Sveiki,
Pirmiausiai
aš apibendrinsiu šitą seriją, o po to pasidalinsiu kai kuriais dalykais apie
tai, ką man pasakė Viešpats apie Kristaus kūną.
Šioje serijoje aš kalbėjau apie
dvasinius žmones: tuos, kurie vadina save krikščionimis, bet iš tiesų nėra
krikščionys. Jėzus sakė, kad paskutinę dieną bus daug tokių, kurie vadins Jį
Viešpačiu, skelbdami, kad judėjo charizmatinėse dovanose: pranašavo ir
išvarinėjo demonus. Jie taip pat tvirtins, kad darė darbus skirtus Jam, tačiau
Jis pripažins, kad Jis niekada jų nepažinojo ir jie iš tiesų gyveno kaip
neteisieji.
Aš
dalinausi apie gnosticizmą, kurį mes šiandien matome visur. Tai demono įkvėptas
mokymas, kad žmogus gali būti dvasinis, tikėti Jėzumi, bet gyventi nuodėmingą
gyvenimą, nes kūnas yra iš esmės blogas, o dvasia yra iš prigimties gera ir
išgelbėta, todėl tu gali gyventi nuodėmingai, nes esi iš naujo gimęs
krikščionis. Tai reiškia, kad mūsų tarpe yra žmonių, kurie vadina save
charizmatais, teigia, kad pranašauja, išvarinėja demonus ir daro gerus darbus
dėl Viešpaties, nors pagal Jėzaus mokymą apie netikrus brolius Mato 7:15-22 – Viešpats
jų nepažįsta.
Aš
pasidalinau šiek tiek istorija, kad Didysis Paliepimas yra pagrįstas santykiais,
apie tai, kad kiti stebi ir daro tai, ką Jis įsakė mums daryti, ir apie tai,
kaip surinkimui (bažnyčiai) persikėlus iš namų į auditorijas įsigalėjo graikų
mąstysena, pakeitusi santykiais pagrįstą tikėjimą į koncepcijas ir principus.
Ir dėl to mes dabar turime „tikinčiuosius“, kurie iš tiesų nėra gimę iš naujo Jėzaus
mokiniai.
Jei
asmuo yra iš tiesų atgimęs, Naujasis Testamentas nurodo, kad jo gyvenimas
keisis jam panašėjant į Kristų. Jei pažiūrėsite į nuodėmes, išvardintas Efeziečiams
4 skyriuje, su kuriomis efeziečiai kovojo, pradedant seksualinėmis ir baigiant
vogimu, tampa aišku, kad žmogus gali būti krikščioniu, bet kovoti su nuodėme. Esminis
indikatorius yra progresas ir augimas toje kovoje įveikti nuodėmes.
Kai
žmogus skelbia, kad jis yra krikščionis, tačiau jo gyvenimo būdas yra
nuodėmingas, tuomet, kaip mokė Jėzus, reikia teisti žmonių jų gyvenimo vaisius.
Neteisti jų širdies, bet teisti jų gyvenimo vaisius.
1 Jono 3:1-3
sako: „Dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes
žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks
Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save...“
Yra
daug dvasinių žmonių, skelbiančių, kad jie pažįsta Viešpatį, tačiau jie neskaistina
savo gyvenimų, todėl, kad neturi tos vilties savyje – jų gyvenimo būdas ir krikščioniškas
augimas nėra motyvuojamas tuo, kad jie nori matyti Viešpatį. Jie myli pasaulį
ir viską, kas yra jame, ir nori būti panašūs į pasaulį, o ne Jį.
Žmonės domisi ir
klajoja..
Maždaug
prieš 10 metų viename namų surinkime šlovinimo metu staiga per uždarytas stiklo
duris iš dešinės įėjo Viešpats. Jis atsistojo šalia manęs tuo metu, kai aš
sėdėjau garbindamas.
Jis
iškart ėmė kalbėti apie tai, ką aš matysiu Kristaus kūne ateinančiais metais,
bet, kol Jis man kalbėjo, viena moteris atsistojo ir ėmė labai garsiai šlovinti
iš visos širdies, tačiau jos balsas skambėjo kaip brėžimas nagais per lentą –
siaubinga! Jos balsas buvo toks, kokį turėjo girdėti tik jos dušo kabina, ir
tai man labai trukdė.
Aš
pertraukiau Viešpatį ir paprašiau, kad Jis pasakytų jai nutilti, kad aš
galėčiau susikaupti ties Juo. Tai gali pasirodyti beširdiška ar pernelyg drąsu,
bet kai esi Dvasioje, viskas atrodo taip natūralu ir normalu, kad tu nesuvoki
esantis Dvasioje, o buvimas šalia Jėzaus yra toks atpalaiduojantis, kaip
buvimas šalia geriausio draugo. Štai kodėl Petras ant Atsimainymo kalno pasiūlė
jiems pasistatyti palapines Mozei, Elijui ir jiems trims su Jėzumi – visa tai
atrodo taip normalu, kad tu net nesupranti, jog esi Dvasioje.
Viešpats
atsakė: „Aš to nedarysiu, nes tu nežinai, ką ji išgyveno ir per ką praėjo ir ji
šlovina mane iš širdies. Jos balsas man skamba nuostabiai ir Aš siūlau tau
pakoreguoti savo širdį, kad ir tau jos balsas skambėtų nuostabiai“. Oj. „Atsiprašau,
Viešpatie, Tu esi teisus, tęski“.
Ir
Jis tęsė kalbėti apie tai, kaip žmonės paliks surinkimus (bažnyčias), daugelis
tų, kurie save laiko esančius smaigalyje, nes ieško pilnatvės Jame, bet jos
neranda. Jis sakė, jog nutrūks draugystės, kadangi kai kurie pasiliko, o kai
kurie išėjo, bet Jis pasakė, kad daugelis kurie paliks savo (tradicinį/ auditorinį
) surinkimą (bažnyčią), nežinos, ką daryti toliau, tačiau jie tiesiog
nebegalėjo būti ten, kur jie buvo.
Per
paskutinius 10 metų mes matėme daug krikščioniškų straipsnių antraščių apie tai,
jog tradicinės bažnyčios praranda narius ir t. t., o mano elektroninio pašto
dėžutė prisipildo laiškais žmonių, kurie ieško internete ką daryti toliau, ir žmonių,
kurie jau yra girdėję apie mus ir apskritai apie namų surinkimą (bažnyčią).
2014
metais Viešpats aplankė mane 6 kartus, 3 kartus iš jų tarnavimuose, kuriuose
kiti taip pat matė, jautė ar žinojo, kad Jis buvo ten ir jiems tarnavo, ir 3,
kurie buvo skirti tiesiogiai man. Kiekviename iš tų 3 aplankymų ir 1 iš tų, kuris
buvo namų surinkimo / tarnavimo metu, Jis kalbėjo apie dabartinį Kristaus kūną.
Pirmą kartą šiais metais Jis pasakė tai, kas išdėstyta tolimesniame tekste ir po
to kartojo šią pagrindę žinią kiekvieną kartą, pabrėždamas jos svarbumą. Toks
kartojimas man yra kaip evangelijose Jo sakomas „iš tiesų, iš tiesų“, dvigubas
„iš tiesų“ reiškia, jog tai yra ypatingai svarbu. Jis priminė man aplankymą
prieš 10 metų ir pasakė:
„Klausyk,
ką Dvasia sako surinkimui (bažnyčiai). Ateina laikas, ir jau dabar atėjo, mano
žmonėms suprasti, kam jie priklauso“. Aš paprašiau pavyzdžio rašte, kad suprasčiau,
ką tai reiškia, ir Jis pasakė: „Apaštalų darbų 4:23 kai Petras ir Jonas buvo
išleisti iš kalėjimo, jie nuėjo pas savuosius. Jie žinojo, kam jie priklausė“.
„Dabar
yra laikas Mano žmonėms žinoti, kam jie priklauso. Jie turėjo laiko (šiuos
paskutinius 10 metų) klajoti šen bei ten, ištirti populiarius mokymus, kurie
pakyla ir sugriūna tik tam, kad žmonės atrastų, jog jie nėra ilgalaikiai,
daugeliu atvejų pašalinimo procesu atrastų kas jiems netinka. Daugelis klajojo,
ieškodami kur jie priklauso, tik tam, kad daugiau suprastų, kur jie
nepriklauso, nei kad kur jie priklauso“.
„Daugelis
tų, kurie klajojo, kai kuriuos arba beveik visus paskutinius 10 metų ar daugiau
dabar yra pasiruošę tikriems dalykams, tam, ką Aš tau pasakiau vasario mėnesį: „Kaip
buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar, Aš judu santykiuose“. Tai reiškia, kad
laikas Mano kūnui suaugti ir pažinti tikėjimą, žinoti mane, žinoti, kas jie yra
ir kuo jie tiki. Tai augimo laikas daugeliui Mano
kūne, nes vakaruose ateina laikai, kai tie, kurie galvojo, kad jie žino, kas
yra tikėjimas, supras, kad jie nieko nežinojo apie tikėjimą, tik formules ir
ritualus. Nes tie, kurie turi ausis klausyti, bus laikų priešakyje ir pasiruošę.
Kiti turės sunkumų, nes jie atsiliko nuo to, ką jie jau suprato, kad turėjo
daryti.“
Aš
dalinsiuosi apie tai daugiau naujienlaiškyje maždaug spalio 20 dieną, taip pat
kitu žodžiu, kurį Jis man davė, bet dabar...
Būti dvasiniu arba
būti krikščionimi
Laikas
esantiems Kristaus kūne nusimesti dvasingumą ir tapti tikrais, romiais
(nuolankiais), užtikrintais Kristuje, bet visada norinčiais mokytis,
prisitaikyti ir keistis. Kai Mato 25 skyriuje Jėzus pasakė, kad Jo sugrįžimo
metu Jis ieškos surinkimo, kuris maitino alkanus, girdė ištroškusius, rengė nuogus,
lankė ligonius ir kalinius, kontekstas buvome mes - namai, šeima, tikri žmonės
- Jis nesakė, jog tai padarė bažnyčios kalėjimo tarnavimas, ar bažnyčios svečių
priėmimo programa, ar bažnyčios rūbų programa. Jis sakė, jog MES darome tas
paprastas užduotis pasirūpinti poreikiais tų, su kurias esame santykiuose. Tai
paprasta, nuolanku ir labai panašu į mūsų Viešpatį, kai mes guldome savo
gyvenimus vienas už kitą.
Buvimas
dvasingu iškelia žmones virš viso to, nes jie per daug žino, jie per daug
dvasiniai ir ginčysis be galo dėl savo požiūrio, darys didelius pareiškimus, ir
niekada neatsiprašys bei neatsisakys aukštesnės pozicijos dėl taikos. Jėzaus mokiniai
atsitrauks nuo arogancijos, atsisakydami prisijungti, net jei apie juos super
dvasiniai mąstys blogai, tam, kad taptų labiau panašūs į Kristų.
Šis
laikas yra virš mūsų, kaip Viešpats man pakartotinai sakė šiais metais, žmonėms
reikia žinoti, kam jie priklauso, turėti rimtą požiūrį į tikėjimą ir turėti
rimtą požiūrį į santykius. Daryti mokiniais mokant juos mūsų gyvenimo pavyzdžiu,
laikytis ir daryti visus dalykus, kuriuos Jis mums įsakė.
Sekančią savaitę, kita tema, iki tada, būkit
palaiminti!
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.