John Fenn,
2017 m. lapkričio mėn. 25 d.,
Sveiki visi,
Mega-bažnyčios
darbuotojas trečiadienio vakaro pamaldose pasidalino, lyg ir nuostabiu
liudijimu. Jis pasakojo kaip jo paauglys sūnus norėjo mašinos, ir ne bet kokios
mašinos, o džipo. Naujo džipo. Jis pripažino, jog norėjo nupirkti tą džipą savo
sūnui, kadangi šis greitai turėjo baigti vidurinę mokyklą ir jam reikėjo
automobilio. Tačiau tam neturėjo pinigų, taigi jie meldėsi ir meldėsi.
Jis sakė, kad
jie „nesiliovė melstis ir tikėti“, ir vieną dieną, kai jie vaikštinėjo po
automobilių aikštelę, apžiūrinėdami džipus bei kalbėdamiesi su pardavėjais,
galiausiai nusižiūrėjo vieną mašiną, bet kadangi neturėjo pinigų, pasuko namų
link. Tačiau įvyko stebuklų stebuklas, pardavėjas pasakė automobilių pardavimų
agentūros savininkui, o automobilių pardavimų agentūros savininkas, išgirdęs
poreikį, nusprendė duoti jaunuoliui naujutėlaitį džipą. Koks liudijimas apie
Dievo ištikimybę, jeigu nesiliauji melstis, pasakė jis visai bendruomenei.
Šūksniai ir plojimai trečiadienio vakaro pamaldose buvo kurtinantys.
Tiesa
Tiesa yra
tokia, kad tas žmogus buvo vieno bažnyčios departamento vadovas, o tos vietinės
automobilių pardavimų agentūros savininkas priklausė šiai bendruomenei.
Agentūros savininkas taip pat kalbėdavo kai kuriose bažnyčios rengiamose
konferencijose, su kuriomis būdavo dažnai susijęs tėčio departamentas, taigi
jie vienas kitą gerai pažinojo. Tikra yra tai, kad jis nesijautė kaltas, jog
skambindavo po kelis kartus per dieną automobilių pardavėjui kokias 2 savaites,
spausdamas jį duoti naują džipą jo sūnui... ir galiausiai po 2 savaičių
bauginimų ir telefoninių skambučių pardavėjas davė mašiną. Visa tai vyko
užkulisiuose, tik keli iš mūsų žinojo, ką jis daro... taigi mes buvome labai susikrimtę
ir nusiminę dėl melo, kurį jis papasakojo tą trečiadienio vakarą.
Kova už
teisumą jo širdyje vyko tarp išdidaus tėvo, norinčio duoti geriausią dalį savo
sūnui, ir Viešpaties teisingumo augančio (bandančio augti) jame. Teisumas ieško
subtilių priėjimo būdų prie mūsų širdies, ir Viešpats yra džentelmenas. Užtat
galimybės padaryti teisingus sprendimus yra subtilios, beveik kaip iš vidaus
kylantis pasiūlymas, mintys iš Dvasios, plūstančios į mūsų protą, tokios
subtilios, kad dauguma žmonių yra kurti Jos balsui.
Galatams 4:19 Paulius sako: „Mano
vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus.“
Tokia yra
užtarimo malda, kuria mes visi meldžiamės už mylimuosius, kad jie ateitų pas
Kristų, bet kai tik jie ateina pas Viešpatį, toliau meldžiamės, lyg
besilaukdami ir gimdydami, auginame juos Kristuje. Dievas nepažeidžia žmogaus
laisvos valios, tačiau mūsų maldos padeda Dvasios pastangomis* auginti asmenis
iš dvasinio žmogaus viduje į išorinius jų gyvenimus, stiprinant juos iš vidaus,
kad jie galėtų priimti teisingus sprendimus. Taip Viešpats sutvarkė, kad
leidžia mums atsidurti situacijose, skatinančiose mus priimti sprendimus iš
teisingumo pozicijos arba susitapatinant su savo senais įpročiais. *Efeziečiams
1:17-18, 3: 14-20, Kolosiečiams 1:9
1 Petro 2:2
parašyta: „lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte
išgelbėjimui.“
Augti
išgelbėjimui. Žodis, apie kurį Jis kalba, tai ne mūsų skyrius ir eilutė,
kuriuos turime šiandien, jie tada juk neturėjo atspausdinto Naujojo Testamento
– tai vyko prieš daug amžių. Žodžio pienas buvo Gyvasis Žodis, Kristaus asmuo
juose bei Jo pažinimas – vaikščioti su Juo, kaip mažam vaikeliui su savo
tėvais, ranka rankon, arti širdies, būti priklausomiems nuo Jo, skatinti,
vadovauti ir mokyti juos pagrindinių dalykų, kurių dėka jie galėtų augti Jame.
