Ko dar tu nori? 3 dalis, Naujųjų Metų rezoliucija?

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Facebook‘e skaičiau vienos moters publikaciją apie tai, kaip ji nešvenčia Kalėdų, dėl jų pagoniškų šaknų. Ji išvardino daug istorinių faktų, kaip romėnai šventė Saturnalijas ir kaip katalikų bažnyčia „sukrikščionino“ šią pagonišką šventę. Remdamasi šiais faktais ji pagrindė savo pateisinimą, kodėl ji nešvenčia Kristaus gimimo. Aš pamaniau, kad tai jos pasirinkimas, ir tai ką ji daro, daro Viešpačiui, ir Jis tai priima, taigi aš taip pat turiu priimti.

Bet greitai po to, ji išspausdino savo Naujųjų Metų pasižadėjimą numesti svorio, atnaujinti santykius su savo suaugusiu sūnumi, kurie buvo nutrūkę, pasiryžimą praleisti daugiau laiko su Viešpačiu maldoje ir t.t.

Aš labai norėjau parašyti jai ir papasakoti apie Naujųjų Metų nutarimus, kad šią praktiką pradėjo senovės babiloniečiai. Aukodami savo dievams ir pasižadėdami, kad sumokės praeitų metų skolas bei grąžins įvairius pasiskolintus daiktus, jie tikėjosi užsitarnauti dievų malonę sekantiems metams.

Romėnai taip pat darydavo Naujųjų Metų pasižadėjimą. Aukodami ir darydami pažadus Janui, dviveidžiui dievui, kurio vienas veidas žiūrėjo į praeitį, o kitas – į ateitį, jie žadėdavo sekančiais metais būti geresniais asmenimis. Tai pirmieji krikščionys „sukrikščionino“ romėnų praktikas. Jie per Naujuosius Metus apmąstydavo senas savo klaidas ir žadėdavo Viešpačiui kitais metais pasitaisyti.

Mane pribloškia, kokie išrankūs gali būti religingi žmonės, išsirenka ar išskiria tai, kam jie nori paklusti ir ignoruoja tai, ką nori ignoruoti. Nieko jai nerašiau, nes pastebėjau, kad dauguma religingų žmonių turi tokį nusistatymą: „Nesuk man galvos faktais, nes aš jau apsisprendžiau.“

Aš kalbėjau apie Kristų mumyse, klausdamas ko dar mums reikia, ir ką dar Dievas dėl mūsų galėtų padaryti?

Arba mes visiškai pasitikime Kristaus mumyse malone, kuris yra šlovės viltis, arba mūsų dvasinis mąstymas susidvejina ir mes susitelkiame į išorines pastangas įsiteikti Dievui. Nors protu priimame, kad Kristus yra mumyse, nesuvokiame ir nevaikščiojame to fakto realybėje.

Išorinės taisyklės - Paulius priešpastato žydų įstatymo laikymąsi gyvenimui malonėje - Kristui mumyse:

„O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniesiems...“ (1 Timotiejui 1:8-9)

„Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone.“ (Hebrajams 13:9)

Pasak Paulius, įstatymas yra išorinis ir gali būti panaudotas geram. Jis skirtas neteisiesiems, o ne tau ir man – esantiems Kristuje. Jis geras kai naudojamas atskirti teisingą nuo neteisingo, parodyti asmeniui nuodėmę ir, kad jis nusidėjo. Tačiau įstatymas nėra skirtas tau ir man.

Širdis sutvirtinama malone, o ne išorinėmis nuostatomis, dėl to, kad Kristus – pats malonės įsikūnijimas yra mumyse. Todėl mūsų širdys yra sutvirtintos malone, o ne išoriniais dalykais.

„Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo. (Titui 2: 11-14)

Malonė mus moko, kaip gyventi dievotą gyvenimą, bet ji nėra leidimas gyventi nedievotai

Įstatymas nemoko, jis įsako. Malonė moko ir įgalina mus gyventi Dievui. Pagalvok – kodėl malonė mus moko atmesti nuodėmę ir vaikščioti teisume? Todėl, kad Malonės Asmuo – Kristus, gyvena mumyse, vaikšto su mumis kiekviename sprendime, mokydamas mus ir rodydamas galimybes daryti gera. Malonė yra įgalinimas gyventi šventą gyvenimą.

„Taigi niekas te nesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus.“ (Kolosiečiams 2:16-17)

Kiti vertimai patikslina žodžius „...kūnas yra Kristaus“ – „Realybė yra randama Kristuje“ ir „...šie dalykai turėjo tik simbolinę vertę, bet esmė (realybė to ką jie atstovavo) priklauso Kristui.“ (NIV, Išplėstinis vertimas)

Kodėl Dievas davė Senojo Testamento įstatymą?

„Mes gi žinome, kad ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą.“ (Romiečiams 3:19)

Įstatymas buvo duotas, kad pasaulis suvoktų, jog visi yra nusidėjėliai ir atsakingi prieš Dievą – iki Mozės Dievas niekada nebuvo apibūdinęs, kas yra nuodėmė ir kas nėra. Kaip minėta anksčiau, jis nebuvo skirtas teisiesiems, bet nusidėjėliams, ir gali būti naudojamas apibūdinti nuodėmę. Paulius vėl sako:

„Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų (tai yra parodyti žmonėms nuodėmės nuodėmingumą) <...> Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas (teisingas stovėjimas prieš Dievą) būtų iš įstatymo.“ (Galatams 3:19-21)

Kitais žodžiais tariant – įstatymas duotas parodyti kas yra nuodėmė ir, kad visi yra nuodėmingi. Jeigu Dievas būtų galėjęs duoti jiems vieną įsakymą, kuriam paklusus jie turėtų Gyvenimą, Jis būtų davęs, bet išorinės taisyklės ir nuostatai negali pakeisti žmogaus dvasios. Todėl ir reikėjo Jėzaus, kad Dievas legaliai galėtų perkurti mūsų žmogiškas dvasias ir, kad mes galėtume gyventi su Juo amžinai. Norėčiau, kad pamąstytumėte apie tai:

Jei visa kas įvyko ant kryžiaus būtų buvę tik tam, kad butų atleistos jūsų nuodėmės, jūs vis tiek eitumėte į pragarą.

Kodėl? Todėl, kad danguje yra tik Dievo sukurtos dvasios, turinčios teisingą poziciją prieš Jį – ar tai būtų angelai, ar žmonės. Todėl jūsų „bilietas“ į dangų yra, iš naujo atgimusi žmogaus dvasia. Mūsų atgimusi dvasia, įgalina mus eiti į dangų, gyventi ir klestėti tiesioginiame Dievo Tėvo artume.

Mūsų laimei, per kryžių mums įmanomas ir atleidimas, ir dvasinis atgimimas.

Ar galime ką nors pridėti prie Kristaus kuris yra mumyse?

„Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia (nėra svarbu) nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys (atgimimo rezultatas). Dvasinė transformacija – nauja prigimtis Kristuje Jėzuje. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės (disciplinuos save ir elgsis sutinkamai su ja), teateinie ramybė ir pasigailėjimas...“ (Galatams 6:15-16 Išplėstinis vertimas).

Užtemdo mūsų žvilgsnį, kad nematytume to, kas svarbu

Paulius pasakė: „Ramybė ir gailestingumas“ tiems, kurie disciplinuoja savo gyvenimą ir paveda save šiai taisyklei – svarbu, kad asmuo yra atgimęs. Argi mes nenorime ramybės? Argi nenorime gailestingumo? Tad nesutelkime savo dėmesio į taisykles ir nuostatas, ar į tai, ką manote turį daryti ir ko nedaryti, kad patiktumėte Dievui. Džiaugsmą raskite asmenyje (užuot kartais ieškoję jo savyje) – tame, kad esate atgimęs ir, kad dėl to būsite danguje. Mums reikia liautis bandyti būti vienas kitam Šventąja Dvasia ir suprasti, kad jeigu Dievas juos priima, tai ir mes privalome priimti. Jūs galite subjektyviai pasirinkti savo draugus, bet mylėti savo šeimą – privalote.

Keli žmonės matė vyrą, kuris vairavo mašiną ir sekė savo GPS taip įdėmiai, kad pervažiavo skersai geležinkelį nepaisydamas mirksinčių lempų tarp uždarytų užkardų ir nepamatė traukinio, kuris trenkėsi į jį. Šiandienos elektronika detaliai nurodo kiekvieną svarbesnę vietą, kiekvieną restoraną ar ženklą. Labai dažnai tos detalės nėra būtinos, nes jos tik užtemdo pagrindinį objektą. Taip daro ir religija.

Asmuo gali taip norėti patikti Dievui ir susitelkti į tai - „daryti tą“ ar „daryti aną“, kad užmiršta, jog jame gyvena Kristus ir, kad tai Jis yra pagrindinis mūsų tikslas. Jam patinka būti su mumis normaliame mūsų gyvenime, ten, kur mes esame, su tokiais mumis, kokie esame, nes mumyse esantis tikslas YRA Kristus.

Pabaigiau limitą, kitą savaitę „Krikščioniškas burtininkavimas“ arba Kristus mumyse. Iki tada. Būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu