Šventoji Dvasia, kaip Ją pažinti. 3d.

John Fenn , 2018 rugpjūčio 10d.

Sveiki,

Praeitą savaitę mes išsiaiškinome, kodėl maldoje kreipiamės į Tėvą, o ne į Jėzų ar Šventąją Dvasią. Todėl natūraliai kyla ir klausimas: „Kaip aš galiu bendrauti su Viešpačiu ar Šventąja Dvasia?“

Ką NT sako apie ‚bendravimą‘ su Tėvu, Viešpačiu, ar Šventąja Dvasia?

„Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.“ 1Korintiečiams 1:9

„Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei jūs pažinote Dvasios bendravimą...“ Filipiečiams 2:1

„Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.“ Jono 1:3

Naujajame Testamente yra eilutės, kurios tiesiogiai kalba apie bendravimą su Tėvu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia. Ten nėra maldų į Šventąją Dvasią. Tiesa yra būtent tokia, neatsižvelgiant į bendrą mokymą apie kalbėjimą Šventajai Dvasiai, ir nepaisant daugybės tarnavimų, kurių pradžioje kviečiamas Šventosios Dvasios buvimas. (Ji jau yra ten, nes Kristus yra kiekviename tikinčiajame, ir Jis yra ten, kur susirinkę 2 ar 3, - taigi malda yra klaidinga).

Tik pagalvokite apie visus tuos žmones, kurie kreipiasi į Šventąją Dvasią tikėdami, kad kreipiasi į Dievą, bet taip nėra. Kadangi Jis yra tiesa, Jis negali sutikti su jų klaida, ir tai veda į didelę sumaištį Kristaus Kūne dėl to, kad nejaučiame, nejuntame, negirdime Šventosios Dvasios, ir visa tai todėl, kad jie patikėjo neteisingais dalykais apie Ją ir Jos ieško ne ten, kur reikėtų.

 Jei žmonės nori melstis Dvasiai, Tėvas nesustabdys jų, bet jei jie  nori, geriausio, ką gali gauti bendravime su Tėvu ir Sūnumi, jei žmonės nori tikslumo savo maldoje, turi priimti tai, ką iš tiesų sako raštas, o ne ką sako populiarus televizijos pamokslininkas, knygos autorius ar pastorius. Jėzaus ir Pauliaus žodžiai mums turi didesnį svorį, nei modernaus pamokslininko, mokytojo ar knygos žodžiai.

Lengvas nukrypimas- neatleidžiamos nuodėmės apibūdinimas

Visa, ką žinome apie Tėvą ir Jėzų, ateina per Šventąją Dvasią. Paulius sako, kad raštas buvo ‚įkvėptas‘ Šventosios Dvasios, o Petras – buvo užrašytas ‚per Šventosios Dvasios įkvėptus žmones‘ (2Timotiejui 3:16, 2 Petro 1:21). Iš rašto į mūsų bendravimą su Juo; per Šventąją Dvasią. Dvasia yra RYŠYS su Dievu žemėje.

 Todėl neatleidžiama nuodėmė yra atmesti (piktžodžiauti) Šventajai Dvasiai. Ji yra Ta, kuri teikia išgelbėjimą žemėje. Jėzus pasakė Nikodemui privačiame naktiniame pokalbyje Jono 3:5-8, kad tam, kad įeitų į Dievo karalystę, žmogus turi gimti iš Šventosios Dvasios. Jei žmogus atmeta Šventosios Dvasios darbą, atnešantį išgelbėjimą, jis yra prarastas. Jėzus mirė dėl kitų, ne dėl Savęs, taigi vienintelė nuodėmė - Jėzaus atmetimas - nėra uždengta kryžiumi.

Jėzus įspėjo religinius lyderius Mato 12:24-32, kurie sakė, kad jis išvarinėja demonus Šėtono jėga, kai tuo tarpu Jėzus sakė, kad daro tai Šventosios Dvasios jėga. Veiksmas, kai Dievo darbai (kurie yra Dvasios atlikti) priskiriami velniui, pavojingai priartina prie neatleidžiamos nuodėmės, nes atmetamas Dvasios, kuri yra išgelbėjimo Veiksnys, darbas.

Atgal prie temos

Mūsų Tėvas yra danguje. Jėzus pakilo į dangų ir yra Dvasios srityje tol, kol fiziškai pasireikš Savo grįžimo metu. Nors tu ar aš ir matome Jį, ar juntame Jo buvimą, Jis yra dvasinėje srityje - ne kaip holograma, ir ne kaip išmani Viešpaties faksimilė, - tai Pats Viešpats.

Mūsų akys gali būti atvertos, kad regėtumėm Jo sritį, nes Dvasios srityje mes juntame ar girdime Jį per Šventąją Dvasią. Apaštalas Jonas Apr 1:10 teigia: „aš buvau Dvasioje Viešpaties dieną ir išgirdau už savo nugaros galingą balsą...“ Jis matė Viešpatį, per Šventąją Dvasią, jo akys buvo atvertos Jo sričiai.

Dvasia yra ryšys tarp dangau ir žemės, Ji šiandien patarnauja žemėje. Ji yra Tiesos Dvasia ir tiksliai atkartoja mums tai, ką girdi iš Tėvo ar Jėzaus.

