Ką paaiškina Roš aŠana, Jom Kipur ir Palapinių šventės 5d.

John Fenn, Savaitės Mintys,  2018 spalio 5d.

Sveiki,

Man augant, vienas iš mano brolių būdavo atpirkimo ožys, nuolat į save atkreipiantis mūsų tėvo pyktį. Iš dalies dėl to, kad jie buvo labai panašios asmenybės, iš dalies dėl problemų su kuriomis mūsų tėvas tvarkėsi, jis vis išsiliedavo ant mano brolio, visada atrodydavo, kad jis gaudavo didžiausią bet kokios tėvo bausmės dalį. Tačiau iš kur yra kilęs žodis atpirkimo ožys? Kodėl jis yra naudojamas iki šių dienų, norint pasakyti, kad ant kažko krito bausmė?

Štai iš kur tai kilo

1536 spalio mėnesį anglui William Tyndale buvo įvykdyta mirties bausmė - pririštas prie stulpo ir pasmaugtas, o jo kūnas sudegintas. Nusikaltimas, kuriuo jį apkaltino karalius Henrikas VIII buvo erezija – mat jis buvo protestantas. Tuo metu rašto vertimas į anglų kalbą buvo baudžiamas mirtimi, tai gi jo 1530 Biblija, išversta į šnekamąją anglų kalbą padarė jį žymiu žmogumi. Įdomus pastebėjimas: Jo 1530 Biblija buvo pirmoji Biblija anglų kalba Dievui nusakyti naudojusi vardą „Jehovah“.

 Mirties akivaizdoje jis meldėsi, kad Anglijos karaliaus akys atsivertų, ir nepraėjus mažiau nei 2 metams karalius Henris leido Anglijos Bažnyčiai naudotis „Didžiąja Biblija“, kuri buvo beveik tokia, kokią paliko Tyndale‘is. Ironiška, kad po kokių 70 metų, 1611 išleidus karaliaus Jokūbo Bibliją (KJB), paaiškėjo, kad 54 mokslininkai, parašę KJB, nusirašė nuo Tyndale‘io Biblijos. Nuostabu. Tačiau šeši metai prieš mirtį, 1530, Tyndale‘io Biblija išvertė 1 žodį į anglų kalbą, kuris išliko iki šių dienų, o dėl jo ir kilo ši diskusija: Atpirkimo ožys.

„Atpirkimo ožys“ kilęs iš Hebraiško žodžio ‚azazel‘ iš Kunigų knygos 16: 8, kas reiškia „ožys, kuris išeina(išvyksta)“ arba „išnešantis nuodėmes“. Laikui bėgant pabėgantis ožys gavo trumpesnį pavadinimą -atpirkimo ožys.  Dar ir šiandien daug tarnybų, šeimų, socialinių grupių vadina asmenį, ant kurio krinta pyktis arba bausmė – atpirkimo ožiu.

Atpirkimo Diena – Jom Kipur

Atpirkimo Dieną Jėzaus auka ant kryžiaus atitinka 2 ožius. Tai -ne avinėliai, bet ožiai. Aš jau kalbėjau apie tai, kaip Jom Kipur simbolizuoja Jėzaus sugrįžimą, nes taip ir yra. Kadangi Pascha (avinėlis) ir Neraugintos Duonos šventė pavasarį smulkiau kalba apie Jo esančio be nuodėmės auką ir mūsų nuodėmių atleidimą, Yom Kipur rudens pasninkas detalizuoja galutinę nuodėmės pabaigą. Tai reiškia, kad visi ir viskas stos prieš Dievą, kad atsiskaitytų už savo gyvenimą. Kai Jis sugrįš, tai reikš žmogaus valdžios pabaigą ir fizinę bei tiesioginę Dievo valdžios pradžią žemėje. Kunigų 16: 11-14 smulkiai pavaizduoja vyriausiąjį kunigą, aukojantį jaučius už savo nuodėmes, o tada nešantį smilkalus į šventų švenčiausiąją, kad smilkalų dūmai* apdengtų Gailestingumo Sostą  – Dievo buvimo vietą. Net gi po 400 metų Dovydas pažinojo Dievą, kaip „gyvenantį** tarp cherubų‘ – auksinių cherubų, esančių ant Sandoros Skrynios, Gailestingumo Sosto. *Apreiškimo 5: 8 smilkalai yra „šventųjų maldos“. **II Samuelio 6: 2.

  Po to, kai kunigui būdavo atleistos jo paties nuodėmės, jis galėdavo atstovauti žmones. Tam buvo naudojami 2 ožiai: Ožys aukai už nuodėmes ir atpirkimo ožys. Jie abu atspindi Jėzaus atliktą darbą ant kryžiaus, bei Jo dvigubą Dievo tapusio Žmogumi prigimtį.

„Paskui aukos ožį už tautos nuodėmę, įneš jo kraują už uždangos... Taip bus apvalyta Švenčiausioji nuo izraelitų nešvarumo, jų nusikaltimų ir visų nuodėmių...“ Kunigų 16: 15-16

Pastebėkite tai

Mintis, kad Dievas reikalauja apvalyti Šventąją Vietą krauju atrodo yra svetima daugumai krikščionių. Potekstė būtų tokia, lyg pačiam dangui reikia apsivalyti, lyg dangus arba Dievas būtų kažkaip susipurvinęs Savo žmonių nuodėmėmis. Pastebėkite, kad Dievas pamini tris problemas:

Nešvarumą, nuodėmes ir nusižengimus.

Nuodėmė yra vertikalus Dievo įžeidimas, nusižengimas yra horizontali nuodėmė prieš kitą asmenį (kuri taip pat yra nuodėmė prieš Dievą) ir nešvarumas yra apskritai žmonijos nuodėmingumas. Tai susiję su puolusia žmogaus prigimtimi. Todėl Šventa Vieta, Sandoros Skrynia, turėjo būti apšlakstoma paaukoto už nuodėmes ožio krauju, kad būtų apvalyta.

Jėzus ant kryžiaus išpildė ožio už nuodėmes auką, apvalydamas dangų, nes laiške Žydams 9: 23–24 skaitome:

„Todėl dangiškųjų dalykų atvaizdai turėjo būti šitaip apvalomi (veršių ir ožių krauju), o patys dangaus dalykai – geresnėmis aukomis negu šitos. Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje...“

Jėzus buvo tikrasis „ožio aukos už nuodėmes“ išpildymas,  po to Jis užnešė Savo auką į dangų, kad pats stotų priešais Tėvą. „Bet Viešpats (Tėvas) panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai tu (angl.) pamatysi  Jo   sielą kaip auką už nuodėmę... Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas... mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus... kadangi jis atidavė(angl.išliejo) savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius“ (Izaijo 53: 10:12).

Išpildydamas ožio, aukojamo už nuodėmes, darbą, jis taip pat įvykdė ir atpirkimo ožio darbą. Štai kodėl Dievas įsakė Atpirkimo Dieną  aukoti 2 ožius. Tuo Jis norėjo parodytų Izraeliui jų Mesijo dvigubą prigimtį, ir kad kryžiaus darbas atliktas žemėje, būtų  priimtas ir danguje.

Atpirkimo ožys

Po ožio už nuodėmes paaukojimo Aukščiausiasis Kunigas savo dėmesį nukreipdavo į atpirkimo ožį. Kunigų 16: 20-22 sakoma, kad Aaronas uždėdavo rankas ant atpirkimo ožio ir išpažindavo Izraelio nedorybes, nusikaltimus ir nuodėmes, „sudėdamas jas ant ožio galvos“, ir tada išsiųsdavo ožį į dykumą. Tekste sakoma, kad jaunuolis išvesdavo ožį į dykumą, į negyvenamą vietą, kur jis vienas susitikdavo su Viešpačiu.

Jėzus – tikrasis atpirkimo ožys - išgyveno šią dykumos patirtį, kai ant kryžiaus šaukė: „Mano Dieve! Mano Dieve! Kodėl mane apleidai?!“ „...Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus...“ Izaijo 53: 6.

Kodėl ožys, o ne avinėlis?

Ožys reiškia nuodėmę ir nutolimą nuo Dievo malonės. Mato 25: 31-32 sakoma, kad Jėzui sugrįžus, Jis atsisės savo šlovės soste ir atskirs tautas vieną nuo kitos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Sakoma, kad avių tautas Jis pastatys Savo dešinėje, o ožių tautas – Savo kairėje. 34 eilutėje sakoma, kad Jis tars avių tautoms įžengti į karalystę, paruoštą joms nuo pasaulio sukūrimo. O ožių tautoms Jis lieps pasišalinti iš Jo buvimo. Pasirinkdamas ožį aukai už nuodėmes ir atpirkimo ožį, Tėvas pabrėžia žmonių nuodėmę ir nusidėjėlio mirtį ant kryžiaus. Taip, jis buvo Perėjimo avinėlis, miręs už Savo žmones. Pernešantis jų nuodėmes. Tačiau galiausiai, Jis buvo ožys, nuodėmes nunešanti auka, mirštantis dykumoje nuo Dievo rankos likęs su Juo vienų vienas, ir tuo pat metu Jis buvo  tobulas Žmogus pasirodantis danguje ir aukojantis Savo auką. Nuostabi malonė.

Kitą savaitę aš pabaigsiu šią  temą, kalbėdamas apie tai, kas vyks žemėje  Palapinių Šventės metu. Aš susitelksiu ties Jo karalystės ir  Jo 1000 metų valdymo įsteigimu, pradėdamas nuo anksčiau minėto tautų atskyrimo.

Iki tada – laiminu jus.

John Fenn

www.churchwithoutwallsinternational. arba rašykite man el. laiškus : cwowi@aol.com