Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. balandžio 9 d., antradienis

Atspindėtas gyvenimas. 3 dalis


John Fenn, 2013 m. balandžio mėn. 6 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kad 2 Korintiečiams 3:18 pasakyta, jog mes matysime Dievo šlovę mūsų viduje taip, lyg žiūrėdami į veidrodį, matydami kas mes esame toje šlovėje. Tame žiūrėjimo procese mes esame keičiami į Jo atvaizdą.

Tai nuosprendis religiškai išauklėtam protui – matyti Žodį kalbantį apie mus ir žvelgiant į šlovę matyti mus pačius, nes tai reiškia, kad mūsų kova yra su Kristumi, kuris stengiasi auginti mus iš vidaus į išorę. Prieš mus iškeliamas vaizdas to, ką Jis padarė dėl mūsų, kad mes taptume panašūs į tai, ką matome.

Religija moko susitelkti į mūsų praeities bei dabarties nuodėmes, bandyti jas nugalėti, ir tik tada mes augsime. Netiesa. Mums reikia susitelkti į tai, ką Jis padarė ir kaip mes galime vaikščioti Dvasioje. Tada, kai mes augame Kristuje iš vidaus į išorę savo gyvenime, demonai, nuodėmės ir visi tie seni dalykai nukrinta į šalikelę.

Pavyzdžiui, kuomet kas nors surinkime jus įskaudina ir jie žino, kad jus įskaudino, bet vis tiek jie pasirodo kiekvieną sekmadienį su šypsena veiduose ir garbina Dievą lyg nieko neįvyko, jūsų priešas nėra „neatleidimo dvasia“, kaip kažkas gali mokyti; jūs galynėjatės su atleidimu – su Dievu – štai su kuo jūs kovojate.

„Ach, Viešpatie, neleisk man atleisti jiems! Jie man skolingi atleidimą! Pažįstami balsai? Jūs kovojate su Dievu, o ne su velniu!

Kai Viešpats pradeda tvarkytis su jūsų keiksmais, nes jūs keikdavotės kaip šiurkščiausias jūreivis, ir jūs suvokiate, kad kažkam užmynus ant kojos piršto norite sureaguoti virtine keiksmų, jūs kovojate su Kristumi jumyse, kuris tvarkosi su jūsų burna, o ne su jūsų sena prigimtimi. Jei šitie pavyzdžiai nebūtų teisingi, jūs nesakytumėte „Viešpatie atleisk man, aš ir vėl blogai padariau“ - jūs instinktyviai suvokiate, kad kovojate su Juo.

Pauliaus maldos
Turėkite galvoje, kokie kūniški buvo korintiečiai. Apaštalų darbų 19 skyriuje jie sudegino tiek daug okultinių knygų, kad miesto ekonomika buvo sužlugdyta ir pakilo maištas. Efeziečiams 4 skyrius panašus į šeštadienio vakaro policijos raportą: vagystės, muštynės, seksualinis iškrypimas, pratrūkęs pyktis.

Argi moderni surinkimo kultūra nepasiūlytų jiems apsilankyti: „Išsilaisvinimo nuo prakeikimų paveldėtų iš kartos į kartą“ konferencijoje? „Vidinio išgydymo“ konferencijoje? Seminare „Kaip nugalėti įpročiu tapusią nuodėmę“? Konferencijoje „Laisvė nuo seksualinės nuodėmės“ ir pan. Argi jie nebūtų nukreipti į „Išlaisvinimo kambarį“?

Tačiau kaip Paulius meldėsi už juos? Ar jis sudraudė demonus? Ar jis ragino juos žiūrėti į savo praeitį ir ateitį bei tyrinėti, kaip kiekviena konkreti nuodėmė įslinko į jų gyvenimą, kad jie galėtų įvardinti  kiekvieną iš jų, ir pakeliui pasiūti išaiškinti kiekvieno sapno dvasinę reikšmę? Ne!

Ko jis meldė?
„Kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant jo galingai jėgai. Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose (Ef 1:17-20).

Tai yra žiūrėjimas į šlovę ir matymas mūsų atspindžio. Bet pažiūrėkime dar vieną maldą už šituos žmones:

„...aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą. Kad Jis iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Šventąją Dvasią vidiniame žmoguje. Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės“ (Ef 3:14-19)

Paulius žinojo apie jų praeitį, bet jo dėmesys buvo sutelktas į Kristų, kuris gyveno juose, Jo pažinimą ir šlovę jų viduje!

Šitomis maldomis aš meldžiuos dėl savęs dažnai kas savaitę, ir dažnai kas dieną jau mažiausiai 25 metai. Visi kurie girdėjo mane mokant gyvai ar įrašuose, žino, kad aš pradedu nuo maldos Efeziečiams 1:17-18 už tuos, kurie klauso mano mokymo. Aš sužavėtas nuostabios malonės ir Kristaus tiesos manyje, ir noriu žiūrėti į tą šlovę, kad pamatyčiau viską dėl ko meldėsi Paulius.

Suvok, Kas gyvena ir kur
Jono 8:44 Jėšua pasakė: kai velnias kalba, jis tai daro iš savęs, reikia suprasti, jis neturi nieko, kas su juo būtų sutarime. Reikia dviejų, kad būtum sutarime, o velnias stovi nuošaly visai vienas ir šnabžda melus, išsigalvojimus ir pusiau tiesą, laukdamas, kad kas nors sutiktų su juo. Turiu galvoje, mes turime Kristų mumyse ir Jis bando mus auginti taip, kaip Pauliaus anksčiau paminėtose maldose.

Jei asmuo sutinka su velniu, tas susitarimas atveria jam duris į to asmens gyvenimą. Tai gali būti kažkas tokio lemiamo, kaip pavyzdžiui tėvas supykęs sako savo mažam vaikui: „Tu niekam netinki“. Tai melas, bet jei vaikas tuo tiki, jie susitaria su melo tėvu, ir kai jau susitarta, melas jiems tampa tiesa. Tada jie eina per gyvenimą tikėdami, kad yra niekam tikę.

Kai jie atgimsta iš aukšto, Kristus apsigyvena juose, ir bando juos užauginti. Ar jie susitars su Juo ir toliau žiūrės į savo naujo gyvenimo vidinį veidrodį, ar toliau tikės melu, kuriuo tikėjo visą savo gyvenimą?

Tuomet kai krikščioniška kultūra jiems daugiau nieko neliepia – tik skaityti Žodį ir stovėti ant Jo, jie lekia į tą ar aną mokyklą ar konferenciją, kad gautų Žodį, gautų didingą Žodžio mokymą - ir jie rašo tomus užrašų, išmoksta nuostabių dalykų iš žymių Biblijos mokytojų, bet niekas nepasikeičia į gera. Kodėl?

Naujasis Testamentas kalba apie Gyvojo Žodžio pažinimą savo viduje, bet mes ištraukėme Naujojo Testamento instrukcijas iš konteksto, nes pripratome prie spausdinto „Žodžio“. Taigi visi tie žmonės yra mokomi pažinti spausdintą puslapį, užuot pažinę Gyvąjį Puslapį savo viduje.

Negali susitarti su abiem
Kaip gali krikščionis augti, žiūrėdamas į veidrodį ir matydamas Kristų savyje bei tuo pat metu laikydamasis melo, kuris buvo tiesa jiems visą gyvenimą? Atsakymas – tu negali augti šiuo būdu. Tu būsi apgailėtinas, nepastovus mąstyme kaip moko Jokūbo 1 skyrius, nestabilus ir mėtomas kaip banga pirmyn ir atgal nuo vieno prie kito.

Krikščionis turi liautis tikėti melu. Tai galynėjimasis su Dievu. Jis nori, kad tu nustotum tikėti melu. Veidrodis viduje parodo, ką mes turime savyje ir ką mes turime pasiekti – tai gyvenimo pilnatvė Kristuje, ir pasikeitimas į Jo paveikslą. Mes turime norėti, kad melas, kuriuo tikėjome visą savo gyvenimą pasitrauktų, turime norėti pavadinti jį melu, ir palikti praeities šalikelės dulkėse.

Aš atėjau pas Kristų 16 metų amžiaus laikydamasis daugelio melų, kuriais tikėjau apie save, didele dalimi todėl, kad mano tėtis paliko šeimą, kai man buvo 11. Vaikai linkę kaltinti save dėl tėvų skyrybų, ir mūsų šeima nebuvo išimtis. Kalbos: „Galbūt mūsų turėjo nebūti“ ir: „Tai dėl mūsų jis paliko“, buvo skatinama to atstūmimo, kurį jautėme, kuomet jis išvyko iš namų ir persikėlė pas kitą moterį ir jos du vaikus nutaręs auginti juos kaip savo paties. Kodėl jis mylėjo juos daugiau negu mus? Ką mes padarėme blogai?

Visus šituos dalykus aš atsinešiau su savimi į Kristų. Su kiekvienu ketvirtadienio ir sekmadienio vakaro „maldos ir garbinimo“ susirinkimu, kaip mes tada 1970–aisiais juos vadinome, aš sužinodavau vis daugiau apie tą Šlovę, kuri dabar buvo gyva mano dvasioje. Tas gyvenimas ir tai, kuo aš tikėjau apie save, dabar ginčijosi ir kovojo manyje.

Religija skatintų mane susitelkti į „atstūmimo dvasią“ ir panašiai, bet tiesa tokia, kad Kristus auga manyje iš šlovės į šlovę, Jo gyvenimas greitai konfrontuoja ir nugali kiekvieną melą, kuriuo aš tikėjau. Kodėl aš taip greitai išsilaisvinau? Nes aš pamačiau tiesą, patikėjau Dievo šviesa, kuri man parodė, kad mano „tiesa“ buvo melas, ir kai tik tai buvo atskleista, aš nenorėjau turėti nieko bendro su ja. Bėgdamas pas Tėvą ir mūsų Viešpatį, aš nusviedžiau šalin dabar šviežiai atskleistą melą kaip karštą bulvę ir priėmiau tai, ką mačiau Dievo šlovės veidrodyje ir Kristų mano dvasioje.

Tol kol aš laikiausi abiejų:melo ir tiesos kartu, aš buvau apgailėtinas. Bet aš buvau taip sužavėtas Kristumi manyje, ir viskuo, ką tai man reiškia, kad nuo to momento augimas Kristuje, kuris yra manyje, tapo nepertraukiamas. Dalis to proceso buvo meldimasis anksčiau paminėtomis Pauliaus maldomis, bet ne religinės praktikos, nes aš mačiau tiesą tose Pauliaus maldose ir troškau to visa savo širdimi. Taigi net šiandien aš meldžiuosi šitomis maldomis už save, kai jas prisimenu, kai jaučiu apreiškimo stoką, ar tam, kad sustiprinčiau savo giliausius troškimus pažinti Jį!

Aš metu jums iššūkį melstis anksčiau paminėtomis Pauliaus maldomis, kai jas prisimenate, ir stebėti, ką Tėvas darys, ir jūs būsite sužavėti tų apreiškimų, kurie jus užplūs.

Gyvas Žodis ar rašytinis Žodis, ir kaip aš nustojau tikėti melu?

Tai bus sekančios savaitės tema. Iki tada, gausių palaiminimų,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą