John Fenn, Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, 3/4, Savaitės mintys

 John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have told me, 3/4,

 

Sveikinu visus,

 Kodėl Tėvas naudoja neišgelbėtuosius, kad palaimintų išgelbėtuosius?

 

Iš pradžių , kai mes su Barbara  susituokėme, ir kartkartėmis po to, jos tėvai mus

laimindavo piniginėmis dovanomis, o vėliau palaimino  ir automobiliu. Tuo metu jie nepažinojo Viešpaties, ir vienu iš šių kartų, kai jis man atnešė žinią, paklausiau savo angelo: „Kodėl Tėvas naudoja neišgelbėtuosius, kad palaimintų išgelbėtuosius?“

 Jo atsakymas buvo paprastas ir tiesus, su klausimu veide: „Kaip tu to dar nežinai?“: „Kad jie neateitų tuščiomis rankomis pas Karalių!“ Barbaros tėvai įtikėjo Viešpačiu prieš mirtį, ir mes supratome, kad visi tie geri darbai, kuriuos jie padarė mums ir kitiems, buvo įskaityti jų sąskaiton – Tėvo gerumas toks didelis, kad Jis tai daro gana dažnai.

 

Mintis neiti tuščiomis rankomis pas karalių, KARALIŲ, nėra nauja. Net ir šiandieninėse kultūrose asmuo lankantis kitą asmenį, dažnai atneša dovaną šeimininkui ar šeimininkei. Romiečiams 12:1  sakoma: „Aukokite savo kūnus kaip gyvą auką, kuri yra jūsų sąmoningas garbinimas.“ Senojo Testamento laikais meilės aukos buvo laikomos dovanomis Dievui. Jėzus apie tai kalbėjo Mato 5:23-24, kai pasakė: „Jei nesate susitaikę su žmogumi, palikite savo atnašą prie altoriaus ir eikite susitaikyti...“ Net ir šiandien valstybių vadovai dovanoja dovanas  vieni kitiems arba šiais laikais dovanoja dovanas viena vyriausybė  kitai.

 

„Kad jie neitų tuščiomis rankomis pas Karalių.“ Negalime tiesiog įtraukti Jėzaus į savo užimtą gyvenimą ir tvarkaraštį, turime Jam aukoti save kaip dovaną, dėkodami už Jo galutinę auką už mūsų išgelbėjimą. Mūsų gyvenimo išbandymai ir vargai, kai juos įveikiame ir tampame panašesni į Kristų,  transformuojami į dangišką medžiagą, kad neateitume tuščiomis rankomis pas Karalių.

 

Mūsų gyvenimai ir mūsų augimas Kristuje yra užrašomas  danguje.

 

Dovydas Psalmės 56:8 sako, kad jo ašaros buvo laikomos Dievo inde ir buvo užrašytos Jo knygoje. Malachijo 3:16 minima „atminimo knyga“, ir judaizme suprantama, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įrašytas tokioje knygoje. Be to, yra gyvųjų knyga, kurioje užrašyti tikinčiųjų vardai.

 

Petras 1 Petro 2:5 sako, kad mes esame gyvieji akmenys, o Apreiškimo 21:14 ant dangiškojo miesto pamatinių akmenų yra užrašyti apaštalų vardai. Viešpats  paverčia mūsų gyvenimus paslėptus Jame dangiška medžiaga. 1 Korintiečiams 3:11-12 Paulius sako, kad vienintelis pamatas yra Jėzus Kristus, bet mes kiekvienas statome savo gyvenimą ant to pamato – iš aukso, sidabro ir brangakmenių arba medžio, šieno ir šiaudų.

 

Tada jis liepia kūniškiems ir pavydo kupiniems korintiečiams nustoti skirstytis į mažas grupes, kurios kovoja tarpusavyje, vadindamas pavydą, nesantaiką ir susiskaldymus mediena, šienu ir šiaudais, kurie bus sudeginti, kai jie stovės Viešpaties akivaizdoje, – bet jie vis tiek bus išgelbėti, – sakė jis 15 eilutėje.

 

Turėtume stengtis įveikti ir išaugti iš smulkių nesutarimų, susiskaldymų ir kitų kūno darbų, nes kai tai darome, mūsų pergalė paverčia tuos kūno darbus meile, džiaugsmu, ramybe ir tuo, kas yra danguje – auksu, sidabru ir brangakmeniais. Neikime tuščiomis rankomis pas Karalių.

 

Kodėl angelai mūsų klausosi?

 

Daug kartų, tarnaudamas auditorinėje bažnyčioje ar konferencijoje, maiau angelą, prie  kiekvieno dalyvaujančio asmens. Namų surinkime tai nutinka reguliariai, net tarp 6, 10 ar 20 žmonių. Pirmą kartą tai nutiko tarnaujant susirinkime, kuriame  buvo apie 60 žmonių, ir apie 60 angelų stovėjo praėjimuose ir gale, užpildydami kiekvieną erdvę, kurioje kur tik  galėjo atsistoti, o susirinkusieji sėdėjo suoluose.

 

Paklausiau savo angelo, kodėl jie taip daro, ir jis atsakė: „Mes mokomės! Mes mokomės iš jūsų perspektyvos!“ Tai man priminė vieną pirmųjų kartų, kai Viešpats „supažindino“ mane su mano angelu, ir aš paklausiau jo, ką jis mano apie tai, kad aš jam vadovausiu ateinančiame amžiuje (1 Korintiečiams 6:2-3). Jo veide iš karto pasirodė siaubas, kad  taip paklausiau: „Tai teisinga! Tai tinkama!“ (tada sušvelnėja) „Prisimink, mes Jį pažįstame kaip Kūrėją, bet jūs Jį pažįstate kaip Gelbėtoją.“

 

Angelas užkerta kelią avarijai

 

Tą dieną vedžiau laidotuves ir važiavau namo. Kelias buvo dviejų juostų kaimo kelias Misūrio Ozarko kalnuose. Jis vingiavo aukštyn, žemyn ir ratu, ir aš atsidūriau  netoli didžiulio kemperio, kuris sunkiai kopė stačiu keliu.

 

Išvažiavau pažiūrėti, ar iš kitos pusės neatvažiuoja automobiliai, tada vėl įvažiavau, tada vėl išvažiavau, ir pamatęs kelią laisvą, pradėjau spausti pėdalą, kai staiga mano angelas pasirodė iš kairės, bet ore, ištiesė abi rankas ir delnus į mane: „STOK! NELENK DABAR!“. Aš iš karto atsitraukiau už lėtai važiuojančio kemperio.

 

Bet turėjau žinoti, kodėl, taigi išvažiavau tiek, kad galėčiau matyti aplink kemperį, ir pamačiau vyrą automobilyje.

Išvažiavau iš įvažiavimo ir pažiūrėjo tik į kairę, ar nėra eismo, artėjančio iš tos pusės, iš kurios jis suko – niekada nepažiūrėjau į dešinę, ar kas nors nepravažiuoja lėtesniu greičiu, nes tada būtume susidūrę kaktomuša.

 

Man tada LABAI palengvėjo, ir aš pasakiau: „Ačiū, Tėve, už apsaugą“ Mums važiuojant, pradėjau galvoti, kiek daug avarijų įvyksta, ir  kad mes niekada visko nesužinosime šioje dangaus pusėje, nes žmonės nepaklauso Viešpaties ar savo angelo raginimo nedaryti to ar ano. Ir aš galvojau, kiek gyvybių Jis išgelbėjo, nes žmonės, galbūt nematydami savo angelo, jautė tą sunkumą nedaryti to ar ano, arba jautė, kad eiti šia kryptimi viduje nesijaučia gerai, arba negalėjo rasti ramybės dėl šios ar anos kelionės?

 

Humoro jausmas

 

Angelams mes iš tiesų atrodome juokingi, nors jie yra ištikimi Tėvui ir jie mus pašalintų per sekundę, jei Jis taip įsakytų. Jie neturi jokio emocinio prisirišimo prie mūsų, arba, turėčiau pasakyti, jų emocinis prisirišimas yra paklusnus Tėvo valiai. Keisdamas lėktuvą Dalase, Teksase, lėktuvui lėtai riedant link vartų, staiga lėktuvo praėjime pamačiau savo angelą, kuris pasakė: „Išlipdamas saugok galvą“.

 

Pamaniau, kad tai keista, bet kai esi Dvasioje, viskas atrodo taip normalu. Pagalvojau „gerai“ ir greitai nukreipiau dėmesį į lėktuvą, kuris riedėjo iki sustojimo, atsistojau, pasiėmiau rankinį bagažą nuo viršutinio skyriaus ir stovėjau eilėje laukdamas, kol atsidarys durys.

 

Kai ėjau į lėktuvo priekį, stiuardesė ir pilotas stovėjo prie salono ir dėkojo keleiviams, kad skrido su jais, kai mes pasukome į kairę, kad išliptume iš lėktuvo. Kai jie man pasakė „ačiū“, aš pasukau galvą į juos ir pasakiau: „Ačiū, gero vakaro“, pasukau į kairę išeiti – ir tuoj pat trenkiau galva į lėktuvo durų staktą, ir nugriuvau ant žemės.

 

Mano sprando raumenys įsitempė lyg surakinti mėšlungio, ir kai atsiklaupiau ant žemės bandydama atsigauti, plekštelėjau dešine ranka per sprandą ir garsiai pasakiau: „Jėzaus vardu būk išgydytas!“ Ir tada sunkiai atsistojau ant kojų. Pilotas ir stiuardesė primygtinai reikalavo, kad likčiau ant žemės ir leisčiau jiems iškviesti medicininę pagalbą. Aš jiems pasakiau, kad man viskas gerai, ir tariau: „Bet vis tiek  labai ačiū“ ir nuėjau lėktuvo tilteliu.

 

Toje plačioje vietoje, kur tas tiltas pasuka į dešinę, kad jungtųsi su terminalo pastatu, buvo mano angelas, susilenkęs iš juoko, purtydamas galvą, juokdamasis iš mano nelaimės, ir per juoką sakydamas: „Aš tau liepiau saugoti galvą!“

 

Daug kartų mes su Barbara girdėjome, jautėme ar kažkaip atpažindavome Viešpatį... ir (arba) mūsų angelą (-us),  kurie iš mūsų juokėsi, kai darėme ar sakėme tai, ką jie laikė juokingu. Esu tikras, kad daugelis skaitytojų taip pat tai patyrė, bet galbūt negirdėjo apie kitų patyrimus, todėl iki šiol manė, kad  tai jų vaizduotė, kalbanti jiems, kad Viešpats ar angelas juokiasi iš jų arba kartu su jais.

 

Daugiau kitą savaitę, o iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba John@cwowi.org

.