Sveiki,
Facebook‘e
skaičiau vienos moters publikaciją apie tai, kaip ji nešvenčia Kalėdų, dėl jų
pagoniškų šaknų. Ji išvardino daug istorinių faktų, kaip romėnai šventė
Saturnalijas ir kaip katalikų bažnyčia „sukrikščionino“ šią pagonišką šventę.
Remdamasi šiais faktais ji pagrindė savo pateisinimą, kodėl ji nešvenčia
Kristaus gimimo. Aš pamaniau, kad tai jos pasirinkimas, ir tai ką ji daro, daro
Viešpačiui, ir Jis tai priima, taigi aš taip pat turiu priimti.
Bet
greitai po to, ji išspausdino savo Naujųjų Metų pasižadėjimą numesti svorio,
atnaujinti santykius su savo suaugusiu sūnumi, kurie buvo nutrūkę, pasiryžimą praleisti
daugiau laiko su Viešpačiu maldoje ir t.t.
Aš
labai norėjau parašyti jai ir papasakoti apie Naujųjų Metų nutarimus, kad šią
praktiką pradėjo senovės babiloniečiai. Aukodami savo dievams ir pasižadėdami,
kad sumokės praeitų metų skolas bei grąžins įvairius pasiskolintus daiktus, jie
tikėjosi užsitarnauti dievų malonę sekantiems metams.
Romėnai
taip pat darydavo Naujųjų Metų pasižadėjimą. Aukodami ir darydami pažadus
Janui, dviveidžiui dievui, kurio vienas veidas žiūrėjo į praeitį, o kitas – į
ateitį, jie žadėdavo sekančiais metais būti geresniais asmenimis. Tai pirmieji
krikščionys „sukrikščionino“ romėnų praktikas. Jie per Naujuosius Metus
apmąstydavo senas savo klaidas ir žadėdavo Viešpačiui kitais metais pasitaisyti.
Mane
pribloškia, kokie išrankūs gali būti religingi žmonės, išsirenka ar
išskiria tai, kam jie nori paklusti ir ignoruoja tai, ką nori ignoruoti. Nieko
jai nerašiau, nes pastebėjau, kad dauguma religingų žmonių turi tokį
nusistatymą: „Nesuk man galvos faktais, nes aš jau apsisprendžiau.“
Aš kalbėjau apie
Kristų mumyse, klausdamas ko dar mums reikia, ir ką dar Dievas dėl mūsų galėtų
padaryti?
Arba
mes visiškai pasitikime Kristaus mumyse malone, kuris yra šlovės viltis, arba mūsų
dvasinis mąstymas susidvejina ir mes susitelkiame į išorines pastangas
įsiteikti Dievui. Nors protu priimame, kad Kristus yra mumyse, nesuvokiame ir
nevaikščiojame to fakto realybėje.
Išorinės taisyklės
- Paulius priešpastato žydų įstatymo laikymąsi gyvenimui malonėje - Kristui
mumyse:
„O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo
naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams
ir neklusniesiems...“ (1 Timotiejui 1:8-9)
„Nesiduokite suklaidinami įvairių ir
svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone.“ (Hebrajams
13:9)
Pasak Paulius, įstatymas yra išorinis ir gali būti
panaudotas geram. Jis skirtas neteisiesiems, o ne tau ir man
– esantiems Kristuje. Jis geras kai naudojamas atskirti teisingą nuo neteisingo,
parodyti asmeniui nuodėmę ir, kad jis nusidėjo. Tačiau įstatymas nėra skirtas
tau ir man.
Širdis sutvirtinama malone, o ne
išorinėmis nuostatomis, dėl to, kad Kristus – pats malonės įsikūnijimas yra
mumyse. Todėl mūsų širdys yra sutvirtintos malone, o ne išoriniais dalykais.
„Nes gelbstinti Dievo malonė
pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir
pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami
palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus
šlovės pasirodymo. (Titui 2: 11-14)
Malonė mus moko, kaip gyventi dievotą gyvenimą, bet ji nėra
leidimas gyventi nedievotai
Įstatymas nemoko, jis įsako. Malonė
moko ir įgalina mus gyventi Dievui. Pagalvok – kodėl malonė mus moko atmesti
nuodėmę ir vaikščioti teisume? Todėl, kad Malonės Asmuo – Kristus, gyvena
mumyse, vaikšto su mumis kiekviename sprendime, mokydamas mus ir rodydamas
galimybes daryti gera. Malonė yra įgalinimas gyventi šventą gyvenimą.
„Taigi niekas te nesmerkia jūsų dėl
valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra
būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus.“ (Kolosiečiams 2:16-17)
Kiti vertimai patikslina žodžius „...kūnas yra Kristaus“ – „Realybė
yra randama Kristuje“ ir „...šie dalykai turėjo tik simbolinę vertę, bet
esmė (realybė to ką jie atstovavo) priklauso Kristui.“ (NIV, Išplėstinis
vertimas)
Kodėl
Dievas davė Senojo Testamento įstatymą?
„Mes gi žinome, kad ką besakytų įstatymas,
jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų
ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą.“ (Romiečiams 3:19)
Įstatymas buvo duotas, kad pasaulis
suvoktų, jog visi yra nusidėjėliai ir atsakingi prieš Dievą – iki Mozės Dievas
niekada nebuvo apibūdinęs, kas yra nuodėmė ir kas nėra. Kaip minėta anksčiau,
jis nebuvo skirtas teisiesiems, bet nusidėjėliams, ir gali būti naudojamas
apibūdinti nuodėmę. Paulius vėl sako:
„Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis
buvo pridėtas dėl nusižengimų (tai yra parodyti žmonėms nuodėmės nuodėmingumą) <...>
Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas
įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas (teisingas
stovėjimas prieš Dievą) būtų iš įstatymo.“ (Galatams 3:19-21)
Kitais žodžiais tariant – įstatymas duotas parodyti kas yra nuodėmė
ir, kad visi yra nuodėmingi. Jeigu Dievas būtų galėjęs duoti jiems vieną
įsakymą, kuriam paklusus jie turėtų Gyvenimą, Jis būtų davęs, bet išorinės
taisyklės ir nuostatai negali pakeisti žmogaus dvasios. Todėl ir reikėjo
Jėzaus, kad Dievas legaliai galėtų perkurti mūsų žmogiškas dvasias ir, kad mes
galėtume gyventi su Juo amžinai. Norėčiau, kad pamąstytumėte apie tai:
Jei visa kas įvyko ant
kryžiaus būtų buvę tik tam, kad butų atleistos jūsų nuodėmės, jūs vis tiek
eitumėte į pragarą.
Kodėl? Todėl, kad danguje yra tik
Dievo sukurtos dvasios, turinčios teisingą poziciją prieš Jį – ar tai būtų
angelai, ar žmonės. Todėl jūsų „bilietas“ į dangų yra, iš naujo atgimusi žmogaus
dvasia. Mūsų atgimusi dvasia, įgalina mus eiti į dangų, gyventi ir klestėti
tiesioginiame Dievo Tėvo artume.
Mūsų laimei, per kryžių mums
įmanomas ir atleidimas, ir dvasinis atgimimas.
Ar
galime ką nors pridėti prie Kristaus kuris yra mumyse?
„Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia (nėra svarbu) nei
apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys (atgimimo
rezultatas). Dvasinė transformacija – nauja prigimtis Kristuje Jėzuje. Visiems,
kurie laikysis šios taisyklės (disciplinuos save ir elgsis sutinkamai su ja),
teateinie ramybė ir pasigailėjimas...“ (Galatams
6:15-16 Išplėstinis vertimas).
Užtemdo mūsų žvilgsnį, kad nematytume to, kas svarbu
Paulius pasakė: „Ramybė ir
gailestingumas“ tiems, kurie disciplinuoja savo gyvenimą ir paveda save šiai
taisyklei – svarbu, kad asmuo yra atgimęs. Argi mes nenorime ramybės? Argi
nenorime gailestingumo? Tad nesutelkime savo dėmesio į taisykles ir nuostatas,
ar į tai, ką manote turį daryti ir ko nedaryti, kad patiktumėte Dievui. Džiaugsmą
raskite asmenyje (užuot kartais ieškoję jo savyje) – tame, kad esate atgimęs ir,
kad dėl to būsite danguje. Mums reikia liautis bandyti būti vienas kitam
Šventąja Dvasia ir suprasti, kad jeigu Dievas juos priima, tai ir mes privalome
priimti. Jūs galite subjektyviai pasirinkti savo draugus, bet mylėti savo šeimą
– privalote.
Keli žmonės matė vyrą, kuris vairavo
mašiną ir sekė savo GPS taip įdėmiai, kad pervažiavo skersai geležinkelį nepaisydamas
mirksinčių lempų tarp uždarytų užkardų ir nepamatė traukinio, kuris trenkėsi į
jį. Šiandienos elektronika detaliai nurodo kiekvieną svarbesnę vietą, kiekvieną
restoraną ar ženklą. Labai dažnai tos detalės nėra būtinos, nes jos tik užtemdo
pagrindinį objektą. Taip daro ir religija.
Asmuo gali taip norėti patikti Dievui
ir susitelkti į tai - „daryti tą“ ar „daryti aną“, kad užmiršta, jog jame
gyvena Kristus ir, kad tai Jis yra pagrindinis mūsų tikslas. Jam patinka būti su
mumis normaliame mūsų gyvenime, ten, kur mes esame, su tokiais mumis, kokie esame,
nes mumyse esantis tikslas YRA Kristus.
Pabaigiau limitą, kitą savaitę
„Krikščioniškas burtininkavimas“ arba Kristus mumyse. Iki tada. Būkite
palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.