Kodėl paėmimas neįvyko praeitą savaitę? 2 dalis

John Fenn, 2015 m. spalio 3 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Atrodo, kad jau parėjo daug laiko ir tai buvo lyg kitoje galaktikoje, kai aš turėjau dvi picų išvežiojimo įmones. Vienoje iš jų dirbo visų mėgstamas vadybininkas. Jis buvo mandagus su klientais ir su visais gerai sugyveno, tik nesuprato koncepcijos, kad į darbą reikia ateiti laiku.

Aš į parduotuvę dažniausiai ateidavau 11val. ryto (atidarymo laikas). Pašėlusiai skambėdavo telefonai, lauke, laukdami kada bus įleisti ir gaus darbo, stovėdavo vairuotojai, o vadybininko nebūdavo.

Dar vienas pavyzdys: ant viršaus didžiųjų (16“/40.6 cm) mūsų peperoni picų, turėdavo būti uždėta 16 uncijų (453 gr.) sūrio ir 52 peperoni gabaliukai, tačiau jis dėdavo 18 uncijų ir 62 gabaliukus. Be to, jam labai patikdavo kalbėtis su bendradarbiais ir kai po priešpiečių ar pietų valandų sulėtėdavo verslo apimtys, jis negalėdavo susitvarkyti ir laiku pabaigti darbo. Dėl to, kiekvieną mėnesį jis viršydavo maisto ir darbo procentus 2000 $.

Bet aš liudijau jam, taigi nuo sausio iki rugsėjo, toliau jam tik duodavau įspėjimus ir kalbėdavausi su juo. Kiekvieną mėnesį ar einamąjį mokėjimo periodą, aš turėdavau nurodyti jam paskutinę ribą ar uždavinį, kurį jis turės įvykdyti. Kai jam nepavykdavo, jis nuoširdžiai atsiprašydavo ir turėjo, kaip jam atrodė, teisėtų pasiteisinimų dėl to, kas nutiko x vakarą, kad procentai sumažėjo... Taigi, aš nusileisdavau.

Spalio 3 dieną aš vėl skundžiausi Barbarai, kad jis už darbą bei maistą ir vėl mums kainavo 2000$ per mėnesį, ir vėl su savo pasiteisinimais ar dar kuo sužlugdė kiekvieną mano užduotį. Ji pasakė: „Jį tu myli labiau už mane, nes kaip pats sakei, mums jis kainuoja mažiausiai 2000$ per mėnesį, tie pinigai paimti nuo mano ir vaikų stalo, kuriuos tu atiduodi jam”. Ji buvo teisi.

Kitą rytą aš jį atleidau

Praeitą savaitę baigiau kalbėdamas apie tai, kaip Steponas Apaštalų darbuose 7:42, mums pasakė, kad Dievas pasiekė ribą, kai nusprendė, jog Jis daugiau nebeduos Izraeliui progos atgailauti. Jis pasakė: „...ir Dievas nusisuko nuo jų, ir atidavė juos garbinti dangaus kareiviją“.

Dešimt kartų Izraelis atmetė Dievą

Tai girdėdamas Dievas nusigręžė ir nebedavė kito šanso, bet leido jiems keturiasdešimt metų klajoti dykumoje. Po metus už kiekvieną dieną, kai jie, ištyrę šalį, nutarė neisią į ją. Žmonės gedėjo ir atgailavo, tačiau jų atgaila buvo pavėluota*.

Kad parodytų Dievui kokie jie nuoširdūs, jie surinko armiją. Be Mozės ir Jozuės, įžengė į Pažadėtą Žemę ir nepaisydami Mozės nurodymų, užpuolė ten gyvenančius amalekitus bei kanaaniečius. Jis sakė jiems neiti, nes „Dievas nebus su jais“, tačiau jie vis tiek puolė, buvo stipriai sumušti ir grįžo atgal į stovyklą. *Skaičių 14:39-45.

Izraelis yra vadybininkas…

Pagal manąjį aukščiau paminėtą pavyzdį, mes galime Izraelį pavadinti vadybininku, o mano poziciją prilyginti savininkui, kaip Dievas buvo Izraeliui. Dievas ir Izraelis pasiekė ribą, Jis nusprendė leisti jiems patirti jų žodžių ir veiksmų pasekmes. Tėvai tokią ribą pasiekia su savo vaikais. Mokytojai, su savo mokiniais. Tam tikra prasme, toliau jiems teikti malonę, reikštų, įgalinti juos ir toliau neteisingai veikti – nuodėmiauti ar tinginiauti. Kažkuriuo momentu jie turi patirti pasekmes, apie kurias buvo įspėti. Būtent tai Dievas padarė Izraeliui. Jų veiksmai priverčia mus padaryti sprendimus, kurių mes nenorime daryti.

Jozuei ir Kalebui buvo leista įžengti į Pažadėtą Žemę

Atkreipkite dėmesį į Jozuės ir Kalebo perspektyvą, ji tokia kaip mūsų, kaip krikščionių, nesvarbu kurioje tautoje gyvename. Jozuė ir Kalebas buvo likutis, kuris matė, kaip jų tauta atkrito nuo Dievo kelių.

Likutis yra mažas audinio gabalėlis, kuris lieka, kai visas kitas audinys būna parduotas arba sunaudotas – tai yra, kas liko iš gabalo. Žodis „likutis“ Biblijoje yra panaudotas 540 kartų ir dažniausiai reiškia „tai, kas liko po to, kai bendruomenė ar tauta, patyrė nelaimę ar katastrofą“.

Dar tai buvo naudojama maisto ar aliejaus likučiams apibūdinti ir „likusiesiems“ žmonėms. Tai tikinčiųjų, gyvenančių Dievui netarnaujančioje tautoje ar kultūroje, padėtis. Taip apibūdinti Jozuė ir Kalebas, kurie buvo likusieji toje kartoje ir taip apibūdinti 7000 kẽlių, kurie atsisakė suklupti prieš Baalą Elijo laikais.

Pagalvok apie tai, ką matė vykstant tas likutis, kai aplink jį visas Izraelis ėmė sekti kitais dievais ir deivėmis. Kaip jie turėjo melstis ir gedėti, ir netgi bijoti to, kas gali nutikti jiems ir jų tautai. Ar mes dabar kitokie, nesvarbu kokioje tautoje begyventume?

Visada yra likutis, kuris su siaubu stebi dalykus, dėl pikto, bedieviško elgesio užgriūvančio jų kraštą – tačiau tai vis tiek ištinka jų tautas.

Ramybės drumstėjai?

Kai 1 Karalių 18:17, Ahabas pirmą kartą sutiko Eliją, jis paklausė: „Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?“ Blogiesiems Dievo sekėjai, tai tas likutis, kurį jie įvardina ramybės drumstėjais ir jiems atrodo, kad jie turi būti pašalinti.

Ši dvasia duota piktojo žmonėms, šis požiūris pastebimas per visą istoriją – nuo Babilono valdytojų, kurie buvo prieš Danielių ir jo draugus, iki Hitlerio, kuris galvojo, kad žydai ir krikščionys kėlė problemas Vokietijoje. Taip pat JAV ir kitų tautų liberalų tarpe, nuolatos auganti drąsa kaltinti konservatorius, krikščionis ir žydus dėl jų tautos bėdų. Anot jų požiūrio, mes trukdom įgyvendinti jų darbotvarkes, pagal kurias, jeigu tik jie galėtų daryti tai ką nori, šalis būtų ramybėje, todėl mes esame tie ramybės drumstėjai.

Žmonės manęs klausė...

Kai aš keliauju, manęs dažnai klausia, ar aš jaučiu piktąsias dvasias virš miesto. Ir jeigu aš skiriu tam dėmesio, dažnai galiu pajausti ypatingas demoniško veikimo sritis, arba kokia „didžiausia“ viešpataujanti dvasia regione. Tačiau, tiesą sakant, aš taip gerai suvokiu Kristų manyje ir Dievo buvimą viduje, aplink bei su manimi, kad ieškau to, ką Jis daro toje srityje. Taigi, aš matau ir jaučiu, ir patiriu tik Jį. Aš tiesiog natūraliai neieškau to, ką daro velnias.

Mato 24:14 Jėzus sakė: „Ir ši karalystės Geroji Naujiena bus paskelbta visame pasaulyje su liudijimais (ženklais/stebuklais), ir tada ateis galas“. ŠTAI manoji, mūsų padėties pasaulio dalykuose, matavimo lazda – ką Dievas daro, o ne tai, ką daro velnias.

Mane stulbina, kaip trisdešimt aštuntajame Ezekielio knygos skyriuje aprašytas aljansas tarp Rusijos, Turkijos ir Irano (Senojo Testamento laikais Persija, į kurios sudėtį lengvai galėjo tilpti ir Irakas), kasdien formuojasi tiesiog mūsų akyse. Netgi kai aš rašau šį straipsnį, mes matome Rusijos žinias, Iranas ir Irakas vykdo Rusijos bazių statybą Irake bei Sirijoje – nuostabios dienos!

BET... asmeniniame lygmenyje, aš turiu koncentruotis į Vieno balso klausymą: Kristus manyje, šlovės viltis.

Daug, daug krikščioniškųjų pranešimų iš tiesų yra iššaukti baimės dvasios – nuo konspiracinių teorijų iki pasaulinės ekonomikos žlugimo. Dauguma krikščionių pasiekė tokį lygį, kad jiems daugiau tai neberūpi. Jiems atsibodo visi tokio pobūdžio pranešimai. Dauguma šių pranešimų prilygsta sausiems pusryčiams: vaisiai, riešutai, dribsniai.

Kai Jono 10:3, Jėzus pasakė, kad Jo avys girdi Jo balsą ir Jis kiekvieną šaukia vardu, tai buvo tik pirma Jo teiginio dalis. Teiginį Jis užbaigia penktojoje eilutėje „O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

Per daug tikinčiųjų klauso kitų balsų, o ne Gerojo Ganytojo esančio juose. Mes gyvename tokiomis dienomis, kai Dievas nusigręžė ir leidžia tautoms vaikščioti savo keliais. Mes esame likutis, su nuostaba ir siaubu stebintis kas vyksta aplink mus, pasaulyje. Ir kaip visada, kaltę suvers mums...

Aš pabaigiau straipsnio limitą. Kitą savaitę viską sujungsiu - kodėl neįvyko paėmimas ir ką daro Dievas.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu