Savo emocijų suvaldymas. 6 dalis

John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Kažkurią dieną per seną TV laidą išgirdau vieną juoką, kurį buvau girdėjęs šeštoje klasėje iš mokytojo. Jis tai papasakojo stengdamasis mus išmokyti mąstyti „nestandartiškai“ – tai reiškia ieškoti sprendimų už akivaizdumo ribos.

Juokas yra toks: Kiekvieną savaitę meksikietis berniukas pravažiuoja Meksikos/JAV sieną ant savo dviračio, užsikabinęs ant pečių kuprinę. Kiekvieną savaitę jį sustabdo tas pats JAV pasienietis, kuris patikrinęs kuprinę, kiekvieną savaitę joje randa tik smėlio. Taip tęsiasi daug savaičių, kol vieną dieną, pasienietis savo išeiginę dieną leisdamas Meksikoje, pamato tą patį berniuką. Jis paprašo berniuko papasakoti, ką jis veikia važinėdamas pirmyn atgal su pilna smėlio kuprine ant nugaros. Berniukas atsako:

„Aš užsiimu dviračių kontrabanda.“

Tokiu būdu mūsų emocijomis naudojasi velnias – jis nukreipia mūsų žvilgsnį į smėlio pilną kuprinę, kai iš tiesų jis ant kontrabandos perveža savo tikrąjį tikslą tiesiai į mūsų gyvenimus – ir tai šaukia mums baimės, įniršio, pykčio, išdidumo, ir t.t. pavidalu.

Galėčiau jums pasakoti vieną istoriją po kitos

Aš manau, kad dauguma iš mūsų esame tapę tomis aukomis, kurios gyvena, besivadovaudamos savo emocijomis. Žmonės nuolat manęs klausia, ką daryti su draugu, kuris visiškai neaišku kodėl staiga nutraukė draugystę, arba draugystė nutrūko dėl kažkokios banalios priežasties. Aš išvardinau kelias patirtis, įvykusias per kelias paskutines savaites, tačiau rezultatas yra visada tas pats – nekaltas draugas, šeimos narys, bendradarbis, bažnyčios bendrijos narys, kuris buvo sužeistas dėl emociškai priimtų sprendimų, nužudžiusių draugystę.

Paulius rašė daugybei emocijomis besivadovaujančių tikinčiųjų savo pirmame laiške Kristaus kūnui Korinte, sakydamas, jog faktas, kad jie kovoja, pavydi, yra susiskaldę, pasako tai, jog jie yra tik kūdikiai Kristuje. 1 Korintiečiams 3:3 jis sakė, kad jie yra kūniški, gyvenantys lyg neatgimę žmonės. Kalbėdamas apie tai, jis pabrėžė, kad jie turėtų valgyti dvasinį maistą, tačiau negali jo priimti, nes lieka kūdikiais ir yra įtraukti į savo emocijų kovas, pavydą bei susiskaldymus. Jis sakė jiems, kad jeigu ir toliau taip bus, jie bus išgelbėti, tačiau į dangų nusineš tik medį, šieną, šiaudus, kurie sudegs teismo dieną.

Ar pastebėjote...

Jėzus nesivaikė Turtingo Jauno Valdytojo, kai jis nusigręžė nuo Jėzaus kvietimo viską parduoti ir atėjus sekti Jį. Ar pastebėjote Jono 6:66-67, kai daug mokinių liovėsi sekti Jį, kadangi nesuprato Jo palyginimo, ką Jis norėjo pasakyti, kai kalbėjo apie Savo kūno valgymą ir Savo kraujo gėrimą, Jis nebėgo paskui juos?

Jėzus mums siūlo priimti sprendimą – tai sankryža kelyje, vidinis apreiškimas daryti tai, kas teisinga arba daryti tai, ką jaučiame, jog norime daryti. Tada Jis stebi. Kaip Kaino atveju, Jis drąsina mūsų dvasinį žmogų daryti teisingus dalykus, įgyti valdžią prieš nuodėmę ir savo emocijas – tačiau Jis leidžia mums priimti sprendimus.

Kai draugas elgiasi blogai, turime suprasti, kad tai jis privalo pasitaisyti. Nuolankiai pabandome padėti, ir jeigu jis atgailauja ir pripažįsta savo klaidas ir mums padėkoja už išmintingą patarimą – ačiū Dievui, mes laimėjome savo draugą. Jei ne, jie turi pasitraukti, o mes išspiriami į užribį. Ne pasaulio pabaiga, jeigu tai vienintelis įvykis, tai gyvenimo tiesa.

