John Fenn, 2015 m. rugsėjo 19 d.,
Sveiki,
Krisas ir „mergina”
Krisas ir aš buvome LOWE‘s parduotuvėje, kurioje prekiaujama namų apyvokos reikmenimis, prietaisais, technika ir panašiai. Jau tapo nuolatiniu jo įpročiu, sėdint neįgaliųjų vežimėlyje įsikibti į pirkinių vežimėlio rankeną, tada aš einu į priekį prieš vežimėlį ir traukiu jį ir Krisą. Mes atrodome kaip trijų dalių traukinukas, važinėjantis tarp praėjimų. Visi mus pažįsta kaip tuos, kurie tuština lentynas, plačiu ratu aplenkdami kampus. Krisas tik šluoja produktus nuo lentynų.
Būtent tą dieną, aplenkdami kampą, taip kaip važiavo Kriso ratukai, sutikome vyrą ir maždaug septyniasdešimt penkių metų moterį. Jis pamatė juos ir prasilenkdamas sušuko moteriškei: „Atsargiai mergina, atvažiuoju, atsiprašau!”
Jie mus pastebėjo tada, kai lenkiant juos Krisas pasakė: ”Atsiprašau mergina, viskas gerai, ačiū!”. Mes tik per colį nepataikėme į juos. Nors viskas vyko lėtai, bet Krisui tai buvo automobilių lenktynės.
Po kelių minučių, susitvarkę reikalus, pasukome link Walmart išėjimo durų. Barbara buvo susidariusi produktų sąrašą ir šiek tiek sutaupė Krisui, ir aš taip pat. Kai lenkėme kampą, vėl vos nesusidūrėme su ta pora ir Krisas vėl sušuko moteriškei: „Atsargiai mergina! Atvažiuojam!“ Tuomet vyras pasisuko užkalbinti Kriso:
„Argi mes nebuvome susitikę prie kitų durų, jaunuoli?“ Ir pasisukdamas į mane pasakė: „Gera auklyba pone, tikrai gera“. Jis ištiesė ranką ir paspaudė manąją. „Jis malonus jaunuolis. Mano žmona jau seniai nebuvo pavadinta mergina, tai mus prajuokino, pralinksmino visai dienai! Ačiū.“ Krisas matydamas, kad žmogus spaudžia man ranką paklausė: „Ar galiu ir aš paspausti jums ranką, pone?“
Paspaudęs jam ranką Krisas pasakė: “Ačiū pone, mums dabar reikia eiti. Eikš tėti, vairuok mašiną pirmyn!” Jis padarė tokį garsą kaip startuojantis sportinis automobilis ir mes išriedėjome. Aš ir vėl buvau nustebęs, Krisas kažką palaimino net nesuprasdamas to ir, kaip maloniai ta pora į tai sureagavo, abi pusės pagerbė viena kitą: Krisas - kreipdamasis kiek tik įmanoma mandagiau, o jie - suvokdami ir pagerbdami jo gerą širdį.
Aš kalbėjau...
... kad Dievo baimė, tai gili pagarba. Nuolanki Jo baimė prasideda nuo apreiškimo apie Jį. Gimimo metu Krisui apie kaklą buvo užsivyniojusi bambos virkštelė, dėl to jo protas likęs kaip ketverių metų amžiaus vaiko, nors dabar, kai tai rašau, jam yra beveik trisdešimt šešeri metai.
Tačiau jis apreiškimo apie Dievą turi daugiau, nei dauguma „normalių“ tikinčiųjų. Vieną dieną jis atšliaužė koridoriumi (jis gali išsilaikyti ant kojų, bet negali vaikščioti) sakydamas: „Tėti! Tėti! Žinai ką man Jėzus pasakė?!” Aš atsakiau: „Ne Krisai, ką Jis pasakė?“
- “Jis pasakė, kad vieną dieną Jis vaikščios su manimi po kalnus. Va. Štai ką Jis pasakė, 'Yahoo'! Štai ką Jis pasakė! Va, Jis vaikščios po kalnus su manimi!“ Juokėsi ir pats sau kikeno.
Aš patyriau Viešpaties aplankymą, kuriame dalyvavo ir Krisas. Kartą, kai mes buvome krikščioniškame koncerte, Viešpats atėjo ir atsistojo kairėje mano kėdės pusėje. Kelias minutes mokė mane apie išgydymą, o tuo metu Krisas sėdėjo savo ratukuose mano dešinėje.
Nors niekada, nuo pirmojo aplankymo 1986-ųjų kovą, jokiu aplankymo metu, Viešpats nebuvo kalbėjęs apie jo išgydymą.
Priešingai manajam, Kriso tikėjimas yra laukti kol jis pateks į dangų, kur galės vaikščioti kartu su Jėzumi. Jis sako: “Kai aš nuvyksiu į dangų, aš bėgiosiu“ ir panašius dalykus. Štai toks yra jo tikėjimas. Jėzus niekada neužsiminė, kad Jis veiks priešingai jo tikėjimui. Krisas turi tikrą ir gilią pagarbą Viešpačiui, vaikiškai paprastą, gimusią per apreiškimą. Jis yra Dievas, ne Krisas. Tačiau Jis, be kitą ko, yra ir jo draugas. Paprasta.
Kiekvieną kartą, kai pro šalį pravažiuoja greitosios pagalbos automobilis, ar pro šalį, į avarijos vietą nuskuba gaisrinės, ar koks nors liūdnai atrodantis, ar vienišas žmogus ir kitais panašiais atvejais, kuriuos jis pastebi, pirmoji Kriso reakcija, čiupti man už rankos ir pasakyti: „Gal mums reikia pasimelsti?“ Ir mes tai darome. Geriausias jo draugas globos namuose - jauna panelė, misionierių poros dukra. Kai ji būna nusiminusi, jis ją ramina: „Viskas gerai Franke, Jėzus su mumis, viskas gerai. Galima, aš pasimelsiu už tave?“
Pagarba kitiems yra natūralus Dievo apreiškimo rezultatas, nes tame yra Dievo baimė, kaip pagarba tiems, kuriuos Jis sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą.
Kaip kontrastas, susijęs su Dievo baimės trūkumu - tai atskaitomybės vienas kitam ir Jam trūkumas. Laisvamanystės jausmas, kai prarandama pagarba Dievo dalykams ir savęs apgaulė, kai nesureikšminama nei nuodėmė, nei asmens, nei surinkimo, nei tautos supasaulėjimas.
„Sonic“ panelė
Krisas ir aš važiavome vietinio, greito maisto restorano, kurio pavadinimas Sonic privažiavimu. Jie veikia pagal klasikinį, 1950 metų, amerikietiškų įvažiuojamų restoranų pavyzdį - tu įvažiuoji į teritoriją, kurioje yra meniu lentelė ir paspaudus mygtuką kažkas viduje priima tavo užsakymą, o asmuo, vadinamas „car hop“ (skraidančiu tarp mašinų), kuris bent jau mūsų rajone kartais yra su riedučiais, per kelias minutes atneša tau užsakymą. Bet ši Sonic dar turėjo privažiavimo juostą ir mes prie lango laukėme savo eilės.
Mums belaukiant aš pastebėjau, kad prieš mus stovinčio automobilio klientė, pajudėjo link prie išvažiavimo į gatvę stovinčių dviejų šiukšlių konteinerių. Maitintis įvažiuojamame restorane reiškia, kad užsakytą maistą tu valgai automobilyje, šie konteineriai skirti lankytojų patogumui, išvažiuojant išmesti nuo maisto likusias šiukšles.
Bet jaunoji panelė priekyje mūsų privažiavo prie šiukšlių konteinerių ir, užuot į konteinerį metusi atliekas nuo maisto, išlipo iš automobilio ir ištuštino visas susikaupusias šiukšles nuo galinės sėdynės, nuo grindų ir iš visur kitur, kur tik galėjo tame automobilyje rasti. Vieną šiukšlių konteinerį pripildė ne restorano atliekomis.
Visa tai stebėdamas pagalvojau: „Ji neturi supratimo, kam jie ten padėti arba, ji supranta, tačiau tai jai nesvarbu. Kur gi pagarba tam, kas gerai ir blogai? Ji aiškiai neturi Dievo baimės. Aš spėliojau, ar ji tikinčioji? Kodėl ji nežino ar nesirūpina pagarba, tikra tų konteinerių paskirtimi? Kodėl ji neturi vidinės disciplinos susivaldyti ir netinkamai jų nenaudoti.
Visuomenė
Visur kur bežiūrėtume, nebematome pagarbos paprastoms, aukščiau minėtoms taisyklėms, pagarbos žmogaus gyvenimui. Ar tai būtų tauta, besiveržianti per kitos sieną, negerbdama jos suverenumo, ar ISIS žudanti kiekvieną musulmoną arba „netikintį“, kuris tiki ne taip kaip jie. Daugumoje pasaulio vietų nėra Dievo baimės.
Gal ir gerai, kad aš greitai išeikvosiu straipsnio limitą, nes imčiau kalbėti apie surinkimo susiskaldymą dėl kilimo spalvos, arba apie pastorius, kurie jų surinkimą palikusius žmones nuo sakyklos vadina veikiamais arba turinčiais demoną, apie krikščionis lyderius turinčius romanus, išsituokusius ir vos praėjus devyniasdešimčiai dienų vedančius savo sekretores arba šlovinimo lyderes ir, staiga viskas gerai… oho. Kur Dievo baimė tikinčiųjų tarpe?
Atsakymas - reikia asmeniškai vaikščioti su Dievu, turėti apreiškimą apie Jį - kaip Dievą. Ir vaikščiojimas turi būti toks, kai asmuo nesitiki atlygio už tai - tik yra pagautas mylinčio Dievo, dėl paties Dievo. Tačiau tiems, kurie nori turėti nuolankią ir sąžiningą širdį, kaip ir parašyta pirmame skyriuje Romiečiams, Jo savybės ir pagrindiniai apreiškimai apie Jį gali būti matomi net ir kūrinijoje. Kai aš matau gamtos mylėtoją, kuris pripažįsta, kad Dievas yra Kūrėjas, aš galvoju, jog jis yra arčiau Dievo Karalystės už daugelį tų, kurie sakyklose ir suoluose.
Dievas nėra išprotaujamas, kad tu mąstydamas galėtum suprasti Dievo baimę. Jis yra Dvasia, Jis yra Šventas ir todėl turi būti suvokiamas žmogaus dvasioje. Štai kur yra apreiškiamas Dievas. Štai ten gimsta nuolanki pagarba, Jo ir visko ką Jis sukūrė, gerbimas.
Kitą savaitę nauja tema, bet susijusi su šia, tinkanti šiam mėnesiui - Paėmimo mąstysena… sekite mus. Iki tada,
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.