Štai pavyzdys: Šokoladinio pyrago ant
savitarnos stalo proga
Barbara ir aš
valgėme vieninteliame mūsų mieste esančiame restorane su sėdimomis vietomis,
kurio valgiaraštyje buvo salotų baras. Ten yra didelis žalumynų, daržovių
užpilų ir padažų pasirinkimas. Tolimame salotų baro pakraštyje yra padėtas
dienos desertas, kuris įtraukiamas į valgiaraštį, jeigu nusiperki salotų barą.
Tą dieną desertui buvo šokoladinis pyragas.
Aš užsisakiau
ypatingą dienos pasiūlymą, o tai buvo rūkytos mėsos kotletas, kuris įėjo į
salotų baro komplektą. Ne amerikiečiams aš išversiu, ką reiškia „rūkytos mėsos
kotletas“– rūkyta mėsa lėtai kepama ant silpnos ugnies su daug medžio dūmų, ir
pagardinama vieninteliu svarbiausiu ingredientu, ką mes vadiname barbekiu, arba
sutrumpintai BBQ. Mėsos kotletas – tai malta jautiena, suformuota kaip kotletas
ir iškepta – šis mėsos kotletas yra iškeptas rūkykloje, o tai unikalus ir labai
gardus derinys. Rūkytas mėsos kotletas ir aš esame seni draugai. Seni draugai.
Užsisakydamas ypatingąjį, kaip komplekto dalį, gavau priėjimą prie salotų baro,
o kaip jau sakiau, salotų barui priklausė pyragas.
Barbara
užsisakė kažką kitą iš valgiaraščio, ir jai nepriklausė salotų baras. Mano dieta
sudaryta griežtai iš proteinų ir salotų, o kalbant apie pyragus, tai manęs jie
visai nedomina. Kas liečia Barbarą, tai jos gyvybę palaiko angliavandeniai. Jai
patinka pyragai, duona, ir panašūs dalykai. Mūsų pietums artėjant prie
pabaigos, kalbėjomės apie tai, apie ką dabar rašau ir kaip Viešpats leidžia
patekti į tokias situacijas, kai arba vaikščiojame teisume arba sužlugdome
teisumo darbą mumyse.
Mums apie tai
kalbantis, pasirodė, kad pyragas ant salotų baro yra tobulas pavyzdys. Aš
nenorėjau pyrago, tačiau Barbara būtų jį suvalgiusi. Iš mano pusės būtų neteisu
nueiti prie salotų baro, paimti pyrago riekelę ir nusinešus ant stalo atiduoti
Barbarai.
Žinoma, nei
vienas iš mūsų to nebūtų padaręs, nesvarbu, kaip labai ji norėtų to pyrago, nes
tai būtų vagystė – tačiau mes diskutavome, kaip nepastebimai atsiranda teisumo
augimo asmenyje progos, kadangi krikščionys neturi teisumo – noriu pasakyti –
teisumo kaip gyvenimo būdo savo širdyje.
Aš galėjau
paprašyti, kad padavėjas atneštų pyrago gabalėlį Barbarai, tačiau mes būtumėm
užmokėję už jį, nes tai neįėjo į Barbaros valgiaraštį. Taip pasielgti būtų
teisinga. JEIGU būtumėm nesąžiningi, aš galėčiau paimti pyrago gabalėlį, kurio
nenoriu ir atiduoti Barbarai, bet tada pavesčiau Viešpatį ir vidinį teisumą. Užmokestis
už teisų elgesį yra ramybė ir tai yra daug arčiau Viešpaties, kuomet Jis gali
man patikėti daugiau Savęs.
Apie vieną iš
charakterio savybių, kurią Viešpats bando auginti mumyse skaitome 2 Petro
1:3-4: „Duodamas visą kruopštumą, kad pridėtumėm prie savo tikėjimo moralinį
tobulumą...“ – tai paminėta pirmiausiai, o dauguma tikinčiųjų būtų pietavę,
pasivogę pyrago gabalą nuo salotų baro ir atidavę jį savo žmonai, galvodami,
kad Dievas laimina jų maistą. Tačiau Jis būtų stebėjęs. Jis turėtų žinoti, kad
tai daug mažiau, ką Jis žino, kad jiems galima patikėti... ir netrukus ateityje
Jis būtų jiems suteikęs kitą progą nevogti...
Maistas pamąstymui. Iki kitos
savaitės. Būkite palaiminti!
John
Fenn
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.