Jėzus pasakė: „Dar daug ką turiu jums (mokiniams) pasakyti, bet dabar jūs negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti.“ Jono 16:12-13

Jėzus pasakė, kad Jis jiems kalbės ‚daug dalykų‘ per Šventąją Dvasią, kai Ji ateis - tai įvyko per Sekmines. Taigi šiandien, jeigu Viešpats kalba tau ir man, tai daro per Šventąją Dvasią. Paulius pasakė, kad Šventoji Dvasia tiria Tėvą, ieškodama, ką Tėvas turi paruošęs mums. 1Korintiečiams 2:9-2.

Dar vienas nukrypimas

Jeigu jau mes tvarkome painiavą ir naikiname žmonių tradicijas, kodėl turėtumėm dabar sustoti?

Aš turiu šiek tiek nukrypti nuo temos tam, kad kai ką pridėčiau. Paulius nurodo, kad tikintieji gali taip pat bendrauti ir su demonais. Jis tai mini 1Korintiečiams 10:20-22: „Pagonys (netikintieji), aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui. Ir aš nenoriu, kad jūs bendrautumėte su demonais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės („tosto“ praktika, kaip auka dievui).

Paulius turėjo galvoje mokymus, kad galima būti ‚gerais krikščionimis‘, bet taip pat aukoti aukas demonų šventyklose, tai buvo bendra praktika, patvirtinanti verslo sandėrius. Aš mokiau apie tai serijoje „Jezabelė“. Tas mokymas buvo apie moters nuodėmę, kurią Viešpats pavadino Jezabele Apr 2:20. Jos miestas, Tiatyrai, buvo profsąjungų (gildijų) centras Romos Imperijoje. Jei asmuo norėdavo pirkti ar parduoti kokią nors prekę ar net nekilnojamąjį turtą, kiekvienas kontraktas turėjo būti patvirtinamas auka dievui ar deivei, tos gildijos globėjams, bei seksu su šventyklos prostitute. Ji mokė, kad galima būti Jėzaus pasekėju ir tuo pat metu praktikuojant tokius dalykus, todėl ji buvo stipriai Viešpaties sudrausta. Įsigykite šią seriją, jei norite tai išsamiau pastudijuoti.

Išvada tokia, kad krikščionys gali turėti ir pažinti demonus, nes Paulius kitu atveju nebūtų sakęs: „aš nenoriu, kad jūs turėtumėte bendravimą su demonais.“ Faktiškai per daugiau nei 44 vaikščiojimo su Tėvu metus aš išvijau daugiau demonų iš tikinčiųjų, nei iš netikinčiųjų. Jie negali apsigyventi krikščionio dvasioje, bet gali apsėsti jų protą ir/arba kūną. Bet krikščionis taip pat gali turėti ‚bendravimą‘ su demonais, kaip Paulius sako, praktikuodamas nuolatinę nuodėmę, ir aukodamas aukas dievams ir deivėms patvirtinant  verslo sandėrį, arba pirkti/parduoti namus, o tada užsiimti seksu su šventyklos prostitute. Tokia praktika buvo kasdieninis reiškinys Pauliaus laikais. Šiais laikais tai prilygtų, jei moteris ar vyras būtų įpratęs nuolatos žiūrėti pornografiją, arba lankyti klubus ir panašiai, nors ir žinotų, jog žmonėse ir toje aplinkoje yra demonų. Arba tikintysis, kuris tikrai mylėtų Dievą, bet turėtų tą mažą įprotį, tenkinantį kūną ir tai darytų dažnai. Taip jis kartkartėmis bendrautų su demonais.

Taip jie laikas nuo laiko bendrauja su demonais, po to prašo atleidimo ir tęsia savo krikščionišką gyvenimą. Paulius kalbėjo tikintiesiems, kad jie liautųsi aukoję dievams ir deivėms bei ištvirkavę su šventyklos prostitutėmis. Prisiminkime, tie korintiečiai buvo charizmatai, uolūs dėl Dievo, bet daugeliu atvejų giliai klystantys. Tačiau jie augo Kristuje. Ilgiausius laiškus Paulius parašė korintiečiams - 1 ir 2 laiškas Korintiečiams. Paulius rašė apie jų trūkumus gyvenime, bet vis tiek jie buvo priimtini Viešpatyje. Paulius jiems sakė, kad jie dalyvaus paėmime 1Korintiečiams 15, ir kad jie  valdys pasaulį ir angelus ateinančiais amžiais 1Korintiečiams 6:2, ir kad jų nesantaika ir pavydas yra medis, šienas ir šiaudai, kurie sudegs teismo metu 1Kor 3:1-15. Šiandien tai teikia mums viltį!

Žodis „bendravimas“ reiškia, turėti kažką bendra‘, „dalyvauti tame kas bendra su“, ir apibūdina tikinčiųjų bendravimą su Viešpačiu. Bet kai kurie krikščionys taip pat gali turėti kažkokį bendrą susitarimą arba bendravimą su demonais, kaip rašė Paulius.

Aš matau, kad tie nukrypimai nors yra reikalingi, nuvedė mane šalin nuo temos, kaip iš tiesų bendrauti su Tėvu, Viešpačiu ir Šventąja Dvasia ir kaip suprasti skirtumus tarp jų. Tai padarė šios savaitės „Mintis“ ypatingai ilgas, dėl to atsiprašau. Pažadu padaryti tai sekančią savaitę...kol kas, būkite palaiminti!

John Fenn