Gerai, sugrįžkime prie Kaino... pradėkime nuo pačios šių serijų pradžios

Netgi po to, kai Kainas nužudė savo brolį – supraskit – Viešpats atėjo, siūlydamas jam šansą būti nuoširdžiu, klausdamas: „Kur tavo brolis Abelis?“

Kainas, taip sakant, užsispyrė kaip ožys, vietoj to, kad tiesiai pripažintų ką padaręs, jis atsakė meluodamas ir klausdamas: „Aš nežinau. Ar aš savo brolio sargas?“ Kitoje eilutėje, Pradžios 4:10, Viešpats sako Kainui, jog Jis žino, ką šis padarė – pažvelkite į Viešpaties maloningumą! Jis taip pat elgiasi su mumis, nuolat bandydamas mus pasiekti skirtingais būdais, iš skirtingų pusių, bandydamas priversti mus būti nuoširdžiais su savimi ir su Juo.

Šių serijų pagrindinė tema buvo asmeninė atsakomybė, dėl to kad Viešpats nuolat mus stumia atgal – būti sąžiningu ir imtis atsakomybės už tai, ką galvoji, ką jauti, ką nusprendi gyvenime. Emocinis žmogus atsisako imtis atsakomybės už savo gyvenimą – jie meluoja kitiems nekaltu „baltu melu“, manydami, jog tai nekenksminga, tačiau mes matome, kad tai pilnai veikiantis melas. Jie meluoja sau, naudodami nevaldomas emocijas, norėdami uždengti savo baimes ir atsisakymą prisiimti atsakomybę.

Jūs nesate robotas

Nereikia susidaryti įspūdžio, kad aš kalbu apie tapimą emocijų neturinčiu robotu, nes tai ne taip. Emocijos turi savo vietą, nes jų dėka mes jaučiame faktus, kuriuos pasako mūsų protas. Taigi mūsų emocijos veikia kartu su mūsų intelektu, pasverdami vienas kitą, tačiau mūsų emocijos visada turi būti derinamos prie Viešpaties teisingumo, ar mes jaučiame tokiu būdu ar ne – mes priverčiame savo emocijas paklusti logikai ir pasitikėti.

I Samuelio 30:1-6 Dovydas ir jo vyrai sugrįžo namo į Ciklagą, tačiau rado miestą sudegintą, o visus žmones paimtus į nelaisvę. Visos žmonos ir vaikai buvo pradingę, mieste neliko nei vieno lavono – 6 eilutėje sakoma, kad Dovydo vyrai norėjo jį užmušti akmenimis, bet „Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve“. Skaitydami 4 psalmę suvokiame, kad Dovydas kalba savo vyrams, norintiems jį užmušti, bandydamas juos padrąsinti, kad jų emocijos jų neužgožtų, bet kad jie atsigręžtų į Viešpatį.

Dovydas 4 psalmę parašė kaip tik tuo metu, - tai momentinis vaizdas parodantis, kaip netoli šiame emociniame įvykyje Dovydas buvo nuo emocijų užvaldymo. Tačiau taip pat parodo, kaip jis vėl pakrypo prie tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, o galiausiai, Viešpats jiems parodė, kaip atgauti visus žmones. Jeigu jis būtų leidęs savo emocijoms jį užvaldyti, niekada nebūtų pasirengęs priimti Viešpaties instrukcijas dėl atstatymo.

„Kai šaukiuosi Tavęs, išklausyk, mano teisumo Dieve! Tu išlaisvinai mane, kai buvau suspaustas. Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!”

(Ar girdite šį nusivylimą – jo vyrai kalba apie jo nužudymą, jo žmona paimta į nelaisvę, jis išsigandęs ir vienišas – tai gi jis kalba savo vyrams)

„O žmonės, kaip ilgai niekinsite mano garbę? Ar ilgai mylėsite tuštybę ir ieškosite melo? Žinokite, kad Viešpats sau atskyrė šventąjį (jų žmonas ir vaikus, juos pačius, jeigu jie liks ištikimi Viešpačiui). Viešpats išgirsta, kai Jo šaukiuosi. Rūstaudami nenusidėkite; svarstykite savo širdyje gulėdami lovose ir nusiraminkite. Selah (sustok, pamąstyk apie tai)“

„Aukokite teisumo aukas ir Viešpačiu pasitikėkite. Daugelis sako: „Kas parodys mums gera?“ Pakelk virš mūsų, Viešpatie, savo šviesų veidą! Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno. Atsigulu ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi.“

Dovydas ir jo vyrai pasivažinėjo tais emociniais kalneliais, kas yra visiškai suprantama, tačiau jie įsiklausė į savo tikėjimą ir suvaldė savo emocijas, suvaldė savo mintis ir baimes, ir rūpesčius, ir pavedė save tikėjimui ir pasitikėjo Viešpačiu – kaip Dovydas pastebėjo, jis buvo ramus. Leiskite sau turėti emocijas, tačiau nebūkite, kaip Kainas, kuris pasirinko gyventi pagal emocijas ir pabaigė tuo, kad priėmė labai blogą sprendimą. Būkite, kaip Dovydas, kuris baimės ir rūpesčių sūkuryje atrado ramybę ir poilsio miegą – kadangi jis pasitikėjo, kad Dievas yra patikimas ir liks patikimu ir šioje situacijoje. Amen!

Kitą savaitę nauja tema. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com