Savo emocijų suvaldymas. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 26 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Dabar, kai atskleidėme Viešpaties elgesio su Kainu ir mumis būdus, galime pažvelgti, kaip Jis elgiasi su Savo emocijomis ir kaip Jis emociškai sąveikauja su mumis. Tai gali nuskambėti keistai, tačiau pagalvokite apie Mozę, kai Viešpats norėjo nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus ir pradėti viską iš naujo su jo šeima, Išėjimo 32:10-14: „Palik Mane, kad Mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą“.

Tai yra emocija! Rūstybę reikia skirti nuo pykčio, nes pyktis yra nuolatinis, tuo tarpu rūstybė greitai užsiplieskia ir taip pat greitai miršta. Viešpats patyrė (pateisintos) rūstybės emocijas Izraeliui dėl jų užkietėjusių širdžių Jo atžvilgiu. Tai buvo pateisinta, taigi – tai ne nuodėmė, kai tuo tarpu nepateisinta rūstybė būtų nuodėmė, kaip ir nepateisintas pyktis yra nuodėmė, tuo tarpu pateisintas pyktis – ne nuodėmė.

Kaip Mozė kalbėjosi su Viešpačiu, esant tokiai Jo emocinei būklei? „Kodėl, Viešpatie, Tavo rūstybė užsidega prieš Tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Išvedė juos į pražūtį, kad nužudytų kalnuose ir išnaikintų nuo žemės paviršiaus‘. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su šia tauta.“ Mozė paprašė Viešpaties atsitraukti ir pažvelgti į istoriją, į visa, ką jie reiškė vienas kitam, į paveikslą plačiu mąstu. Nenumesk to, Viešpatie. Pažvelk, ką mes reiškėme vienas kitam, pažvelk į visą darbą ir investicijas santykiuose su Izraeliu.

Pastebėkite „liaukis rūstavęs“ ir „nesielk piktai“. Kai kurie klaidingai naudoja žodį „atgailauk“, tačiau hebrajiškai žodis yra „atsigręžk“ ir tai nieko bendro neturi su tokių jausmų apgailestavimu, tai paprasčiausiai reiškia nusigręžti nuo šios emocijos ir sugrįžti prie logikos. Mozė kreipėsi į priežąstį, kad Jo emocijos sugrįžtų prie procesų, kurie būtų kontroliuojami Jo proto. Būtent to tikėjosi ir Viešpats iš Kaino, kai jam uždavė 3 klausimus: „Kodėl tu pyksti? Kodėl tavo veidas paniuro? Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?“ Viešpats bandė pasiūlyti Kainui atsitraukti ir pažvelgti į platų paveikslą, į jų santykių visumą ir paprašyti jo daryti tai, kas teisinga, nepaisant to, ką jis tuo momentu jautė.

Mozė tęsė, šį kart apeliuodamas į Viešpaties integralumą: „Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims...’ Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.“ Mozė apeliavo į sandorą, į platesnį paveikslą, kad paskatintų Viešpatį atsitraukti nuo intensyvios akimirkos ir užsiplieskusių emocijų. Mozė paskatino Viešpatį atsitraukti ir pažvelgti į platesnį paveikslą. Tą patį Viešpats padarė su Kainu, bandydamas priversti jį pamatyti platesnį paveikslą, paprasčiausiai daryti tai, kas teisinga, nepaisydamas, kaip jis jaučiasi šią akimirką.

Viešpats kažką panašaus pasakė Barbarai, kai ją labai sužeidė draugė, kuri supyko ant jos ir nutraukė jų draugystę: „Nepaversk akimirkos ištisu gyvenimu. Tai tik akimirka.“ Šio žodžio dėka ji sugebėjo atsitraukti nuo sužeistų emocijų – žinoma, jai vis dar skaudėjo, nukentėjus dėl tos draugės nebrandumo, ji neleido, kad būtų dar kartą sužeista, tačiau tai buvo tik akimirka, ir ji judėjo pirmyn, stabteldama pažvelgti į galinį veidrodėlį, kas buvo prarasta, tačiau sutelkdama dėmesį į dabartį.

Prieinamas intensyvių emocijų sūkuryje

Tai, kad Viešpats galėjo rūstauti ir kad Jis panorėjo, jog su Juo kalbėtų paprastas žmogus, parodo koks nuolankus ir prieinamas Jis yra, ir mes esame sukurti panašūs į Jį – kadangi galime atpažinti save Jo emocijose. Mes turime taip pat būti panašūs į Jį: prieinami netgi rūstybės sūkuryje.

Šis prieinamumo sūkuriuojančių emocijų, kurios grasina sprogti virš kiekvieno, pasitaikiusio mūsų kelyje, elementas – tai kažkas, ką turėtumėm nešioti savo širdyje. Pagalvokite apie tai –Mozė vienas stovėjo prieš Dievo rūstybę ir visą tautą, o Viešpats leido, kad su Juo būtų taip kalbama. Jis leidosi būti nuraminamas, Jis leido, kad Jam būtų pateikti argumentai, kuomet Jis buvo Savo emocijų sūkuryje... Ir mes turime būti tokie – akivaizdu, kad Jis leido, jog šis įvykis būtų užrašytas mums pamokyti, ir kaip pavyzdys!

Nebrandūs krikščionys ir jų emocijos

Ir vėl matome, jog tai vertybė būti susijusiems su kitais, galinčiais kalbėti į mūsų gyvenimus, tikėjime. Galėtumėm teigti, jog Mozė buvo tame pačiame dvasiniame lygyje, kaip ir Viešpats – jų santykiai buvo tokie, kad jie galėjo kalbėti į vienas kito gyvenimą, nes „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu.“ (Išėjimo 33:11)

Kaip esu sakęs prieš tai, bet kas gali pasakyti, kad jis yra atgimęs, tačiau ar taip yra ar ne, neįmanoma įrodyti. Užtat Dievas nustatė, kad Jo teisumas pasireikštų ir veiktų santykiuose. Išgelbėjimas, dvasinio žmogaus būtybė, lieka neįrodyta, išskyrus, jeigu atsiskleidžia išoriškai mūsų palaikomuose santykiuose. Mums reikia kitų žmonių, kad kalbėtų į mūsų gyvenimus, nušlifuotų grubius kraštus, kad Viešpats galėtų jais pasinaudoti, kad parodytų mums save kitų žmonių akimis. Tai sunkiausias kelias, kuriuo turime eiti, permatomo skaidrumo ir nuolankumo kelias, kai žmogus į viską ir visus žvelgia, kai į Dievo rankų darbą, galintį kalbėti mūsų gyvenimuose, netgi netyčia, netgi jeigu už to yra velnias, bandantis mus sunaikinti – mes ieškome, ką Dievas gali padaryti iš siaubingos situacijos ir kaip tai, ką velnias buvo parengęs mūsų sunaikinimui, gali būti Dievo panaudota mūsų augimui ir sustiprinimui.

Kai mes ką nors įžeidžiame, dažniausiai tai padarome netyčia, tačiau mes jiems esame grubūs arba sarkastiški arba piktavališki, taigi jie jaučiasi pateisinti, nutraukdami santykius.

(Mūsų aukštų technologijų pasaulyje yra dar blogiau, nes el. laiškuose ir tekstuose neperteikiamos emocijos ir intonacija, ir todėl skaitytojas su juo gali susieti kokią tik nori emociją ar intonaciją, kai skaito el. laišką ar tekstą. Šypsenėlės – veidukai buvo išrasti, kad perteiktų žinutės emocijas ir intonaciją, nes užrašytas el. laiškas ar tekstas to negali padaryti).

Mačiau, kaip skildavo bažnyčios, nes pusė kongregacijos būdavo nepatenkinta dėl kitos pusės, balsavusios už bordo spalvos kilimą šventykloje vietoj tamsiai žalio. Žinau, kad draugystės pasibaigė, nes vienas pasakė, jog dabar neturi laiko pasikalbėti, o kiti taip supyko ir įsižeidė, kad paliko savo draugą, lyg tas būtų apkrėstas maru. Žinau, kad kita bažnyčia skilo, nes naujasis pastorius perkėlė Komunijos taurės ir duonos padėklo stalą nuo pakylos ant žemės priešais pakylą.

Tie patys žmonės, kurie taip greitai nutraukia santykius su jumis, lieka savo darbe, kai kažkas juos įžeidžia, arba jų viršininkas ant jų šaukia, arba jų kompanija turi sveikatos priežiūros planą, apimantį situacijas, su kuriomis jie nesutinka, arba jie ir toliau žiūri filmus, kur Viešpaties vardas naudojamas be reikalo... tačiau užtenka kokiam broliui ar sesei pasakyti: „dabar esu užsiėmęs“ arba „Tiesiog negaliu to išspęsti dabar, ar galim pakalbėti vėliau“ ir jie nutraukia santykius.

Jie ne tik veidmainiai, tačiau tas veidmainiškumas pasireiškia, nes jiems vadovauja emocijos. Protas, kuriam vadovauja dvasia, nepames ilgos ir geros draugystės, nepaliks bažnyčios, nes pusė žmonių balsavo už spalvą, už kurią jis nebalsavo.

Ką darote su krikščionimis, kurie gyvena savo krikščionišką gyvenimą vedami emocijų, o ne proto, ir nori subręsti?

Štai nuo čia mes pratęsime kitą savaitę. Kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com