Kryžius apjungia laiką

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 13 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

praeitą savaitę dalinausi tuo, kad Jėzus nuolatos gyvena šlovėje ir Savo prisikėlimo valdžioje. Per naują gimimą ir mūsų dvasią Jis taip pat gyvena amžinoje ir visada esančioje prisikėlimo būsenoje - „Yra prisikėlęs“.

Šiandien mano mintys yra apie tai, kaip Jėzus, ant kryžiaus sumokėjęs už mūsų nuodėmes, apjungė laiką ir erdvę. Leiskite paaiškinti.

Mūsų dvasia yra atgimusi ir įgalinta Dievo gyvenimo, kurį teikia prisikėlęs ir gyvenantis Jėzus. Mūsų siela atnaujinama „yra prisikėlęs“ tiesos procese, vadinamame mokinyste. Tačiau tiek mūsų dvasia, tiek siela yra įkalintos kritusiame, iš žemės padarytame kūne, nuolatos besiveržiančiame eiti pasaulio keliais. Vieną dieną įgysime pašlovintus, iš dangiškos medžiagos padarytus kūnus, kurie iš esmės, kaip ir mūsų dvasia, visada norės patikti Dievui. Tačiau dabar esame žemiškuose kūnuose.

Taigi todėl dabar visą gyvenimą vyksta karas tarp „yra prisikėlęs“ įgalintos dvasios ir savo valią norinčio vykdyti kūno, o mūsų siela yra kariaujančių pusių mūšio laukas*. (*Galatams 5:17; Jokūbo 4:5)

Vieną dieną emocionaliai ir protu esame pasaulio viršūnėje, pasiruošę nugalėti drakoną, o kitą – klumpame dėl nuodėmių, kurių nekenčia mūsų dvasia, bet mėgsta mūsų kūnas.

Kryžius, kuris apjungė laiką

Pauliui rašant žodžius „Kai dar buvome nusidėjėliai, Kristus numirė dėl mūsų“ (Rom 5:8) buvo maždaug 20-ieji metai po Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tai reiškia, kad Paulius rašė žmonėms, gyvenusiems Romoje tuo metu, kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus Izraelyje. Autentiškieji šio laiško romiečiams skaitytojai galėjo pritariančiai linktelėti galvomis ir pasakyti vienas kitam, ką jie veikė tą pavasarį, kai mirė Jėzus.

Mes gyvename 2000 metų vėliau ir, nors ta eilutė buvo naudojama daugybėje pamokslų, dabar mums sakyti, kad „Kai mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ , nebūtų teisinga, nes tada net nebuvome gimę. Mes gimėme po 1900 metų!

Dar tikslesnį paaiškinimą randame 2 Timotiejui 1:9, užrašytame prieš pat Pauliaus mirtį 60-ųjų viduryje. Jis skirtas Timotiejui, gyvenusiam Efeze. Šį laišką skaitė žmonės, kurių didžioji dauguma buvo gimę jau po kryžiaus:

„Kuris (Dievas Tėvas) išgelbėjo mus ir pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet pagal Savo (Tėvo) tikslą ir malonę, kuri mums buvo duota Kristuje* prieš pasaulio sukūrimą.“ (*Pažodžiui – prieš amžinuosius laikus (angl.))

Laiko tornadas

Kalbėdami apie tai, kad mūsų nuodėmės buvo ant kryžiaus, mes žvelgiame 2000 metų atgal, o skaitydami apie Senojo Testamento šventuosius, tokius kaip Abraomas* ar Dovydas**, matome juos žvelgiant į priekį laike ir Dvasioje matant kryžių, ant kurio vieną dieną bus sumokėta kaina už nuodėmes. (*Heb 11:17-19, **Apd 2:25-28,31)

Tai reiškia, kad ant kryžiaus Tėvas įvykdė kažką nepaisant gamtos dėsnių. Stebėdamas Savo Sūnų ant kryžiaus konkrečiu momentu laike ir uždėdamas ant Jo visas nuodėmes Tėvas peržengė laiko ribas: pradedant pirmaja Adomo nuodėme ir iki pat kryžiaus momento, taip pat ir nuo kryžiaus momento žiūrėdamas į priekį į visas ateities nuodėmes, kuriomis tik nusidėsime, visas jas – peraeities, dabarties ir ateities nuodėmes – Jis uždėjo ant kryžiaus tuo pačiu metu.

Kaip koks dangiškas milžinas, stovintis viršum kryžiaus, Jis tarytum ištiesė vieną ranką laike į žmonijos istorijos pradžią ir galingu judesiu nutrynė visas žmonijos nuodėmes, tuo pat metu kitą ranką laike Jis ištiesė į ateitį, iki pat žmonijos istorijos pabaigos nušluodamas visas ateities nuodėmes visa tai suvienydamas laike. Tada, sujungdamas savo rankas, Jis nukreipė visas nuodėmes ant Jėzaus, kabančio ant kryžiaus.

2 Timotiejui 1:9 Paulius sako, kad savyje Dievas Tėvas tai atliko dar prieš sukurdamas fizinę visatą, o ant kryžiaus tai įvykdė tuo metu, kai atėjo laikas, atitikęs Jo planą.

Jis surinko visas mūsų praeities, dabarties ir ateities nuodėmes į vieną geografinę vietą – ant to kryžiaus, kur kabojo Jo Sūnus. Nenuostabu, kad Jėzus, kuris visada Tėvą vadino Tėvu, tą kartą, jausdamas ant Savęs visą nuodėmės svorį, šaukė agonijoje: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Kaip patikrinti – kas žmogiškos, o kas dieviškos kilmės

Žmonės dalykus apibūdina pagal tai, kas jiems pažįstama, pavyzdžiui, prieš 500 metų modernų lėktuvą žmogus apibūdintų kaip gigantišką paukštį. Esame linkę dalykus sieti su tuo, ką jau pažįstame. Žvelgiant iš dieviškosios perspektyvos, tikslus pavyzdyje minėtojo objekto apibūdinimas būtų toks: žmogaus sukurta skraidanti mašina, skirta gabenti žmonėms ir daiktams.

Panašiai ir įvairūs sukūrimo pasakojimai yra susiję su žmogui jau pažįstama pasaulio kūrinija ir atskleidžia žmogiškąjį, o ne dieviškąjį šaltinį. Taigi antikinių religijų pasakojimus apie tai, kad žemė yra nešama ant vėžlio nugaros, mes vertiname kaip prigimtines, žmogiškas žinias. Vienas toks pavyzdys yra ir Jobo 26:7, atspindintis senovinį žemės ir kosmoso supratimą. Čia sakoma, kad Dievas „pakabino žemę ant nieko“ – akivaizdu, kad tokios žinios buvo suteiktos žmonijai iš išorės.

Kryžius ir prisikėlimas – abu atskleidžia dieviškos kilmės žinias

Galime suprasti, kad tiek teiginys apie kryžių, tiek apie prisikėlimą nėra kilę iš žmogaus, nes jie tvirtina kažką, kas viršija natūralią žmonių patirtį, apimančią tik dalijimąsi paprasta informacija apie supančius dalykus.

Naujojo Testamento autoriai neteigė, kad vieno žmogaus, kabančio ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes, istorija yra apribota tuo laiku ir erdve ar su jų gyvenimo patirtimi susijusiais dalykais. Jie rašė, kad Dievas suspaudė laiką ir kad surinkęs visas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes uždėjo jas ant to vieno žmogaus, Savo Sūnaus, taip atpirkdamas žmones iš mirties.

Tie senovės žmonės, kurie netgi neturėjo galimybės keliauti greičiau, nei juos neša arklys, rašė apie praeities, dabarties ir ateities laiką suspaudžiantį kryžių, surenkantį visas nuodėmes į vieną įvykį – tai viršijo jų mąstymo bei įsivaizdavimo galimybes.

Panašiai ir vyrai bei moterys, skelbę, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, nepasakojo šio savo patyrimo taip, kaip įprasta žmonėms – neva Jėzus tiesiog atsigavo arba kad kažkas pavogė Jo kūną, ir, žinoma, nė vienas jų neskelbė, kad, pavyzdžiui, gigantiškas vėžlys nunešė Jį į dangų. Prisikėlimo istorijos kontekstas buvo paruoštas angelų, todėl ir vartojama ta ypatinga veiksmažodžio forma: „Jis yra prikeltas“. Tuo išreiškiant, kad Jo prisikėlimas yra laiką suspaudžianti egzistavimo būklė, viršijanti tų (senovės) vyrų ir moterų įsivaizdavimus.

Be to, buvo priskaičiuota 500 žmonių liudijimai*, tuo pačiu metu asmeniškai mačiusių Jėzų esant gyvą po prisikėlimo. Tai patvirtina, kad nebuvo jokio sąmokslo, melo ar žmogiškų paistalų, todėl išvada tokia: žinia apie prisikėlimą yra dieviškos kilmės ir ji viršija žmogiškas žinias. (*1 Korintiečiams 15:6)

Ką gi, su mūsų nuodėmėmis susidorota, jų pabaiga - ant kryžiaus. Esame sujungti su „yra prisikėlęs“ gyvenimu ir jėga, tai - amžina egzistavimo forma. Oho!

Galiu apibendrinti, kaip tai Apaštalų darbuose padarė Petras: „Bet Dievas prikėlė Jį, išlaisvino iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje“ (Apd 2:24). Tai veda į nuolatinę „yra prisikėlęs“ egzistavimo būklę – amžinai laisvas ir gyvas – tame esame ir mes, dėl nuostabios Jo malonės.

Drauge su Pauliumi suvokime, kad dar neatvykome, bet užmiršę tai, kas buvo praeityje, siekiame ateityje esančiųjų dalykų – veržiamės link aukščiausio pašaukimo Jėzuje Kristuje.

Kitos atsitiktinės mintys kitą savaitę. Iki kito karto, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu