Išminčiai. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. gruodžio mėn. 26 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Kai man buvo maždaug 17 metų, aš smarkiai susiginčijau su mama dėl tikėjimo. Tuo metu buvau susitelkęs į Rašto vietas, kurios kalbėjo apie tikėjimo pergalę, ir pasakiau savo mamai tuo stiliumi: „Jeigu tu turėtum pakankamai tikėjimo neturėtum problemų, nes Raštas sako, kad mes nugalėjome pasaulį.“

Mamai tada buvo maždaug 41 metai. Ji viena augino 4 vaikus, tai atsitiko po to kai tėtis paliko šeimą, maždaug prieš 6 metus iki to laiko. Taigi ji buvo patyrusi didelį džiaugsmą turėdama šeimą pagal savo svajones, kokį ji įsivaizdavo gyvenimą. O tada ji buvo kaip žmogus atsargiai vaikščiojantis basomis po kambarį nusėtą sudaužyto veidrodžio šukėmis. Jos svajonės, kurios kažkada buvo didelis pastiprinimas, dabar gulėjo išbarstytos ir neįvykdytos, ir niekad jau nebus galima surinkti jas iš naujo, ir kiekviena klaida, kiekvienas klaidingas žingsnelis tarp šukių galėjo sužeisti ją ir sukelti didelį skausmą jai ir jos vaikams.

Aš vis dar buvau žalias, niekad nemokėjęs mokesčių ir neapmokėjęs sąskaitų, o atlyginimai gauti po vasaros darbų leido man ir Barbarai vaikščioti į pasimatymus, kai prasidėjo mokslo metai.

Aš tvirtai stovėjau savo nusistatyme, kad dėka pakankamo tikėjimo, asmuo gali turėti sklandų gyvenimą ir visų jo svajonių išsipildymą, o mama tvirtai stovėjo ant savo tikėjimo, kad tikėjimas padeda įveikti gyvenimo problemas, ji užbaigė taip: „Tau dar reikia šiek tiek pagyventi.“

Surinkimo kultūra

Kai aš studijavau skirtumus tarp to, kaip Paulius suprato surinkimą (bažnyčią) ir to, kaip suprantamas surinkimas tradiciniu būdu šiandien, aš pamačiau skirtumus didesnius nei tik tai, kad vieni rinkosi auditorijoje, o kiti namuose.

Kultūros mokymas populiarioje charizmatinėje krikščionybėje yra labai panašus į tai, dėl ko aš ginčijausi su mama – jei turėsi pakankamai tikėjimo, galėsi sudrausti tą demoną, kurį reikia, galėsi pakankamai paveikti Dievą, pakankamai kalbėsi žodį, surasi tą 1 dvasinį raktą atrakinti atsakymus, kurių tau reikia, turėsi sklandų gyvenimą. Taip aš maniau iki 22 metų amžiaus.

Šiek tiek pagyvenus

Tas pasikeitimas mūsų gyvenime įvyko, kai mūsų vyriausiam sūnui, kuomet jis buvo 8 mėnesių amžiaus, buvo diagnozuotas cerebralinis paralyžius, kuriuo jis susirgo dėl traumos gimdymo metu. Gydytojas patarė Barbarai atiduoti jį į globos namus, netgi užmiršti, kad toks yra ir eiti toliau, turėti daugiau vaikų, auginti juos ir gyventi savo gyvenimą. Ji prapliupo ašaromis, kai skambino man į darbą, jos sielvartas dėl Chriso tapo ir manuoju, mūsų širdys dalinosi bei trūkinėjo ir mes piktinomės gydytojo pasiūlymu.

Tą naktį mes išmaudėme Chrisą, rūpestingai jį suvystėme šiltoje antklodėje ir padėjome jį ant minkšto vonios kilimėlio. Kai jis gulėjo žiūrėdamas į mus, mes uždėjome ant jo rankas, sakydami Tėvui, kad mes atmetame gydytojų diagnozę ir patarimą, įsakome Chrisui būti sveikam, ir dėkojame Tėvui už šią dovaną – Chrisą.

Pagalba Dievui

Mes stovėjome ant Žodžio, bet kai jis augo, tapo aišku, kad diagnozė buvo teisinga. Mes supratome, kad tikėjimas nevadina to kas yra, lyg to nebūtų. Tikėjimas nėra faktų neigimas, kiekvienas turi spręsti čia ir dabar.

Chrisui buvo atlikti įvairūs tyrimai, o mes vis stovėjome ant Žodžio, ir ieškojome rakto, kaip atrakinti jo išgydymą. Kaip mes turėtume melstis, pasninkauti, išpažinti, surišti, atrišti, kad darbas būtų padarytas. Mes diskutavome, ar reikia jam atlikti kalbos terapijos seansus, ar tai neprieštarauja tikėjimui.

Mes išleidome visus pinigus iki cento, kad jis gautų visą reikalingą gydymą, ir kad tai padėtų pasireikšti Dievo išgydymui jo kūne. Mes ieškojome būdų padėti Dievui, norėdami išbandyti beveik viską, kad padėtume įgyvendinti Dievo pažadus jo gyvenime.

Vieną dieną, aš vis dar kartojau Rašto eilutės dėl jo, kai staiga įsiterpė Tėvas: „Ką tu darai?“ Jis paklausė. „Aš kalbu Žodį dėl jo“. Jis paklausė: „Ant kokios eilutės tu stovi?“, aš atsakiau: „1 Petro 2:24: Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“. Jis atsakė: „Labai gerai. Ar gali tikėti pažadu?“ Aš atsakiau: „Taip, aš tikiu“ Ir Jis pasakė: „Tada ilsėkis“.

Nuo tada aš lioviausi bandyti priversti dalykus vykti savo tikėjimu, priešindamasis faktiškai tam, kad Jo Žodis yra teisingas ir tikėjimas yra poilsis Jame, kaip sako Žydams 4:9-11, kai mes atsisakome mūsų pačių pastangų ir tiesiog paprastai ilsimės Jame.

Tikėjimas – atsakymas į malonę

Bet didele dalimi tradicinė surinkimo kultūra vis dar bando priversti dalykus vykti tikėjimu. Tačiau, tai, ką aš skaičiau Biblijoje – tikėjimas yra atsakymas į malonę. Tai vyksta dėl malonės, ir malonė yra apreiškimas iš Tėvo arba apie Jį, arba apie Jo valią. Tikėjimas yra mūsų atsakas į malonę, ir malonė yra apreiškimas apie Tėvą, arba Jo valią.

Nojus nepastatė laivo savo iniciatyva. Jis gavo malonę Viešpaties akyse, ir su tuo apreiškimu jis statė laivą. Mozė ne pats nusprendė grįžti į Egiptą, bet jis gavo apreiškimą apie Dievo planą, o tai buvo malonė, ir jis atsakė į tai. Netgi Jėšua pasakė, kad Jis darė ir sakė tik tai, ką Jis matė ir girdėjo sakant ir darant Tėvą (Jono 5:19,30)

Tikėjimas nėra nepriklausomas nuo apreikštos Dievo valios, tikėjimas yra atsakymas į Jo valios apreiškimą. Aš lioviausi rinktis eilutes pagal savo norą ir nutarti, ant ko aš stovėsiu. Vietoj to aš bendravau su Viešpačiu ir leisdavau, kad mane pasiektų apreiškimas, ir tada aš tikėdavau ir ilsėdavausi tame apreiškime.

Aš suvokiau vienu metu, kad nesvarbu kaip aš benorėčiau, kad Chrisas būtų pagydytas, Chriso tikėjimas yra paremtas tuo, ką jis sakė daug kartų: „Kai aš nueisiu į dangų nereikės vežimėlio“, ir matydamas bėgiojančius vaikus „Kai aš nueisiu į dangų, aš bėgiosiu taip kaip jie!“.

Kartą Viešpats mane aplankė atvirame regėjime, kai Chrisas sėdėjo man iš dešinės vežimėlyje, o Jėšua stovėjo man iš kairės. Jis mokė mane apie išgydymą, ir kaip sunku tiems, kurie niekada nepatyrė, ką reiškia būti sveikam, tikėti išgydymu. Aš taip norėjau įsiterpti ir paprašyti Jo uždėti rankas ant mano sūnaus, bet Jis yra Dievas o aš –ne, taigi jūs to negalite daryti Karaliaus akivaizdoje, bet aš tą vakarą gavau supratimą apie Chriso mąstymą.

Chriso tikėjimas nėra būti išgydytu dabar, bet jo tikėjimas yra nukreiptas į dangų, ir į tai Viešpats atsakė. Vieną dieną Chrisas atšliaužė per kambarį prie manęs labai susijaudinęs: „Tėti, tėti! Žinai, ką Jėšua man pasakė? Jis pasakė ,kad Jis vaikščios po kalnus su manimi! Taip, štai ką Jis pasakė, Yahoo! Taip, Jis pasakė, kad vaikščios su manimi po kalnus, štai ką Jis pasakė!“

Blogiausi tėvai?

Kai atėjo laikas, mes turėjome padaryti sunkiausią sprendimą savo gyvenime – atiduoti Chrisą į globos namus, kurie tuo metu buvo maždaug 2 valandos kelio nuo mūsų namų, mes jautėmės blogiausi žmonės visame pasaulyje. Blogiausi tėvai.

Nusiminę mes diskutavome visą naktį, bet Barbara galiausiai užmigo, o aš vis dar kalbėjau Tėvui: „Tėve, jei Tu neišgydysi Jo, tai pasiimk jį namo. Barbara ir aš abu buvome danguje, mes abu matėme Tave, abu matėme Viešpatį, taigi mes jau geriau turėtume savo sūnų sveiką danguje, negu gyvenantį visą likusį gyvenimą šiame suniokotame kūne. Net jeigu mes gyventume dar 50 metų, aš jau verčiau prarasiu jį ir ilgėsiuosi jo šituos ilgus metus, negu matysiu jį gyvenantį visą likusį gyvenimą globos namuose“.

Staiga, Jėšua pasirodė kambaryje. Mano akys buvo atmerktos ir aš mačiau Jį ir mūsų kambarį, kaip ir normaliai visada matau, tik kad Viešpats stovėjo tenai. Be pasisveikinimo žodžių Jis pasakė: „Ar tu nori, kad Aš pasiimčiau Chrisą anksčiau, ir kad jis netektų savo pilno atlyginimo danguje, tik dėl to, kad tu blogai jautiesi atiduodamas jį į globos namus?“

Aš buvau suglumintas. „Aš, aš atsiprašau Viešpatie. Aš niekada nemąsčiau apie tą atlygį. Aš žinojau, kad kai vykstu tarnauti, o Barbara lieka namie leisdama man išvykti, jie dalyvauja tarnavime, bet iš tiesų aš tai suvokiau tik tada, tuo momentu. Ne, aš noriu, kad Chrisas gautų pilną savo atlygį, netgi jei tai reikš sunkumus mums ir jam, nes mes dangų vertiname daugiau nei žemę. Bet tik su šiomis sąlygomis, kad jis niekad nebus tvirkinamas ir nebus ignoruojamas“. Jėšua stipriai linktelėjo galva dar kartą ir pasakė: „Atlikta“, ir išnyko.

Aš šitai rašau gruodžio 21 dieną, o gruodžio 23 dieną Chrisui sueis 34 metai. Visa šeima susirinks į jo gimimo dieną per Kristaus Gimtadienį, abu jo broliai, abi mūsų marčios, ir 6 anūkai. Jis myli Viešpatį ir toliau laukia savo naujo kūno danguje, bet iki tada...

Tuo metu, kai Paulius rašė laišką Lidijai, kuri pirmoji Filipuose savo namuose turėjo surinkimą, jis kentė labai didelius sunkumus dėl persekiojimų ir sunkių to meto keliavimo sąlygų. Kai jis rašė Filipiečiams 4:11-13 buvo tokios nuostatos:

„Aš išmokau kokioje būklėje bebūčiau, tuo būti patenkintas. Žinau ir kaip būti pažemintam ir žinau, kaip turėti: visur ir visame kame esu išmokytas būti sotus ir būti alkanas, ir turėti gausiai, ir kentėti stoką...“

Ši angliška frazė „I am instructed” (kuri lietuviškai išversta „esu išmokytas”), graikų kalboje reiškia „Man buvo atskleistos paslaptys“. Paulius atskleidžia paslapties esmę: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.“

Kitą savaitę – supažindinimas su paslaptimis. Iki tada.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu