Sveiki,
praeitą
savaitę dalinausi tuo, kad Jėzus nuolatos gyvena šlovėje ir Savo prisikėlimo
valdžioje. Per naują gimimą ir mūsų dvasią Jis taip pat gyvena amžinoje ir
visada esančioje prisikėlimo būsenoje - „Yra prisikėlęs“.
Šiandien
mano mintys yra apie tai, kaip Jėzus, ant kryžiaus sumokėjęs už mūsų nuodėmes,
apjungė laiką ir erdvę. Leiskite paaiškinti.
Mūsų
dvasia yra atgimusi ir įgalinta Dievo gyvenimo, kurį teikia prisikėlęs ir
gyvenantis Jėzus. Mūsų siela atnaujinama „yra prisikėlęs“ tiesos procese,
vadinamame mokinyste. Tačiau tiek mūsų dvasia, tiek siela yra įkalintos
kritusiame, iš žemės padarytame kūne, nuolatos besiveržiančiame eiti pasaulio
keliais. Vieną dieną įgysime pašlovintus, iš dangiškos medžiagos padarytus
kūnus, kurie iš esmės, kaip ir mūsų dvasia, visada norės patikti Dievui. Tačiau
dabar esame žemiškuose kūnuose.
Taigi
todėl dabar visą gyvenimą vyksta karas tarp „yra prisikėlęs“ įgalintos dvasios
ir savo valią norinčio vykdyti kūno, o mūsų siela yra kariaujančių pusių mūšio
laukas*. (*Galatams 5:17; Jokūbo 4:5)
Vieną dieną emocionaliai ir protu
esame pasaulio viršūnėje, pasiruošę nugalėti drakoną, o kitą – klumpame dėl
nuodėmių, kurių nekenčia mūsų dvasia, bet mėgsta mūsų kūnas.
Kryžius, kuris
apjungė laiką
Pauliui
rašant žodžius „Kai dar buvome nusidėjėliai, Kristus numirė dėl mūsų“ (Rom 5:8)
buvo maždaug 20-ieji metai po Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tai reiškia, kad
Paulius rašė žmonėms, gyvenusiems Romoje tuo metu, kai Jėzus kabėjo ant
kryžiaus Izraelyje. Autentiškieji šio laiško romiečiams skaitytojai galėjo pritariančiai
linktelėti galvomis ir pasakyti vienas kitam, ką jie veikė tą pavasarį, kai
mirė Jėzus.
Mes
gyvename 2000 metų vėliau ir, nors ta eilutė buvo naudojama daugybėje pamokslų,
dabar mums sakyti, kad „Kai mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ ,
nebūtų teisinga, nes tada net nebuvome gimę. Mes gimėme po 1900 metų!
Dar
tikslesnį paaiškinimą randame 2 Timotiejui 1:9, užrašytame prieš pat Pauliaus
mirtį 60-ųjų viduryje. Jis skirtas Timotiejui, gyvenusiam Efeze. Šį laišką
skaitė žmonės, kurių didžioji dauguma buvo gimę jau po kryžiaus:
„Kuris
(Dievas Tėvas) išgelbėjo mus ir pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus,
bet pagal Savo (Tėvo) tikslą ir malonę, kuri mums buvo duota Kristuje* prieš
pasaulio sukūrimą.“ (*Pažodžiui – prieš amžinuosius laikus (angl.))
Laiko tornadas
Kalbėdami
apie tai, kad mūsų nuodėmės buvo ant kryžiaus, mes žvelgiame 2000 metų atgal, o
skaitydami apie Senojo Testamento šventuosius, tokius kaip Abraomas* ar Dovydas**, matome
juos žvelgiant į priekį laike ir Dvasioje matant kryžių, ant kurio vieną dieną
bus sumokėta kaina už nuodėmes. (*Heb 11:17-19, **Apd 2:25-28,31)
Tai
reiškia, kad ant kryžiaus Tėvas įvykdė kažką nepaisant gamtos dėsnių.
Stebėdamas Savo Sūnų ant kryžiaus konkrečiu momentu laike ir uždėdamas ant Jo visas
nuodėmes Tėvas peržengė laiko ribas: pradedant pirmaja Adomo nuodėme ir iki pat
kryžiaus momento, taip pat ir nuo kryžiaus momento žiūrėdamas į priekį į visas
ateities nuodėmes, kuriomis tik nusidėsime, visas jas – peraeities, dabarties
ir ateities nuodėmes – Jis uždėjo ant kryžiaus tuo pačiu metu.
Kaip
koks dangiškas milžinas, stovintis viršum kryžiaus, Jis tarytum ištiesė vieną
ranką laike į žmonijos istorijos pradžią ir galingu judesiu nutrynė visas
žmonijos nuodėmes, tuo pat metu kitą ranką laike Jis ištiesė į ateitį, iki pat žmonijos
istorijos pabaigos nušluodamas visas ateities nuodėmes visa tai suvienydamas
laike. Tada, sujungdamas savo rankas, Jis nukreipė visas nuodėmes ant Jėzaus,
kabančio ant kryžiaus.
2
Timotiejui 1:9 Paulius sako, kad savyje Dievas Tėvas tai atliko dar prieš
sukurdamas fizinę visatą, o ant kryžiaus tai įvykdė tuo metu, kai atėjo laikas,
atitikęs Jo planą.
Jis
surinko visas mūsų praeities, dabarties ir ateities nuodėmes į vieną geografinę
vietą – ant to kryžiaus, kur kabojo Jo Sūnus. Nenuostabu, kad Jėzus, kuris
visada Tėvą vadino Tėvu, tą kartą, jausdamas ant Savęs visą nuodėmės svorį,
šaukė agonijoje: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Kaip patikrinti – kas
žmogiškos, o kas dieviškos kilmės
Žmonės
dalykus apibūdina pagal tai, kas jiems pažįstama, pavyzdžiui, prieš 500 metų
modernų lėktuvą žmogus apibūdintų kaip gigantišką paukštį. Esame linkę dalykus sieti
su tuo, ką jau pažįstame. Žvelgiant iš dieviškosios perspektyvos, tikslus
pavyzdyje minėtojo objekto apibūdinimas būtų toks: žmogaus sukurta skraidanti
mašina, skirta gabenti žmonėms ir daiktams.
Panašiai
ir įvairūs sukūrimo pasakojimai yra susiję su žmogui jau pažįstama pasaulio
kūrinija ir atskleidžia žmogiškąjį, o ne dieviškąjį šaltinį. Taigi antikinių
religijų pasakojimus apie tai, kad žemė yra nešama ant vėžlio nugaros, mes
vertiname kaip prigimtines, žmogiškas žinias. Vienas toks pavyzdys yra ir Jobo
26:7, atspindintis senovinį žemės ir kosmoso supratimą. Čia sakoma, kad Dievas
„pakabino žemę ant nieko“ – akivaizdu, kad tokios žinios buvo suteiktos
žmonijai iš išorės.
Kryžius ir
prisikėlimas – abu atskleidžia dieviškos kilmės žinias
Galime
suprasti, kad tiek teiginys apie kryžių, tiek apie prisikėlimą nėra kilę iš
žmogaus, nes jie tvirtina kažką, kas viršija natūralią žmonių patirtį,
apimančią tik dalijimąsi paprasta informacija apie supančius dalykus.
Naujojo
Testamento autoriai neteigė, kad vieno žmogaus, kabančio ant kryžiaus už viso
pasaulio nuodėmes, istorija yra apribota tuo laiku ir erdve ar su jų gyvenimo
patirtimi susijusiais dalykais. Jie rašė, kad Dievas suspaudė laiką ir kad
surinkęs visas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes uždėjo jas ant to
vieno žmogaus, Savo Sūnaus, taip atpirkdamas žmones iš mirties.
Tie
senovės žmonės, kurie netgi neturėjo galimybės keliauti greičiau, nei juos neša
arklys, rašė apie praeities, dabarties ir ateities laiką suspaudžiantį kryžių,
surenkantį visas nuodėmes į vieną įvykį – tai viršijo jų mąstymo bei įsivaizdavimo
galimybes.
Panašiai
ir vyrai bei moterys, skelbę, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, nepasakojo šio
savo patyrimo taip, kaip įprasta žmonėms – neva Jėzus tiesiog atsigavo arba kad
kažkas pavogė Jo kūną, ir, žinoma, nė vienas jų neskelbė, kad, pavyzdžiui,
gigantiškas vėžlys nunešė Jį į dangų. Prisikėlimo istorijos kontekstas buvo
paruoštas angelų, todėl ir vartojama ta ypatinga veiksmažodžio forma: „Jis yra prikeltas“. Tuo išreiškiant, kad Jo prisikėlimas yra laiką
suspaudžianti egzistavimo būklė, viršijanti tų (senovės) vyrų ir moterų
įsivaizdavimus.
Be
to, buvo priskaičiuota 500 žmonių liudijimai*, tuo pačiu metu asmeniškai mačiusių
Jėzų esant gyvą po prisikėlimo. Tai patvirtina, kad nebuvo jokio sąmokslo, melo
ar žmogiškų paistalų, todėl išvada tokia: žinia apie prisikėlimą yra dieviškos
kilmės ir ji viršija žmogiškas žinias. (*1 Korintiečiams 15:6)
Ką
gi, su mūsų nuodėmėmis susidorota, jų pabaiga - ant kryžiaus. Esame sujungti su
„yra prisikėlęs“ gyvenimu ir jėga, tai - amžina egzistavimo forma. Oho!
Galiu
apibendrinti, kaip tai Apaštalų darbuose padarė Petras: „Bet Dievas prikėlė Jį,
išlaisvino iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje“
(Apd 2:24). Tai veda į nuolatinę „yra prisikėlęs“ egzistavimo būklę – amžinai
laisvas ir gyvas – tame esame ir mes, dėl nuostabios Jo malonės.
Drauge
su Pauliumi suvokime, kad dar neatvykome, bet užmiršę tai, kas buvo praeityje,
siekiame ateityje esančiųjų dalykų – veržiamės link aukščiausio pašaukimo
Jėzuje Kristuje.
Kitos atsitiktinės
mintys kitą savaitę. Iki kito karto, būkite palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.