiau jos parapijos kunigo lygio. Mano vaidmuo buvo išklausyti mamą ir nuspręsti dėl dukros ramybės , ar jos mama bus danguje.

Kadangi ji lygino savo išgelbėjimo patirtį su motinos gyvenimu Katalikų bažnyčioje, ji jaudinosi dėl motinos išganymo. Aš kalbėjau su mama ir su sėdinčia šalia dukra. Mama skelbė tvirtą tikėjimą Viešpačiu, sakė, kad Jėzų pažinojo nuo mažų dienų. Taip, ji meldėsi Marijai ir šventiesiems, kaip mokė Katalikų  Bažnyčia, tačiau ji tikėjo, kad Jėzus yra jos Viešpats, ir jautė Jo buvimą savo širdyje. Baigta byla.

Visa vizito priežastis buvo dukters baimė dėl motinos išgelbėjimo, nes ji turėjo daugiau žinių nei mama. Mes nerimaujame dėl amžinybės tų, kuriuos gal būt  mylėjome ir praradome, kelionės tikslo, nes esame, kaip ši dukra, turinti aukštesnį pažinimo lygį Viešpatyje ir matėme  stabmeldystę ir klaidą motinos bažnyčioje. Bet Viešpats labiau vertina širdį, o ne  narystę bažnyčioje, o nežinojimas iš tikrųjų turi reikšmės.

Ir štai čia aš pratęsiu kitą savaitę – O kas dėl to  ...? Iki tada laiminu,

John Fenn

www.cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą