Džono Fenno liudijimai, 2/6, susitikimas su Barbara,

 John Fenn, John & Barb's testimonies, 2/6, Meeting Barb,

 Sveikinu visus,

 Skyrybos verčia vaikus galvoti visokius dalykus.

Tėčio išėjimas paveikė mus visus 4 vaikus skirtingai. Mums buvo 11, 9, 7, 5 metai ir mes atitikome

vaikų vaidmenis, kurie taip dažnai siejami su disfunkcinėmis šeimomis: buvome didvyriai, klounai, atpirkimo ožiai, o mažoji sesutė buvo talismanas – tokia tvarka. Tačiau slapta, širdyje, ieškojau tėvo. Mano gyvenimas tiesiog subyrėjo. Mūsų draugų rate buvo mano amžiaus berniukas Emersonas, vis dar geras draugas, ir kitas, Tripas, vis dar draugas, ir kiekvienos iš jų šeimos buvo pakankamai malonios, kad įtrauktų mane į daugelį šeimos veiklų. Tripo tėvai mums buvo žinomi kaip „dėdė Del ir teta Betsy“, buvome tokie artimi.

 

Visų mano draugų tėčiai buvo aktyvūs, todėl jaučiausi labai nejaukiai ir vienišas. Kai tėtis pasakė: „Skiriuosi su tavo mama ir jumis, vaikais“, kontekstas, per kurį supratome pasaulį, subyrėjo. Man nerūpėjo mokykla. Mečiau skautus, dailės pamokas, būgnų pamokas, plaukimo pamokas (mano mokytoja norėjo, kad treniruočiausi varžyboms), o vėliau mečiau nardymo ir skraidymo pamokas. Man tiesiog neberūpėjo. Širdyje buvau įstrigusi apatijoje visam gyvenimui, troškau tik  tėvo.

 

Kai man buvo 14 metų, prekybos centro gyvūnų parduotuvėje pamačiau parduodamą mažą beždžionėlę ir labai jos norėjau. Ji buvo mažiausia iš kelių parduodamų, labiausiai trapi ir silpniausia iš tos grupės, glaudėsi prie kitų beždžionių – ji buvo emociškai panaši į mane. Aš su ja tapatinausi. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyvūnų parduotuvėse buvo galima nusipirkti egzotiškų augintinių. Mama suprato, kad man skauda, ir vėliau pasakė, kad manė, jog rūpinimasis ja atneš šiek tiek išgijimo, ir ji buvo teisi.

 

Aš ją pavadinau Tilly, ir su dideliu narvu, kurį pastatė kaimynas (dar vienas draugo tėvo figūra), Tilly ir aš tapome neišskiriami. Greitai pripratinau ją prie narvo, ir  su jos petnešomis ir pavadėliu mes su ja eidavome į lauką. Ji mėgo būti medžiuose, o naktį gaudydavo aplink verandos šviesą skraidančius kandis ir vabalus.

 

Žvelgdama atgal, matau, kaip Tėvo ranka parūpino visus tuos mano draugų ir Tilly tėčius.

 

Ji man davė kažką, dėl ko galėčiau gyventi. Ją turėjau tik apie metus. Ji mirė ant mano kelių pakeliui pas veterinarą. Vėliau jis pranešė, kad jos žarnyne buvo įgimta liga, kuri su amžiumi suaktyvėjo, ir tai galiausiai lėmė jos mirtį. Po kelių savaičių man sukako 15 metų (gegužę).

 

Buvo 1973-ieji, mano antrųjų studijų metų pradžia, Barbaros pirmakursės metų pradžia. Buvau kaip visada apatiškas, gavau penkiolika pirmajame algebros semestre ir vis dar ieškojau tėvo. Lankiau vokiečių kalbos pamokas, kurie buvo vieni iš tų, kurie mane labai sudomino, nes beveik buvau gimęs Vokietijoje. Mano tėtis 1957–1958 m. buvo dislokuotas netoli Štutgarto, o mama grįžo namo manęs gimdyti. Tėtis buvo atleistas maždaug tuo pačiu metu. Anuomet jauniems vyrams buvo privaloma dvejų metų karinė tarnyba. Kai mama ir tėtis norėdavo pasakyti ką nors, ko nenorėdavo, kad mes, vaikai, išgirstume, jie kalbėdavo vokiškai, todėl labai norėjau tos kalbos  išmokti.

 

Vokiečių kalbos kursuose susipažinau su Janny, Romos katalike (vis dar labai gera draugė). Susibūrėme poromis atlikti klasės projektus ir tapome gerais draugais. Vieną dieną lyginome bažnyčias – ji Romos katalikų, o aš – episkopalinę – supratome, kad mūsų sekmadienio ryto pamaldose naudojama ta pati liturgija. Ji pasakė: „Aš pažįstu Dievą, slypintį už liturgijos.“ Tai mane sudomino. Norėjau pažinti Dievą Tėvą, bet nebuvau tikras. Stebėjau, kaip jos vaikinas Vicas (ir būsimas vyras) ir ji meldėsi už savo gyvenimo reikalus, ir į visus klausimus, po vieną, buvo atsakyta. Pamačiusi visas tas išklausytas maldas ir atidaviau savo širdį Viešpačiui ir Tėvui.

 

Stovėjau namuose savo miegamajame tą dieną, kai įsitikinau, kad visi yra išėję iš namų, kai garsiai tariau: Jėzau, jei Tu tari paskutinį žodį mano gyvenime, tuomet prasminga dabar Tau tarnauti. Kad ir ką kas apie mane manytų, svarbu, kad tu tartum paskutinį žodį ir būtum už mane, aš tau atiduodu savo gyvenimą, daryk su manimi, ką nori“ ir panašiai.

 

Susitikimas su Barbara būnant 15 metų amžiaus

 

Kai man buvo 15 metų, per Janny, Tėvas mane patraukė prie Jėzaus, 1973 m. rugsėjį, kai buvau 15 metų, mano klasiokė, Barb kaimynė ir geriausia draugė Margaret pakvietė mane į savo mokyklos rudens išleistuves. Man buvo 15 metų, tad dar negalėjau vairuoti, todėl mama mane paleido prie jų namų, o Margaret tėtis tą vakarą parvežė mane namo.

 

Mama man išnuomojo šviesiai mėlyną smokingą – buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia, tad marškiniai buvo su raukiniais. Turėjau afrikietišką šukuoseną, kuri natūraliai kilo iš mano ilgų garbanotų plaukų. Tuo metu jie buvo tapę labiau šviesūs nei raudoni, o breketai sutvarkė mano išsikišusius dantis.

 

Kadangi esame kaimynės, Barbara atėjo pas Margaret, kad pamatytų, kaip mes apsirengėme geriausiais išleistuvių drabužiais. Ji ką tik buvo pasipuošusi... 15 metų ir pradėjusi lankyti devintą klasę, nusiėmė breketus. Nepamenu Margaret suknelės, bet Barbara vilkėjo kaštoninės spalvos megztinį ir mėlynus džinsus, ir buvo tokia pat elegantiška ir stilinga kaip visada: „Ooo, Margaret, jis...“

„hot“(  amer.). Ooo Margaret, jis aukštas. Ooo Margaret, žiūrėsim kas dabar bus ? Ir panašiai. Iš to putlaus dvylikamečio su išsikišusiais dantimis, vilkinčio bjaurų žalią vilnonį kostiumą, tapau aukštu, lieknu penkiolikmečiu su ilgais plaukais, primenančiais aštuntojo dešimtmečio pradžios afro šukuoseną. Čia jau ne kvailys ! juokinga.

 

Daugiau niekada neturėjau pasimatymo su Margaret.

 

Taip, brendimas keičia bjaurias mergaites ir bjaurius berniukus, ir kai susipažinau su Barbara, viskas buvo savaime suprantama. Su Margaret reguliariai matydavomės per pamaldas visus mokslo metus, bet su Barbara vėl susitikome tik kitą vasarą.

 

Tą 1974-ųjų vasarą Margaret (16) ir Barb (15) dviračiais nuvažiavo 4 mylias nuo savo  iki mano namų, kad mane aplankytų. Dar 4 mylios į vakarus žinojau apie patvinusį upelį ir mums kilo mintis juo paplaukioti. Visi važiavome dviračiais palei upelį, kuris tekėjo per užmiesčio klubo golfo aikštyną,  upelio krantai buvo tvarkingi, todėl buvo lengva išlipti, eiti prieš srovę ir vėl grįžti atgal. Žvelgiant atgal, buvo stebuklas, kad nenuskendome. Žinojome, kad plūduriuodami turime laikyti kojas arti savęs, kad neįsipainiotume į povandenines šakas, bet vau, tai buvo kvaila.

 

Tą vasarą buvo ir kitų bendrų dviračių žygių, tačiau lūžio taškas atėjo vasaros pabaigoje, kai Barbara susilaužė nosį. Tą vasarą gavau vairuotojo pažymėjimą ir nuvažiavau paplaukioti į vieną iš Barbaros ir Margaret draugių baseinų. Mūsų buvo turbūt apie 10, o baseinas nebuvo prižiūrimas, todėl vanduo buvo vientisai žalias. Bet kam tai rūpėjo? Prieš porą savaičių plaukėme užtvindytu upeliu, tai kas, jei nematėte savo rankos priešais veidą?

 

Tačiau būtent toje tamsoje bendra draugė Kim (vis dar gera draugė) netyčia spyrė Barbarai į nosį ir ją sulaužė. Visi išsiskirstė, kai Barbaros tėvai nuvežė ją pas gydytoją. Barbara man labai patiko, bet buvau toks drovus, kad iki tol neturėjau pakankamai drąsos pasakyti apie savo jausmus. Nejaučiau, kad Viešpats mane nukreiptų pas Barbarą, bet minioje žmonių ji buvo ta, su kuria norėjau pabūti ir geriau pažinti. Mes suartėjome nuo pat pradžių.

 

Galėjau nusipirkti savo automobilį: 1965 m. GTO su „Thrush“ duslintuvais ir „Hurst“ pavarų perjungimo svirtimi. (Tai ką nors reikš tik keliems iš jūsų, kuriuos pažįstu). Mane galėdavote girdėti atvažiuojant iš už kelių kvartalų. Nuoširdžiai nerimavau dėl Barbaros, bet elgiausi labai droviai. Norėdamas jai pasakyti, kad ji man patinka, bet neturėdamas pakankamai drąsos vienas nuvažiuoti iki jos namų, pakviečiau savo draugą Tonį Kuką, kad pasiimčiau jį su savimi. Barbara buvo sutrikusi, nes jos nosis buvo užklijuota balta juosta per nosies tiltelį ir dalį veido, bet ji matė, kad ji man patinka, nors ir stebėjosi mano ketinimais, nes buvau toks drovus. Galbūt ji vis dar matė manyje šiek tiek to kvailio. Jai vis dar buvo 15, o man vos 16.

 

Po poros savaičių jai pasidarė geriau, ir aš sukaupiau drąsos pakviesti ją į pasimatymą. Nuėjome į kiną ir, nenorėdama, kad vakaras baigtųsi, važiuodama pro „Dunkin' Donut“ kavinę paklausiau, ar ji norėtų spurgos. Įvažiavome, aš išleidau paskutinius grynuosius ir kurį laiką sėdėjome kalbėdamiesi. Tą vakarą palydėjau ją iki durų, ir kadangi aš buvau 190 cm ūgio, o ji tik 160 cm, ji užlipo ant laiptelio prie galinių durų ir mes pasibučiavome atsisveikindami.

 

Vėliau ji pasakė, kad tą akimirką žinojo, jog ištekės už manęs. Ji sakė, kad skriste įskrido į savo  namus. Aš buvau pirmasis vaikinas, su kuriuo ji susitikinėjo, ir kuris atidarė jai duris, nebandžiau jos per daug spausti ir nuoširdžiai norėjau tiesiog būti su ja. Po poros savaičių, kai aš bandžiau sugalvoti savo žodžius ir padovanoti jai savo klasės žiedą – bandžiau paprašyti jos „išlikti stabiliai“ – ji galiausiai tiesiog pačiupo žiedą ir tarė: „Ar tu bandai prašyti manęs išlikti stabiliai?“ „Taip!“ Kaip visada tiesmukai, juokingai, bet nuo to laiko mūsų santykiai vystėsi „tvirtai(stabiliai)“. Susituokėme po 4 metų, 1978 m. rugsėjį. Štai,  kaip greitai bėga laikas.

 

Kitą savaitę Barbara buvo išgelbėta, o mes įgijome patirties apie Dvasios dovanas. Iki tol, laiminu.

Džonas  Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com ir john@cwowi.org

.

Džono ir Barbaros liudijimai, 1/6, Kvailys.

 John Fenn,

 John Fenn, John and Barb's testimonies, 1/6, The dork.

 Sveikinu visus,

Mano širdyje buvo noras pasidalinti kai kuriais mūsų liudijimais, patirtimi Viešpatyje ir gerais bei blogais sprendimais, kuriuos priėmėme, kad kiti galėtų

pasimokyti.

 Mudu su Barbara pažįstami nuo vaikystės.

Mūsų tėvai priklausė tai pačiai socialinei grupei ir pažinojo vienas kitą, kai augome septintojo dešimtmečio viduryje, ir visi jie  turėjo tokio paties amžiaus vaikus. Be to, mano senelis buvo jų šeimos gydytojas ir gyveno vos už 2 kvartalų nuo Barbaros ir jos šeimos.

 

Būdami toje pačioje socialinėje grupėje, su Barbara kartu švęsdavome tuos pačius gimtadienius, augdami su bendrais draugais. Mano prisiminimai apie ją siekia tik maždaug 8 metus. Bet tada ji buvo „bjauri mergaitė“, todėl nekreipiau į ją dėmesio.

 

Peršokime į 12 metų. Geriausia Barbaros draugė buvo Margaret, kuri gyveno šalia ir lankė tą pačią bažnyčią, kaip ir aš. (Ji vis dar yra labai gera draugė.) Barbara lankė kitą bažnyčią. Taigi, mes su Margaret taip pat buvome draugai, bet aš dar nepažinojau Barbaros, ji tiesiog buvo tame pačiame socialiniame rate.

 

Barbara ir Margaret buvo gana išdykusios, žinomos visame mano senelių rajone. Sekmadieniais po pamaldų dažnai eidavome pas mano senelius vakarieniauti, ir labai dažnai Barbara ir Margaret žaisdavo lauke. Mano seneliai jas laikė išdykusiomis mergaitėmis ir neleisdavo man eiti į lauką žaisti su jomis. Bet aš jas mačiau pro langus. Svarbu suprasti, kad Barbara buvo staigmena, kurią jos mama pagimdė  būdama 40 metų, ir kurios ji iš tikrųjų nenorėjo, o jos sesuo ir brolis buvo 9 ir 12 metų vyresni už ją. Barbaros tėvai pradėjo gerti rytais ir gėrė iki vėlyvos nakties. Tuose namuose buvo daug netvarkos ir smurto, ir ji buvo labai nelaiminga.

 

Mano tėvai pasistatė namą užmiestyje, maždaug 6,4 km į vakarus nuo Barbaros kaimynystės, kitame mokyklos rajone nei Barbara. Aš esu vyriausias iš keturių vaikų, o mano tėtis paveldėjo savo tėvo ir senelio laidojimo namus. Tais laikais „Fenn“ laidojimo namai taip pat teikė greitosios pagalbos paslaugas, todėl namuose visada turėjome atskirą telefono liniją. Kai tas telefonas suskambėdavo, viską reikėdavo nutildyti, tarsi tėtis būtų biure, ir jis įjungdavo savo „biuro balsą“, kad atsilieptų: „Fenn laidojimo namai, kuo galiu jums padėti.“ Kai tėtis padėdavo ragelį, galėdavome tęsti žaidimus, žiūrėti televizorių ar kalbėtis.

 

Tėtis buvo drausmės šalininkas ir eidavo į mūsų episkopalinę (anglikonų) bažnyčią, nes tai buvo naudinga verslui, mama eidavo, nes tikėjo. Gyvenome dviejų aukštų name, o tai reiškia, kad laiptų apačioje buvo durys į išorinį pirmame aukšte esantį lauką. Tėtis rūsyje turėjo dirbtuves ir ten mums kirpo plaukus. Mes, trys berniukai, galėjome turėti bet kokią šukuoseną, jei tik ji buvo trumpa; atrodėme kaip jūrų pėstininkai baziniuose mokymuose. Mūsų sesuo buvo šeimos kūdikis ir dėl to naudojosi privalumais.

 

Kadangi esu vyriausias iš keturių vaikų, turiu gerų prisiminimų apie savo tėtį.

 

Jis išmokė mane tvirtai paspausti ranką, valyti batus, žiūrėti žmonėms į akis, ir kažkaip žinojau, kad jis ruošia mane perimti šeimos verslą arba bent jau būti sėkmingam gyvenime. Prie pietų stalo tėtis vienoje pusėje vadovavo maistui, o mama – kitoje – buvome po du vaikus kiekvienoje pusėje. Sėdėjome tiesiai, laikėme vieną ranką ant kelių ir paeiliui dalijomės savo mokyklos diena, tarsi vis dar būtume mokykloje ir skaitytume ataskaitą klasei. Tačiau prie stalo būdavo ir juoko akimirkų.

 

Buvo gerų akimirkų. Tėtis mus veždavosi į stovyklą ir išmokė mane elgtis su peiliu, rišti mazgus, kurti ugnį ir tinkamai ją užgesinti. Prieš išvykdami iš stovyklos, „patikrindavome stovyklą“, tai yra, surinkdavome kiekvieną šiukšlių gabalėlį. Kartą paklausiau, ar turiu paimti ant žemės paliktą kažkieno nuorūką, o tėtis atsakė pamoka, kuria vadovavausi iki šiol: „Visada palikite viską, ką naudojate ar pasiskolinate, tokios pat geros būklės, kokios gavote, arba dar geresnės.“

 

Skyrybos

Iki 1969 m. vasario mėn., kai man buvo 11 su puse metų, gyvenome privilegijuotą gyvenimą. Tėtis iš savo tėčio paveldėjo didelę jachtą, kuri buvo laikoma į šiaurę nuo mūsų Mičigano ežere Holande, Mičigano valstijoje. Mama paveldėjo savo tėvų vasarnamį toliau į šiaurę, prie Burto ežero, maždaug už 25 mylių (40 km) į pietus nuo Makino salos. Vasarą plaukiojome tarp jų, vieną kartą tėtis netgi atgabeno didelę valtį kanalais ir šliuzais į Burto ežerą. Tėtis išmokė mane plaukioti maža „Sunfish“ valtimi tą vasarą, kai man sukako 8 metai, kuri buvo ne kas kita, kaip banglentė su bure. Bet jis išmokė mane, kaip jį pastatyti su vairu ir centrine lenta, ir kaip pakelti burę. Jis mane išvedė, apvertė valtį ir išmokė, kaip ją ištiesinti. Sulaukęs 8 metų, turėjau laisvę plaukioti bet kur ežere, jei tik galėjau matyti mūsų namelį.

 

1969 m. vasaris viską pakeitė. Jie mus pasodino ant sofos, o mama ir tėtis sėdėjo priešais vienas kitą. Tėtis paaiškino, kad jie su mama skiriasi. Mes nežinojome žodžio reikšmės, nes niekas mūsų draugų rate neturėjo išsiskyrusių tėvų. Kai mano 5 metų sesuo paklausė, ką tai reiškia, tėtis atsakė: „Nebūsiu čia per gimtadienius, šventes, Kalėdas. Išeinu, skiriuosi su tavo mama ir skiriuosi su jumis, vaikais.“ Mūsų širdyse tai buvo priimta taip pat žiauriai, kaip ir šiandien, kai tai skamba, bet suprantu, kad tėtis nebandė būti piktas, jis tiesiog buvo labai analitiškas ir taip jis tai matė.

 

Jis tesėjo savo žodį. Mudu su broliais nustojome skaičiuoti ties maždaug 23 sulaužytais pažadais. Jis sakydavo, kad eis žiūrėti mūsų mažosios lygos beisbolo rungtynių arba sakydavo, kad ves mus ledų, bet to niekada nepadarė. Dešimtis kartų jis sakė, kad būkime pasiruošę 16 val., nes ateis, kad pakviestų mus ką nors nuveikti, bet niekada neatėjo.

 

Man 12–16 metų amžius buvo sunkiausias mano gyvenime. Tėčio atstumtas ne tik tą kartą, bet ir dešimtis kartų tai buvo patvirtinta  sulaužytais pažadais, ieškojau tėvo. Buvau piktas dėl viso tos neteisybės. Kodėl jis paliktų savo 4 vaikus auginti naujos žmonos 2 vaikus kaip savus? Mano pažymiai nukrito nuo puikaus mokinio iki prasto ir beveik prasto. Aš viską mečiau, nes man niekas neberūpėjo. Nebuvo jokio užsidegimo, jokių ambicijų, jokios vilties. Tiesiog elgiausi kaip vaikas, apsimetantis, kad rūpinuosi ateitimi.

 

Būdamas 12 metų, buvau sutvirtintas Episkopalinėje bažnyčioje kartu su Margaret, Barbaros kaimyne. Tą sekmadienį Barbara atėjo su Margaret ir mes trumpai susitikome ant bažnyčios laiptų. Ji kalbėjosi su manimi, ir aš pamaniau, kad ji labai graži, bet aš buvau 12 metų, raudonplaukis, turintis antsvorio, su išsikišusiais dantimis ir vilkėjau bjauriausią žalią vilnonį kostiumą, kokį tik esate matę. Barbara man kažką pasakė, o aš tik mikčiojau, o ji tiesiai šviesiai pasakė kažką panašaus į: „Kas tau negerai, kvaily, ar negali kalbėti?“, kai ji apsisuko ir leidosi laiptais žemyn. Aaa... mano būsima žmona, juokinga.

Barbaros sulaužyta nosis mus suartino,  dar daugiau kitą savaitę. Iki tol, laiminu.

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

Kuri diena yra šabas #2 iš 2

 

What Day is the Sabbath #2 of 2

 

Sveikinu visus,

 Kai suvokiame, kad Kristus yra mumyse ir Kristus YRA šabas, mes turime didelę laisvę. Tačiau kiti to nežino. Jie jaučiasi priversti dėl savo emocinių poreikių „ką

nors daryti“ Dievo labui. Žinoma, nėra blogai, kaip aiškina Paulius.

 

Vaikščiojimas meilėje, suprantant žmonių veiklą per NT realijas

 

Romiečiams 14 Paulius kreipiasi į tuos, kurie pasirenka valgyti ar nevalgyti mėsos, garbinti vieną dieną ar visas dienas ir gerti vyną ar ne.

 

Romiečiams 14:1-2: „Priimkite silpno tikėjimo žmogų be ginčų. Vieno tikėjimas leidžia jam valgyti bet ką, o silpnas valgo tik daržoves... (5 eil.) Vienas laiko vieną dieną šventesne už kitas, o kitas visas dienas laiko vienodomis. Tegul kiekvienas žmogus būna visiškai įsitikinęs savo širdyje. Kas vieną dieną laiko aukštesne už kitą, tas tai daro Viešpačiui, ir kas visas dienas laiko vienodomis, tas tai daro Viešpačiui.“

 

Likusioje Laiško romiečiams 14 dalyje kalbama apie vaikščiojimą meilėje, suvokiant, kad kiekvienas žmogus daro tai, ką daro, Viešpačiui, ir Jis juos priima. Mes taip pat turėtume tai daryti, kaip jis rašė. Pačioje pradžioje, 1 eilutėje, jis sako apie tai kalbėti, bet ne iki ginčų ribos. Paulius pakartoja savo žodžius Kolosiečiams 2:14-23, kur rašo apie Jėzaus darbo ant kryžiaus užbaigtumą, 16-17 eilutėse teigdamas:

 

„Todėl niekas tenesmerkia jūsų pagal tai, ką valgote ar geriate, ar dėl švenčių, jaunačių ar sabatų, kurie tėra būsimųjų dalykų šešėliai. Bet šių dalykų esmė (kūnas) yra Kristus.“

 

(Jaunatis yra nuoroda į paėmimą, iš Trimitų šventės, kuri yra vienintelė šventė, prasidedanti jaunaties fazėje, kai mėnulis yra paslėptas. Judaizme mėnulis simbolizuoja tikinčiuosius, kurie buvo sukurti valdyti naktį, gauti savo šviesą iš saulės ir bus paslėpti Mesijuje per natzalą, arba tai, ką surinkimas vadina pagriebimu).

 

Ko Tėvas mane išmokė apie asmeninį Sabatą

 

Kai ilsimės vieną dieną per savaitę, tai yra, pasitraukiame nuo savo darbų, kaip Dievas darė nuo Savųjų, mes Jį pagerbiame. Kiekviena poilsio diena yra mūsų išgelbėjimo pavyzdys, nes Jėzus nupirko mums taiką su Tėvu, nupirko mūsų poilsį tarp mūsų ir Tėvo.

 

Prieš kelerius metus dirbau be perstojo. Bandydavau vieną dieną atsijungti nuo kasdienybės, bet visada atsakydavau į el. laiškus, žinutes, tekstinius pranešimus ar ką nors kita. Negalėjau visiškai pasiimti visos dienos laisvos. Išėjimo 20:8-11, kur pirmą kartą minimas Sabatos įstatymas, sakoma, kad nedirbsite jokio „menko“ darbo. Hebrajų kalba tiesiogine prasme reiškia „nedirbkite nieko“ arba „nieko nedarykite“ tą dieną. Barbara ir Tėvas vis labiau reikalavo, kad išmokčiau pasiimti laisvą dieną, bet tai  prieštarauja prigimčiai – vieną dieną būti tik lašeliu.

 

Buvome Nyderlanduose vienoje iš mūsų metinių konferencijų, ir mane stipriai užklupo galvos svaigimas. Ankstesnės kelionės į Lietuvą metu mane ištiko rimtas galvos svaigimo epizodas, todėl galvos svaigimas man nebuvo naujiena. Jis visada pasireikšdavo, kai būdavau labai pavargęs, po daugelio dienų darbo be poilsio.

 

Kas mane pakeitė

 

Ši konkreti kelionė į Nyderlandus man viską pakeitė. Nemiegu lėktuvuose skrisdamas iš JAV į Europą, nes išskrendu vakare ir atskrenda kitą rytą, todėl praleidžiu visą naktį be miego. Jaučiau, kaip mano kūno pokyčiai bylojo, kad esu prie galvos svaigimo ribos, bet konferencija dar buvo priešakyje. Penktadienio vakaro tarnavimo metu kovojau, kad išlikčiau vertikalioje padėtyje.

 

Kaip dažnai nutinka mūsų konferencijose ir atsiskyrimuose, Viešpats atėjo vienos iš pamaldų metu, atverdamas mano akis Jo apsilankymui, kaip ir daugelio kitų. Tai panašu į Eliziejaus 2 Karalių 6:15-17, kai Eliziejus paprašė Viešpaties atverti savo tarno akis, kad šis galėtų pamatyti tai, ką matė Eliziejus. Vėliau keli kalbėjo apie tai, kaip Jį matė ar jautė, kaip jautė Jo ramybę, kai Jis uždėjo ant jų ranką, o vienas vyras per ašaras papasakojo, kaip Jis priėjo ir apkabino Jį, ištirpdydamas daugelį metų trukusį asmeninį nesaugumą ir baimes.

 

Aš Jį pamačiau, ir Jis pažvelgė į mane, nusišypsojo, bet nieko nesakė; Jis tiesiog pradėjo vaikščioti tarp žmonių. Tai buvo penktadienio vakaras. Šeštadienio rytą mane taip pykino, kad vos galėjau pastovėti, grįžau į lovą, pykino ir turėjau pakviesti Barbarą ir Brianą pravesti popietinį užsiėmimą.

 

Gulėdamas ten, kalbėjau su Tėvu, sakydamas: „Viešpats buvo ten vakar vakare, kodėl Jis manęs neišgydė? Jis galėjo, Jis buvo ten, daugelis Jį matė ir gavo išgydymus ar ramybę, ar tai, ko jiems reikėjo, kodėl Jis manęs neišgydė?“ Tėvas atsakė:

 

„Kenti savo nepaklusnumo pasekmes. Jau kurį laiką bandau su tavimi susitarti, kad pasiimtum visą laisvą dieną, bet tu mane ignoruoji. Net tavo žmona jau seniai tau liepia pasiimti laisvą dieną, o tu net jai nepaklusai. Sužinok štai ką, mano sūnau: tavo kūnas eina žemišku keliu, ir tau reikia išmokti prisitaikyti.“

 

Aš tuoj pat atsiprašiau (atgailavau) ir kitas kelias valandas praleidau lovoje, gerdamas vandenį, snausdamas ir žadėdamas, kad pasikeisiu. Tą vakarą jaučiausi šiek tiek geriau, sekmadienį – geriau, o pirmadienį – beveik normaliai.

. Tėvas manęs iš karto neišgydė, neleisdamas man iki galo patirti savo nepaklusnumo ir parodyti savo naujai atrasto paklusnumo. Išskyrus retas išimtis, kai aplinkybės to neleido, kartą per savaitę skirdavau visą dieną atsijungti, pailsėti, būti atokiau nuo telefono ir kompiuterio. Kartais, kai prireikdavo, 2 dienas. Nuo to laiko Nyderlanduose tokio atsitikimo daugiau  neturėjau.

 

 

Kada yra jūsų šabo poilsis?

 

 

Anksčiau minėjau Laišką Hebrajams 4:11, kuriame mums sakoma „pasistengti įeiti į tą poilsį“, teigdamas, kad nėra problemų su jūsų tikėjimu, svarbu dirbti, kad įeitum į tą šabo poilsį. Kristus yra mumyse, todėl manytume, kad kai gyvenimo problemos užklups mus kupinos baimės ir sumaišties, mes lengvai jas įveiksime Jo ramybe. Bet tai nėra taip lengva. Taigi, „stenkitės įeiti į tą poilsį“.

 

 

Man visos dienos poilsis YRA savotiškas darbas, naujas elgesys, kurio turėjau išmokti. Problema virto nuo skyriaus po eilutės prie gyvenimo realybės, mokant save, kaip sulėtinti tempą, kaip atsiriboti, kaip leisti Kristaus šabo poilsiui manyje tekėti į išorę iki 1 dienos per savaitę.

 

Galbūt turėsite suplanuoti savo poilsio dieną pranešdami kitiems, kad nebūsite laisvi. Leisdami darbuotojui žinoti, kad tą dieną negalite imtis papildomos pamainos, ir, svarbiausia, atsispirti pagundai žiūrėti į tą telefoną, tą kompiuterį, tą planšetinį kompiuterį. Jėzus tris kartus cituojamas kaip šabo Viešpats, o tai reiškia, kad kai turite Jėzų, jūs turite visus šabus savyje. Poilsis YRA Kristaus asmenyje jumyse, todėl susitelkite su Juo ir pažiūrėkite, kaip jūs abu galite suplanuoti poilsio laiką. Kiekvienas šabo poilsis, kaip sakiau anksčiau, yra Jėzaus ant kryžiaus tarp Dievo ir žmogaus įsigyto poilsio pavyzdys. Jis ilsisi su mumis, mes ilsimės su Juo. Aaa... tegul ta ramybė teka iš jūsų dvasios į jūsų sielą, į jūsų kūną ir fizinį pasaulį... nauja tema kitą savaitę.

 

Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

Kuri diena yra šabas #1 iš 2

 What Day is the Sabbath #1 of 2

 

Sveikinu visus,

 Kai kuriems krikščionims šabas yra labai svarbi diena. Bet kuri diena yra TIKRA šabo diena, kurią reikia švęsti? Tai keblus klausimas.

 Mesijiniai krikščionys paprastai susirenka penktadienio vakarais arba šeštadieniais, tikėdami, kad paklūsta Dievo žodžiui.

 

Daugelis mano, kad Dievui labiau patinka rinktis penktadienio vakarais arba šeštadieniais, nes jie tiki, kad taip Jis įsakė. Tai skamba dievobaimingai, bet jei išnagrinėsite daugybę ištraukų apie šabą, ten nieko nesakoma apie susirinkimą penktadienio vakarais arba šeštadieniais (šabą). Tiesą sakant, Dievas reikalavo, kad jie eitų į šventyklą tik 3 kartus per metus.* Išėjimo 20:8-11, kuriame yra šabo įstatymas, tiesiog sakoma nedirbti. *Pakartoto Įstatymo 16:16, Išėjimo 23:17

 

Pirmą kartą apie susitikimus penktadienio vakarais arba šeštadieniais užsimenama Izraelio nelaisvės Babilone metu (500 m. pr. Kr.), bet šie paminėjimai išnyko, kai jie buvo išleisti atgal į Izraelį Nehemijo ir Ezros laikais. Susitikimai penktadienio vakarais arba šeštadieniais tapo įprasti tik maždaug 150 metų prieš Jėzaus gimimą. Jie tapo dar svarbesni dėl fariziejų nurodymų, kurie, kaip prisimenate, kelis kartus susipyko su Jėzumi dėl šabo (pavyzdžiui, Morkaus 7:9-13 / Mt 15:1-6).

 

Tačiau geranoriški krikščionys, tokie kaip „mesijiniai žydai“ arba „hebrajų šaknų“ šalininkai, „7-osios dienos adventistai“, „Dievo 7-osios dienos bažnyčia“ ir „7-osios dienos baptistų bažnyčia“, taip pat susitinka šeštadieniais. Tačiau jie netiki pagal Naujojo Testamento realijas.

 

Šabas yra asmuo.

 

Išėjimo 31:6 Dievas vadina šabą „amžina sandora“. Dievo poilsis yra amžinas, nes šabas yra asmuo. Jėzus Kristus YRA šabas. Kristus yra jumyse, todėl jūs esate amžiname šabo poilsyje nuo savo religinių darbų. Įvyko! Atlikta! Jūs turite ramybę su Dievu ir Jis yra su jumis dėl amžino Jėzaus Kristaus šabo.

 

Pradžios knygos 2:1-3 sakoma: „Taip dangūs ir žemė buvo užbaigti su savo gausybe. Septintąją dieną Dievas užbaigė visus savo darbus, ilsėdamasis. Jis palaimino ir pašventino septintąją dieną, nes Jis liovėsi nuo visko, ką buvo sukūręs ir padaręs.“

 

Septintoji diena, sabata, yra Jėzaus Kristaus asmens ir Jo darbo ant kryžiaus pavyzdys ir paveikslas. Tai yra tada, kai Dievas liovėsi. 2 Korintiečiams 5:18-19 Paulius rašo: „Ir visa (nauja) yra iš Dievo, kuris sutaikino mus su savimi per Jėzų Kristų ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Tai yra, Dievas Kristuje sutaikino pasaulį su savimi, nebeįskaitydamas jiems jų nuodėmių... Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, sakydami: „Susitaikinkite su Dievu.“ (Dievas nepyksta ant tavęs; Jis sudarė su tavimi taiką per Jėzų – priimk Jo ramybės auką!)

 

Kai Jėzus pasakė „Atlikta“, Jis ilsėjosi. Dievas Tėvas ilsėjosi. Jie liovėsi, tai buvo padaryta, išgelbėjimas buvo laimėtas. Sabatas nuo pat sukūrimo pradžios, pranašavo apie Jėzų. Ar manote, kad Viešpats buvo pavargęs ar išsekęs po 6 kūrimo dienų? Žinoma, ne, Jis yra Dvasia, Jis negali fiziškai išsekti nuo darbo. Jis liovėsi. Tai buvo padaryta. Tas pats ir su „Atlikta“ ant kryžiaus. Tai buvo padaryta, tamsa buvo pašalinta(pakilo) nuo kryžiaus, pasaulio nuodėmė buvo apmokėta. Dievas liovėsi(pasidavė). Jėzus pasidavė. Išgelbėjimas buvo laimėtas.

 

Kiekvienas Sabatas kiekvienoje šventėje Biblijoje yra Jėzaus darbo ant kryžiaus įvykdyto poilsio pavyzdys. Šie Sabatai kalbėjo apie būsimą paskyrimą, laiką, kai Dievas tiesiogine prasme įvykdys paskyrimą per paskutinį Sabatą. Šios šventės yra „moed“*, dieviškos repeticijos tam kas įvyks iš tiesų. (Išėjimo 23:15; 34:18, paskirti laikai*)

 

Hebrajams 4: Sabatas yra Jėzus Kristus

 

Pirmosiose 8 Laiško hebrajams 4 eilutėse autorius rašo apie Izraelį valdant Mozei ir Jozuei, sakydamas, kad jiems buvo skelbiama Evangelija, kaip ir mums, bet daugelis netikėjo Viešpačiu. Jis lygina tuos, kurie buvo tikintys, su netikinčiaisiais, kurie mirė dykumoje, su šiandienos žmonėmis, kurie arba tiki, arba netiki. 3 eilutėje jis rašė: „Mes, kurie įtikėjome, įeiname į tą poilsį...“ Jis užsimena apie tai, kad jei būtumėte gyvenę anuomet, būtumėte buvę kaip Jozuė, Kalebas ir kiti, kurie tikėjo Viešpačiu, o ne kaip netikintieji.

 

8 eilutėje jis toliau kalba apie poilsį, kurį Izraelis gavo po 40 metų klajonių dykumoje, įžengdamas į Pažadėtąją žemę: „Jei Jozuė būtų jiems suteikęs poilsį, Dievas nebūtų kalbėjęs apie būsimą (šabo) poilsio dieną. Taigi yra šabo poilsis Dievo tautai.“ „Kiekvienas, kuris įeina į Dievo poilsį, ilsisi ir nuo savo (religinių) darbų, kaip ir Dievas ilsėjosi.“

 

9–11 eilutės: „Taigi Dievo tautai dar lieka šabo poilsis. Kas įeina į Dievo poilsį, ilsisi ir nuo savo darbų, kaip ir Dievas ilsėjosi nuo savųjų. Todėl stenkimės įeiti į tą poilsį, kad nė vienas nepražūtų sekdamas jų neklusnumo pavyzdžiu.“

 

12 eilutėje jis tęsia, kad šabas yra asmuo: „Nes Dievo žodis (atminkite, kad tuo metu nebuvo NT, jis kalba apie Asmenį, kuris yra Dievo Žodis) yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, skiriantį sielą ir...“ dvasią, sąnarius ir smegenis, ir kritikuoja širdies mintis bei ketinimus. Niekas kūrinijoje nėra paslėpta nuo Jo žvilgsnio. Nes visa yra atvira ir nuoga prieš Jo, su kuriuo turime reikalų, akis. Taigi turime didį Vyriausiąjį Kunigą, perėjusį į dangus, Jėzų Kristų..."

 

Čia matome, kad Jėzus Kristus YRA Šabas. Kitą savaitę matysime Šabą Šabe ir tai, ką Paulius rašė apie tuos, kurie pasirenka vieną dieną labiau pagerbti nei kitas.

 

Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

 

2025 m. liepos mėn. naujienlaiškis Sveikinu visus,  Ši vasara buvo kupina visko. Nuo kelionių aplankyti šeimą ir draugus iki šeimos ir draugų gausos, kurie aplankė mus; nuo artimųjų kovų tarp mirties ir gyvenimo iki daugelio mūsų kartos atstovų, kovojančių su sveikatos problemomis, ir daug daugiau. Patyrėme didžiulių pakilimų ir didžiulių nuosmukių. Tačiau per visa tai matėme Viešpaties ištikimybę. Tačiau prieš tęsdamas noriu trumpai pakalbėti apie mūsų rugsėjo 20 d. Orlando konferenciją. Viešpats man liepė kalbėti apie pasaulio pabaigos laikus, todėl ruošiu kelių puslapių lankstinuką šiai dienai, kuris padės žmonėms suprasti žydų mokymą apie „paėmimą“. Kadangi to mokė Paulius, mes jį susiesime su skyriumi ir eilute, suteikdami aiškumo ir supratimo. Šis lankstinukas skirtas tik dalyvaujantiems, nes dienos metu tikrai klajosime po mokymo programą nuo temos prie temos, dėl reikia būti šalia, kad viskas būtų prasminga. Taip pat pasidalinsiu tuo, ką Tėvas ar Viešpats man pasakė apie laikus, kuriais gyvename, ir kai kuriuos dalykus, kurie įvyks, kai kuriuos iš jų galima pakeisti malda. Informacijos ieškokite aukščiau esančioje nuorodoje. Ugandos našlaičiai Ugandos agentūros programa skirta 60 tikrų našlaičių apgyvendinti šeimose, yra ilgas procesas. Kaip man paaiškino agentas, tiek daug vaikų apgyvendinti vienu metu neleidžia jų biudžetas, todėl mes užmokėjome jo agentams, kad šie aplankytų potencialias globėjų šeimas įvertinimui. Jie aplankė 10 šeimų, kurios gali ir nori priglausti vaiką. Proceso metu pirmiausia reikia aplankyti giminaičius, net jei jie yra tolimi giminaičiai, ir 6 iš 10 atitiko šį kriterijų. Taigi, pažanga vyksta, ir man buvo pasakyta, kad tai užtruks iki rugpjūčio. Jie tikisi aplankyti 5–6 šeimas per savaitę ir (arba) rasti 5–6 šeimas per savaitę, kurios galėtų būti globėjais. Ypač dėkoju už tas nenurodytas dovanas KWOWI, nes yra išlaidų kurios nepatenka į nurodytų poreikių sąrašą . Kai buvome jauni, visas mūsų dvasinis gyvenimas sukosi apie tikėjimą. Tai reiškia, kad mes buvome susitelkę į tai, kaip „mūsų tikėjimas“ gali formuoti mūsų pasaulį. Reikia pinigų? Tikėjimas pasirūpins. Sergate? Tikėjimas išgydys. Kas nors negerai? Tai turi būti velnias, o tikėjimas vėl ištiesins gyvenimą. Tai buvo labai narcisistinis dvasinis gyvenimas. Jis niekada netyrė, ką padarėme ne taip, visada kaltas buvo velnias. Kai „mūsų tikėjimas“ negalėjo pakeisti tikrojo gyvenimo, atėjo laikas išnagrinėti, kuo tikime ir kodėl. Tikėjimas buvo galutinis nepakeičiamas sprendimas, kurio neįmanoma paneigti, dėl kurio velnias turės pasitraukti iš mūsų kelio, tarsi einant pasivaikščioti. Kai kurie krikščionys „tikėjimą“ pavertė tikėjimu greitu praturtėjimu, kiti manė, kad gali jį tai paskelbti ir po to juo pasigirti. Vieni stebėjo, ką sako, bijodami pasakyti bet ką, kas galėtų atverti duris velniui. Kiti tikėjimą pavertė principu ar dvasine jėga, kurią, jų manymu, galėjo patys sukurti, arba kurią galėjo sukurti kažkas labiau „pateptas“, kad juos išgydytų. Tai ypač pavojinga, nes atskiria Tėvą ir Jo valią nuo iš Jo sklindančios malonės ir tikėjimo, paversdami tai principu, visiškai priklausančiu mums ir mūsų gebėjimams. Kai kurie žmonės pasiekė tokį lygį, kad Tėvas tapo priešininku. Jie manė, kad jei padarysime x, tai Dievas padarys y, ir jei surinksime pakankamai žmonių vienoje vietoje ir garsiai šauksime bei parodysime savo nuoširdumą, Jis (užpildykite tuščią vietą) atsiųs prabudimą, išgydys, parūpins pinigų, išgelbės paklydusius vaikus, išgelbės sutuoktinį, suklestins verslą) ir t. t. Šiais atvejais Tėvas virto šykščiu senuku danguje, kurį turime įtikinti atsiųsti atsakymą, prabudimą, išgydymą ir t. t. Dabar, kai praėjo daugiau nei 50 metų vaikščiojimo su Tėvu ir Viešpačiu... Daugiau nei 50 metų vaikščiojimo su Tėvu ir Viešpačiu leidžia žmogui atsigręžti atgal ir ieškoti visada esančio Jo Artumo , „raudonos atpirkimo linijos“, einančios per visa tai. Visos mažos sektos ir madingi mokymai, kurie kyla ir žlunga, yra apnuoginami, kad atsiskleistų ta ploną raudoną atpirkimo liniją, Jėzaus kraują, tekantį per visa tai. Kai tai pamatai, visos tos tikėjimo srovės, visi tie populiarūs mokymai, atsirandantys ir išnykstantys, nukrenta į gyvenimo dulkių krūvą. Jie iš tikrųjų nebuvo svarbūs platesniame kontekste. Galbūt pakeliui išmokome vieną ar du dalykus, bet platesniame savo kelio su Dievu kontekste jie turėjo mažai įtakos. Lieka pagrindinės tiesos, susijusios su tikru Tėvo, Viešpaties pažinimu. Kai buvome jaunesni, Pauliaus žodžiai 2 Timotiejui 1:12 neturėjo tokio paties svorio kaip dabar: „Nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti tai, ką Jam patikėjau, iki anos dienos.“ Žinau, kuo įtikėjau. Anksčiau gyvenime sakydavau, kad tikėjau labiau, nei Jį pažinojau. Aš daugiau apie Jį žinojau, nei Jį pažinojau. Dabar Jį pažįstu. Ir kartu su tuo žinojimu mane apima įsitikinimas, kad Jis saugos tai, ką Jam patikėjau – įskaitant visus tuos klausimus apie gyvenimo dalykus. Abraomas minimas Romiečiams 4:21: „...jis buvo visiškai įsitikinęs, kad tai, ką Jis pažadėjo, Jis ir įvykdys: „Jis pažadėjo, Jis ir galės tai padaryti.“ Abraomas turėjo tikėjimą – taip. Bet jis tapo visiškai įsitikinęs. Jis yra vienintelis žmogus Senajame Testamente, vadinamas „Dievo draugu“ (Izaijo 41:8, Jokūbo 2:23). Iš draugystės kyla pasitikėjimas. Ir kažkur tarp tikėjimo ir pasitikėjimo žmogus įsitikina, kad tai, ką Viešpats gavo, kas buvo patikėta Jo globai, Jis yra ištikimas ir išlaikys iki tos dienos. Laiške žydams 11:13-15 pateikiamas ankstyvųjų tikėjimo žmonių sąrašas – nuo Abelio iki Nojaus, Abraomo ir Saros – ir jiems sakoma: „Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įtikinti ir juos priėmė.“ Tikėjimas grindžiamas apreiškimu (malone) ir veda prie Pažadų Davėjo pažinimo. Tai ugdo pasitikėjimą, kai mes palaipsniui tamapame įtkinti Juo pasitikėti. Kai galite pasakyti kaip Paulius: „Aš žinau, kuo įtikėjau, ir esu visiškai įsitikinęs tuo, ką Jam patikėjau, Jis gali išlaikyti iki tos dienos“ tada turėsite poilsį, ramybę ir pasitikėjimą, iš kurio negalėsite būti lengvai išjudinti. Visi šie mokymai suksis aplink jus, bet nepaveiks jūsų neigiamai, nes jūsų dėmesys sutelktas į Tą, kurį pažįstate ir kuris jus įtikino Juo pasitikėti. Pasitikėjimas kuo nors, šiuo atveju Viešpačiu, ateina pažįstant Jį ir matant Jo ištikimybės istoriją gyvenime per daugelį metų. Būtent tas tikėjimo ir pasitikėjimo derinys suteikia tokią ramybę mūsų dvasioje ir tokį poilsį, kai gyvenimas nutinka kažkas netikėto. Mano šiandieninis raginimas yra ne tik tikėti, bet ir pasitikėti Viešpačiu. Mes visi atidavėme Jam savo širdis, savo paslaptis, kurias žino tik Jis, savo nuodėmės gilumą ir mūsų meilės Jam aukštumas. Pasitikėkite Juo dėl šių dalykų ir ilsėkitės tame. Ilsėkitės toje ramybėje. Ilsėkitės, nes mes Jį pažįstame ir Juo pasitikime. Padėkos žodis visiems, kurie aukoja šiai tarnystei. Mes tikrai galime sutikti su Pauliumi, kuris 2 Korintiečiams 8:2-4 padėkojo tiems, kurie jį rėmė, „tarnavo padėdami šventiesiems“. Tai tiesa. Bet toliau ir labai asmeniškai, labai jums dėkojame, kad investuojate į mūsų gyvenimus. Norėčiau, kad kiekvieną mėnesį kiekvienam žmogui galėčiau parašyti padėkos raštelį. Tačiau žinokite, kad esate mylimi, vertinami, už jus labai meldžiamasi! Laiminu, Jonas ir Barbara, Brianas ir Amy

John Fenn, Dalykai, kuriuos man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, Išgydymas. 4/4, Savaitės mintys, 2025-07-12

 John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have told me, Healing. 4/4, Weekly Thoughts, 7/12/25

Sveikinu visus,

Buvau pasiėmęs Chrisą iš jo grupinio gyvenimo namų įprasto penktadienio ir šeštadienio apsilankymo metu, o šeštadienio rytą važiavau tvarkyti reikalus, kurie susikaupė per savaitę, kad galėčiau juos atlikti

kartu su juo. Chrisas psichologiškai yra apie 4 metų amžiaus, tad kai tai įvyko 2024 m., fiziškai jam buvo likę vos keli mėnesiai iki 45 metų.

Važiuodamas galvojau apie tai, kaip jau 41 metus dainuojame vaikiškas daineles – 41 metus jis 4-ių metų amžiaus . Buvau pavargęs, man buvo nuobodu, klausytis tų pačių dainų iš „Chris“ grojaraščių, kurių jau klausėmės metų metus, bet Chrisui jos pažįstamos, patogios, kaip namai, ir jam niekada neatsibosta jų klausytis. Be to, Chrisas yra labai kalbus. Jis niekada nebuvo sutikęs nepažįstamo žmogaus ar šuns, kuris jam iš karto nepatiktų. Jis nuolat komentuoja eismą aplink mus. Visa tai 4 metų vaiko lygyje.

Važiuodamas tyliai, viduje kalbėjausi su Tėvu:
„Tėve, aš trokštu suaugusio žmogaus santykių su Krisu. Trokštu su juo pasikalbėti suaugusiojo lygmeniu.“ Staiga, mums važiuojant, dešinėje ore pasirodė stačiakampis, panašus į televizoriaus ekraną. Važiuodamas galėjau matyti gamtos pasaulį ir tą ekraną tuo pačiu metu. Būtent tai patyrė Eliziejus ir jo tarnas 2 Karalių 6:15-17, kai abu vyrai matė prieš juos susirinkusią fizinę armiją IR tuo pačiu metu juos saugančią angelų armiją. Dažniausiai man taip nutinka, kai matau du išmatavimus vienu metu.

Buvau danguje, stovėjau šalia Kriso iš kairės. Kadangi stovėjau, o jis sėdėjo ant kažko, kas atrodė kaip akmuo, galėjau matyti tik jo viršugalvį ir pečus. Atkreipiau dėmesį į jo ūgį, jei jis būtų normalus, jis būtų 2 metrų ūgio.Dėl pažeidimo gimdymo metu ir raumenų atrofijos per daugelį metų, jis yra mažesnis. Pastebėjau, kad jo galva buvo normalaus dydžio ir jis vis dar turėjo tamsius plaukus, kuriuos paveldėjo iš savo mamos (mano žmonos Barbaros), jis buvo stambus vyras.

Priešais jį ant žemės sėdėjo žmonės ir įdėmiai klausėsi. Kai kurių jų veidai buvo neryškūs, ir aš Dvasioje, tiesiog savyje, žinojau, kad jie kažkada žemėje buvo vieni iš Chriso slaugytojų. „Tėve, ką aš matau?“ „Tu matai Chrisą danguje.“ „Ką jis daro?“ „Jis pasakoja žmonėms, ką reiškia būti įstrigusiam ydingame kūne, apie savo mintis, patirtis. Nors trauma atėmė iš jo gebėjimą visapusiškai bendrauti, jis žinojo dalykus, suvokė, ką žmonės sakė, ir kas vyko aplink jį.“ „Jis ir toliau dalinsis savo gyvenimu su kitais, kad jie būtų palaiminti.“ Tada „ekranas“ dingo ir aš vėl buvau natūralioje būsenoje, važiavau automobiliu, pažvelgiau į Chrisą šalia manęs priekinėje sėdynėje ir pagalvojau, koks jis geras žmogus ir kokie palaiminti esame mes, jo tėvai.

Mačiau ateitį su savo sūnumi danguje.

Suprantu, kad daugybė žmonių norėtų matyti savo neįgalų vaiką ar anūką,

kaip ir aš mačiau jį būsimame gyvenime danguje. Viskas, ką galiu pasiūlyti, yra tvirta viltis, kad yra dangus, o mūsų dvasia ir siela yra amžinos, sujungtos, viena, kaip Tėvas ir Jo (Šventoji) Dvasia yra viena.

Žmogaus dvasia ir siela yra amžinos, ir tuose trapiuose, ydinguose, pažeistuose, žmogiškuose kūnuose tų, kuriuos mylime, yra tikrasis žmogus. Amžinasis žmogus. Vieną dieną mes ir jie gausime kūnus, padarytus iš nesunaikinamos, amžinos, dangiškos medžiagos, kaip mūsų prisikėlusio Viešpaties kūnas. Tačiau kol kas mes įveikiame gyvenimo sunkumus su tuo tikrumu savyje, žinodami savo dvasioje, kad mūsų gyvenimas čia tėra garas ir mes...ir jis kasdien atsinaujina, nes žiūrime ne į tai, kas matoma, kas laikina, bet į tai, kas nematoma, kas amžina. (2 Kor 4, 16–18)

Kurčnebylis Vilas.

Vyko sekmadienio pamaldos, ir mano, kaip darbuotojo pareiga

buvo sėdėti aukštesnėje vietoje joms prasidėjus. Mega bažnyčia(surinkime) žmonės rinkdavosi krepšinio arenoje, kurios aikštelė laikinai buvo išklota kilimu. Sėdimos vietos buvo paskirstytos aplink pusę ovalo, o sakykla ir garbinimo komanda buvo ant grindų.

Keliomis eilėmis aukščiau grindų ir gerokai žemiau manęs sėdėjo kurčnebylis, vardu Vilas. Prieš kelias savaites pastorius paprašė manęs pabandyti bendrauti su Vilu – turbūt jis manė, kad kadangi turiu neįgalų sūnų, kažkaip galėsiu bendrauti su šiuo kurčnebyliu.

Pastorius norėjo, kad pasakyčiau Vilui, jog jam nereikia eiti kiekvieną kartą, kai pasigirsta kvietimas eiti prie altoriaus.

Kiekvienose pamaldose buvo altoriaus kvietimas, ir kiekvieno kvietimo metu Vilas išeidavo į priekį pasimelsti. Jei būdavo kvietimas moterims, norinčioms melstis, kad pastotų – Vilas buvo ten. Jei buvo kvietimas spręsti moterų sveikatos problemas – Willas buvo ten . Jei kvietimas buvo skirtas žmonėms, kovojantiems su priklausomybėmis – Willas buvo ten. Jis buvo kurčnebylys, todėl nieko nesuprato, tik mylėjo Viešpatį ir norėjo būti ten, kur vyksta veiksmas. Tai reiškė, kad kiekvieną kartą prie kviečiant prie altoriaus Willas ateidavo į priekį, kad būtų maldos eilėje.

Man nepavyko įvykdyti pastoriaus prašymo.

Willo plati šypsena ir akinančiai balti dantys tamsioje odoje puikiai derėjo prie jo didelių, nekaltų akių, kuriose atspindėjo... tyra meilė ir uolumas Viešpačiui. Kiek žinau, jis nebuvo intelektualiai atsilikęs, tiesiog negalėjo girdėti ar kalbėti.

Pamaldų metu pastebėjau, kad Vilas sėdėjo keliomis eilėmis aukščiau arenos grindų, jo rankos buvo pakeltos tiesiai į viršų, galva atlošta, jis tiesiog mylėjo ir garbino Tėvą. Kai svarsčiau, kaip garbina vidutinio amžiaus kurčnebylis, mano akys atsivėrė į Tėvo karalystę.

Iš arenos stogo tiesiai į Vilą sklido šviesos pluoštas, apimdamas jo galvą ir pečius. Girdėjau, kaip Tėvas su juo kalba, ir mačiau Tėvo žodžius sakiniais, liejamus iš šachtos viršaus į Vilo dvasią ir sielą, tarsi Dievo šviesa būtų vamzdis ar kanalas, per kurį į jį tekėjo Tėvo Žodis. Atrodė, kad sakiniai ir Tėvo balsas buvo sugerti į jį, ir aš stebėjausi, ką jis jautė.

Vilas iš džiaugsmo suko klubus į kairę ir į dešinę, pakėlęs rankas, atlošęs galvą.
Svarsčiau, ar jis girdi Tėvą, ar tik jaučia Jo meilę jam. „Mano sūnau, tu turi sostą ir valdžią mano karalystėje. Aš tau numačiau didžių dalykų, ir tu juose vaikščiosi, nes buvai ištikimas savo meilėje man.“

Kai tai mačiau, mintyse išsprūdo: „Tėve, kodėl jis?“ Tėvas taip pat greitai atsakė: „Dėl jo meilės man paprastumo. Jo meilė man nėra apsunkinta slaptais motyvais ir jis nieko neprašo sau. Jo meilės man tyrumą nesupaprastina problemos, kurios blaško kitus. Dėl jo meilės paprastumo ir tyrumo aš jį taip laiminu. Ateinančiais amžiais jis dalinsis išmintimi, kuri kyla iš šio meilės paprastumo ir tyrumo.“

Paklausiau: „Tu davei jam sostą ir valdžią?“ Vėl Jis atsakė: „Jam buvo suteikta valdžia, nes jis su tuo mažu dalyku, kuris jam buvo duotas šiame gyvenime, nuveikė daugiau nei beveik visi čia [pamaldose], kuriuos jūs laikytumėte „sveikais“. Todėl jie ateis ir atsisės prie jo kojų, kad sužinotų apie jį, o jis bus jų mokytojas.“

Paklausiau: „Kodėl jūs tiesiog jo neišgydote?“

Tėvas labai greitai ir dalykišku tonu atsakė: „Man patinka jo garbinimas.“ „Bet Tėve“, – samprotavau aš, – „jam trūksta tiek daug gyvenime, ką jis galėtų turėti, jei būtų išgydytas – šeimos, darbo, automobilių ir taip toliau.“ Jis atsakė: „Aš pasirūpinu, kad jis turėtų viską, ko jam reikia. Jis randa savo pasitenkinimą meilėje ir bendrystėje su manimi.“ „Bet koks nuostabus liudijimas ir meilės pavyzdys jis galėtų būti visiems, jei jį išgydytumėte, ir jis galėtų mums papasakoti čia, šiame gyvenime, apie meilę jums tyrai ir paprastai.“

Jis toliau mane mokė: „Jie [bendruomenė] turi Rašto eilutę, kurioje sakoma, kas yra tyra religija ir meilė, tačiau šis žmogus jiems net nerūpi ir nepastebi. Todėl aš jį pastačiau tarp jų kaip pavyzdį ir liudijimą, kad per jį jie galėtų pažinti nuolankumą ir meilės man paprastumą.“

„Mokykites išminties iš šio sūnaus: dauguma mato tik kurčią nebylį, bet aš matau žmogų, kuris mane myli paprastumu ir tyrumu, todėl jis bus jų mokytojas. Žiūrėkite į žmones taip, kaip aš juos matau, nes žmogus žiūri į išorę, o aš matau širdį ir viską pasveriu svarstyklėmis. Pažinkite žmones pagal jų širdį.“

Visa tai padėjo man pažvelgti į gyvenimą plačiau. Jie padėjo man nesusitelkti į dalykus, kurie yra platesniame kontekste, labai nereikšmingi. Kalbant apie doktriną, aš esu uolus tiesos šalininkas ir klaidą vadinu klaida, kai ją pamatau. Bet taip pat gaunu el. laiškų iš žmonių, kurie klausia, kaip galėčiau susitikti su tokiu ir tokiu žmogumi, nes jie netiki tuo pačiu. Prisimenu, kad pažinosiu šį žmogų amžinai. Ar po 200, 500, 10 000 metų skirtumas tarp to, kuo dabar tikime, turės įtakos mūsų gyvenimui? Tai skatina mane būti kantriu su žmonėmis, matant jų (ir savo) trūkumus, ir suteikia man malonės leisti Viešpačiui veikti juose, kad vykdytų Jo valią – jei jie leis.

Bendraujant vienas su kitu, gyvenkite visada išlaikydami „platesnį vaizdą“ savo širdyje. Michėjo 6:8 žodžiai yra teisingi:

„Jis parodė tau, žmogau, ko Viešpats reikalauja iš tavęs: elgtis teisingai, mylėti gailestingumą, nuolankiai vaikščioti su savo Dievu.“

Nauja tema kitą savaitę, iki tol – laiminu,

John Fenn
http://www.cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

John Fenn, Ką man pasakė Tėvas, Viešpats ar angelai, 3/4, Savaitės mintys

 John Fenn, Things the Father, Lord, or angels have told me, 3/4,

 

Sveikinu visus,

 Kodėl Tėvas naudoja neišgelbėtuosius, kad palaimintų išgelbėtuosius?

 

Iš pradžių , kai mes su Barbara  susituokėme, ir kartkartėmis po to, jos tėvai mus

laimindavo piniginėmis dovanomis, o vėliau palaimino  ir automobiliu. Tuo metu jie nepažinojo Viešpaties, ir vienu iš šių kartų, kai jis man atnešė žinią, paklausiau savo angelo: „Kodėl Tėvas naudoja neišgelbėtuosius, kad palaimintų išgelbėtuosius?“

 Jo atsakymas buvo paprastas ir tiesus, su klausimu veide: „Kaip tu to dar nežinai?“: „Kad jie neateitų tuščiomis rankomis pas Karalių!“ Barbaros tėvai įtikėjo Viešpačiu prieš mirtį, ir mes supratome, kad visi tie geri darbai, kuriuos jie padarė mums ir kitiems, buvo įskaityti jų sąskaiton – Tėvo gerumas toks didelis, kad Jis tai daro gana dažnai.

 

Mintis neiti tuščiomis rankomis pas karalių, KARALIŲ, nėra nauja. Net ir šiandieninėse kultūrose asmuo lankantis kitą asmenį, dažnai atneša dovaną šeimininkui ar šeimininkei. Romiečiams 12:1  sakoma: „Aukokite savo kūnus kaip gyvą auką, kuri yra jūsų sąmoningas garbinimas.“ Senojo Testamento laikais meilės aukos buvo laikomos dovanomis Dievui. Jėzus apie tai kalbėjo Mato 5:23-24, kai pasakė: „Jei nesate susitaikę su žmogumi, palikite savo atnašą prie altoriaus ir eikite susitaikyti...“ Net ir šiandien valstybių vadovai dovanoja dovanas  vieni kitiems arba šiais laikais dovanoja dovanas viena vyriausybė  kitai.

 

„Kad jie neitų tuščiomis rankomis pas Karalių.“ Negalime tiesiog įtraukti Jėzaus į savo užimtą gyvenimą ir tvarkaraštį, turime Jam aukoti save kaip dovaną, dėkodami už Jo galutinę auką už mūsų išgelbėjimą. Mūsų gyvenimo išbandymai ir vargai, kai juos įveikiame ir tampame panašesni į Kristų,  transformuojami į dangišką medžiagą, kad neateitume tuščiomis rankomis pas Karalių.

 

Mūsų gyvenimai ir mūsų augimas Kristuje yra užrašomas  danguje.

 

Dovydas Psalmės 56:8 sako, kad jo ašaros buvo laikomos Dievo inde ir buvo užrašytos Jo knygoje. Malachijo 3:16 minima „atminimo knyga“, ir judaizme suprantama, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įrašytas tokioje knygoje. Be to, yra gyvųjų knyga, kurioje užrašyti tikinčiųjų vardai.

 

Petras 1 Petro 2:5 sako, kad mes esame gyvieji akmenys, o Apreiškimo 21:14 ant dangiškojo miesto pamatinių akmenų yra užrašyti apaštalų vardai. Viešpats  paverčia mūsų gyvenimus paslėptus Jame dangiška medžiaga. 1 Korintiečiams 3:11-12 Paulius sako, kad vienintelis pamatas yra Jėzus Kristus, bet mes kiekvienas statome savo gyvenimą ant to pamato – iš aukso, sidabro ir brangakmenių arba medžio, šieno ir šiaudų.

 

Tada jis liepia kūniškiems ir pavydo kupiniems korintiečiams nustoti skirstytis į mažas grupes, kurios kovoja tarpusavyje, vadindamas pavydą, nesantaiką ir susiskaldymus mediena, šienu ir šiaudais, kurie bus sudeginti, kai jie stovės Viešpaties akivaizdoje, – bet jie vis tiek bus išgelbėti, – sakė jis 15 eilutėje.

 

Turėtume stengtis įveikti ir išaugti iš smulkių nesutarimų, susiskaldymų ir kitų kūno darbų, nes kai tai darome, mūsų pergalė paverčia tuos kūno darbus meile, džiaugsmu, ramybe ir tuo, kas yra danguje – auksu, sidabru ir brangakmeniais. Neikime tuščiomis rankomis pas Karalių.

 

Kodėl angelai mūsų klausosi?

 

Daug kartų, tarnaudamas auditorinėje bažnyčioje ar konferencijoje, maiau angelą, prie  kiekvieno dalyvaujančio asmens. Namų surinkime tai nutinka reguliariai, net tarp 6, 10 ar 20 žmonių. Pirmą kartą tai nutiko tarnaujant susirinkime, kuriame  buvo apie 60 žmonių, ir apie 60 angelų stovėjo praėjimuose ir gale, užpildydami kiekvieną erdvę, kurioje kur tik  galėjo atsistoti, o susirinkusieji sėdėjo suoluose.

 

Paklausiau savo angelo, kodėl jie taip daro, ir jis atsakė: „Mes mokomės! Mes mokomės iš jūsų perspektyvos!“ Tai man priminė vieną pirmųjų kartų, kai Viešpats „supažindino“ mane su mano angelu, ir aš paklausiau jo, ką jis mano apie tai, kad aš jam vadovausiu ateinančiame amžiuje (1 Korintiečiams 6:2-3). Jo veide iš karto pasirodė siaubas, kad  taip paklausiau: „Tai teisinga! Tai tinkama!“ (tada sušvelnėja) „Prisimink, mes Jį pažįstame kaip Kūrėją, bet jūs Jį pažįstate kaip Gelbėtoją.“

 

Angelas užkerta kelią avarijai

 

Tą dieną vedžiau laidotuves ir važiavau namo. Kelias buvo dviejų juostų kaimo kelias Misūrio Ozarko kalnuose. Jis vingiavo aukštyn, žemyn ir ratu, ir aš atsidūriau  netoli didžiulio kemperio, kuris sunkiai kopė stačiu keliu.

 

Išvažiavau pažiūrėti, ar iš kitos pusės neatvažiuoja automobiliai, tada vėl įvažiavau, tada vėl išvažiavau, ir pamatęs kelią laisvą, pradėjau spausti pėdalą, kai staiga mano angelas pasirodė iš kairės, bet ore, ištiesė abi rankas ir delnus į mane: „STOK! NELENK DABAR!“. Aš iš karto atsitraukiau už lėtai važiuojančio kemperio.

 

Bet turėjau žinoti, kodėl, taigi išvažiavau tiek, kad galėčiau matyti aplink kemperį, ir pamačiau vyrą automobilyje.

Išvažiavau iš įvažiavimo ir pažiūrėjo tik į kairę, ar nėra eismo, artėjančio iš tos pusės, iš kurios jis suko – niekada nepažiūrėjau į dešinę, ar kas nors nepravažiuoja lėtesniu greičiu, nes tada būtume susidūrę kaktomuša.

 

Man tada LABAI palengvėjo, ir aš pasakiau: „Ačiū, Tėve, už apsaugą“ Mums važiuojant, pradėjau galvoti, kiek daug avarijų įvyksta, ir  kad mes niekada visko nesužinosime šioje dangaus pusėje, nes žmonės nepaklauso Viešpaties ar savo angelo raginimo nedaryti to ar ano. Ir aš galvojau, kiek gyvybių Jis išgelbėjo, nes žmonės, galbūt nematydami savo angelo, jautė tą sunkumą nedaryti to ar ano, arba jautė, kad eiti šia kryptimi viduje nesijaučia gerai, arba negalėjo rasti ramybės dėl šios ar anos kelionės?

 

Humoro jausmas

 

Angelams mes iš tiesų atrodome juokingi, nors jie yra ištikimi Tėvui ir jie mus pašalintų per sekundę, jei Jis taip įsakytų. Jie neturi jokio emocinio prisirišimo prie mūsų, arba, turėčiau pasakyti, jų emocinis prisirišimas yra paklusnus Tėvo valiai. Keisdamas lėktuvą Dalase, Teksase, lėktuvui lėtai riedant link vartų, staiga lėktuvo praėjime pamačiau savo angelą, kuris pasakė: „Išlipdamas saugok galvą“.

 

Pamaniau, kad tai keista, bet kai esi Dvasioje, viskas atrodo taip normalu. Pagalvojau „gerai“ ir greitai nukreipiau dėmesį į lėktuvą, kuris riedėjo iki sustojimo, atsistojau, pasiėmiau rankinį bagažą nuo viršutinio skyriaus ir stovėjau eilėje laukdamas, kol atsidarys durys.

 

Kai ėjau į lėktuvo priekį, stiuardesė ir pilotas stovėjo prie salono ir dėkojo keleiviams, kad skrido su jais, kai mes pasukome į kairę, kad išliptume iš lėktuvo. Kai jie man pasakė „ačiū“, aš pasukau galvą į juos ir pasakiau: „Ačiū, gero vakaro“, pasukau į kairę išeiti – ir tuoj pat trenkiau galva į lėktuvo durų staktą, ir nugriuvau ant žemės.

 

Mano sprando raumenys įsitempė lyg surakinti mėšlungio, ir kai atsiklaupiau ant žemės bandydama atsigauti, plekštelėjau dešine ranka per sprandą ir garsiai pasakiau: „Jėzaus vardu būk išgydytas!“ Ir tada sunkiai atsistojau ant kojų. Pilotas ir stiuardesė primygtinai reikalavo, kad likčiau ant žemės ir leisčiau jiems iškviesti medicininę pagalbą. Aš jiems pasakiau, kad man viskas gerai, ir tariau: „Bet vis tiek  labai ačiū“ ir nuėjau lėktuvo tilteliu.

 

Toje plačioje vietoje, kur tas tiltas pasuka į dešinę, kad jungtųsi su terminalo pastatu, buvo mano angelas, susilenkęs iš juoko, purtydamas galvą, juokdamasis iš mano nelaimės, ir per juoką sakydamas: „Aš tau liepiau saugoti galvą!“

 

Daug kartų mes su Barbara girdėjome, jautėme ar kažkaip atpažindavome Viešpatį... ir (arba) mūsų angelą (-us),  kurie iš mūsų juokėsi, kai darėme ar sakėme tai, ką jie laikė juokingu. Esu tikras, kad daugelis skaitytojų taip pat tai patyrė, bet galbūt negirdėjo apie kitų patyrimus, todėl iki šiol manė, kad  tai jų vaizduotė, kalbanti jiems, kad Viešpats ar angelas juokiasi iš jų arba kartu su jais.

 

Daugiau kitą savaitę, o iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba John@cwowi.org

.