Sveiki,
Kaip taip nutiko, kad bažnytinė kultūra sutelkė
savo dėmesį į „atgimimą iš naujo“, užuot susitelkus į mokinystę?
Praeitą savaitę aš pareiškiau, kad Jėšua (Jėzus)
niekada mums nesakė siekti, kad žmonės atgimtų iš naujo. Tai tiesa. Vieną naktį
Jis turėjo privatų pokalbį su vyru, vardu Nikodemas, aprašytą Jono 3 skyriuje,
kuriame Jėzus paaiškino, kas įvyksta, kai žmogus įtiki ketindamas tapti
mokiniu, sutapatindamas tai su gimimu antrą kartą, bet jau iš Dievo Dvasios, o
ne įprastu būdu. Tai tiesa.
Tai buvo vienas privatus pokalbis tarp Jėšua ir 1 vyro, bet ne mokymas. Nėra nei vieno
palyginimo skirto masėms apie gimusį iš naujo garstyčios grūdelį. Nėra jokio
„Pamokslo apie įsakymą gimti iš naujo“. Tai buvo privatus pokalbis vėlai naktį
tarp 2 žmonių ir niekada šitas pokalbis nebebuvo pakartotas ar išplėstas į
pagrindinį mokymą arba įsakymą ir nėra matomas kitose evangelijose ar
laiškuose.
Tačiau visa surinkimo (bažnyčios) kultūra buvo
pastatyta ant pastangų siekti, kad žmonės atgimtų iš naujo, su tikslu „uždaryti
reikalą“, kai kas nors „pasimeldžia išgelbėjimo malda“ su mumis. NETEISINGA! TO
NĖRA BIBLIJOJE.
Ką iš tiesų sakė Jėšua?
„Man duota visa valdžia
danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite
mano mokiniais visų tautų žmones… mokydami juos laikytis ir daryti visko, ką Aš
tik esu jums įsakęs…“
Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje, kai Petras pamokslavo
per Sekmines. Ar jis prašė visų nuleidus galvas ir užsimerkus sukalbėti maldą
(kartu su kitais 120, kad nei vienas nesijaustų susigėdęs) tam, kad jie atgimtų
iš naujo? Kai Petras nuėjo į Kornelijaus namus
Apaštalų darbų 10 skyriuje papasakoti jiems apie Jėšua (Jėzų), ar jis prašė
pakelti rankas visų tų, kurie norėjo melstis „išgelbėjimo malda“ tam, kad jie
atgimtų iš naujo? Mes niekur nematome, kad
apaštalai pamokslautų apie atgimimą iš naujo ir vestų žmones į draugišką nei
vieno negėdinančią „išgelbėjimo maldą“. Išgelbėjimo malda yra viena iš tų
žmogaus sukurtų doktrinų, kurios žmonių manymu yra Biblijoje, tačiau jos ten
nėra.
Jūs nematote šito Biblijoje todėl, kad apaštalai pakluso Jėzui.
Jėšua sakė: „...mokydami juos laikytis ir daryti visko, ką tik esu jums įsakęs“
- pagal tuometinę hebrajų kultūrą tai automatiškai reiškia, kad mokinystės
procesas yra pagrįstas santykiais. Kitaip sakant, jie negali stebėti ir
daryti visko, ką Jėšua yra man įsakęs,
jeigu jie nematys manęs darant visko, ką Jis yra man įsakęs!
TAI yra Didysis Pavedimas - leisti matyti kitiems Kristų
mumyse, kad jie galėtų mokytis iš mūsų. Paulius sakė sekti juo, kaip jis sekė
Kristumi. Kai žmonės sutrinka dėl šito pareiškimo, tai parodo, kad jie
nesupranta Jėzaus karalystės kultūros. Paulius tik pacitavo kitais žodžiais
Didįjį Paliepimą - stebėti ir daryti tai, ką aš stebiu ir darau (1 Korintiečiams
4:16, Efeziečiams 5:1, Filipiečiams 3:17 ir t.t.).
Rytų kultūra - Izraelio kultūra
Izraelio kultūra yra rytų kultūra. Dėl to yra
sakoma, kad Izraelis yra Vidurio Rytuose. Kinija ir Japonija yra vadinamos
Tolimaisiais Rytais, bet ir Izraelis yra Rytuose, jo kultūra rytietiška. Dėl to mes matome tokius papročius kaip nusilenkimą
visu kūnu, pradedant Abraomu iki pat evangelijų. Kai kuriais atvejais žmonės sutikdami
Jėšua (Jėzų) nusilenkdavo Jam krisdami ant žemės – tą patį mes matome ir Rytų
karalių dvaro etikete. Senovės Kinijos menas vaizduoja vadovus, sėdinčius
kėdėje, kurią ant strypų neša tarnai ant pečių, ir mes matome Sandoros skrynią
nešamą ant strypų, padėtų ant kunigų pečių Senajame Testamente. Izraelis yra
rytietiškas.
Kitas Rytų gyventojams būdingas bruožas – pagarba
tėvams bei vyresniesiems, ši tradicija akivaizdžiai matoma tiek namuose ir
šeimose, tiek kituose santykiuose per kartų kartas. Iš vyresniųjų tikimasi, jog
jie mokys jaunesnius, o valgyti kito namuose yra aukščiausia draugystės
išraiška.
Gnosticizmo pasikartojimas, netikrų brolių atsiradimas
Tačiau graikų kultūra nėra pagrįsta santykiais.
Ji pagrįsta idėjomis, koncepcijomis, proto sugebėjimais.
Apaštalų darbų knygos 17 skyriuje, kai Paulius
buvo Atėnuose, Graikijoje, jis skelbė Jėzų taip pat, kaip jis tai darė visur
kitur, bet šįkart žmonės juokėsi iš jo, kai jis pasakė, kad Jėšua (Jėzus) buvo
prikeltas iš numirusių, tuo tarpu kiti prašė jo ateiti kitą dieną ir
pasidalinti daugiau apie jo idėjas ir koncepcijas.
Jie neketino įtikėti į Jėzų, jie tik norėjo
išgirsti naujų idėjų, naujų mokymų, kurie pripildytų jų smalsias ausis ir
užrašus šio naujo mokytojo apreiškimais. To pasekoje mes nerandame stiprios
tikinčiųjų grupės Atėnuose. Nėra laiško atėniečiams. Jie tik norėjo išgirsti
idėjas.
Šiek tiek istorijos
Kai vėlyvaisiais 200 –taisiais ir ankstyvaisiais
300-aisias m. po Kristaus surinkimas (bažnyčia) tapo labiau pagoniškos/graikiškos
kultūros ir mažiau žydiškos/rytietiškos kultūros, tai tapo labiau intelektualu
ir mažiau pagrįsta santykiais. Surinkimas rinkdavosi namuose pirmuosius 300
metų ne dėl persekiojimų, kaip kai kurie mano, bet todėl, kad pirmasis
surinkimas namuose buvo Adomas, Ieva ir Viešpats, nes ten, kur 2 ar daugiau
susirinkę, Jis yra jų tarpe. Jis sukūrė namus ir šeimą. Ankstyvosios sinagogos
buvo susirinkimai namuose kartu su keliomis šeimomis. Taigi, per Sekmines jie
tiesiog tęsė tai, ką jie ir darė – rinkosi namuose. Dievas niekada nepaliko
namų ir šeimos, kaip Savo pasirinkto ir pirminio būdo lieti Savo apreiškimus ir
Dievo pažinimą į žemę.
Apie 300-400 m. po Kristaus krikščionybė buvo
legalizuota ir krikščionys buvo sušaukti iš namų susirinkimų į buvusias pagonių
šventyklas, šalia vis dar veikiančių šventyklų, kurios buvo auditorinio
stiliaus ir turėjo podiumą. Tose struktūrose vienas kunigas būdavo atsakingas už
vadovavimą žmonėms. Tokiu būdu pirmą kartą istorijoje pastoriaus pozicija buvo
iškelta virš kitų ir tapo vieninteliu Dievo balsu kiekvieną savaitę.
Užuot savo pobūdžiu būti dalyvaujančia, kaip namų
surinkimų atveju, auditorijai tereikia 1 kalbančio žmogaus, kuris dalintųsi
idėjomis ir koncepcijomis su susirinkusia minia. Idėjos iš sakyklos
nereikalauja santykių nei su vienu, nes jos yra tik principai, koncepcijos,
mintys, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Yra daromi užrašai, pildomi
žurnalai, bet tai tik „nauji apreiškimai“, o ne tai, kas buvo išgyventa per
santykius su kitais.
Tai yra ta vieta, kur gimimas iš naujo tapo
atskirtas nuo buvimo mokiniu. Iki tol buvimas mokiniu reiškė, kad esi atgimęs
iš naujo. Bet kai graikiška mąstysena ėmė dalintis idėjomis ir koncepcijomis iš
sakyklos, užuot namie ir šeimoj matant pavyzdžius kaip gyventi ir vaikščioti su
Dievu, atgimimo iš naujo koncepcija iškilo kaip
atskira doktrina ir tapo atskirta nuo mokinystės proceso.
Pirma yra santykiai su Viešpačiu, ir visa kita teka iš to
Kai evangelija buvo paversta į idėjas ir
koncepcijas, užuot idėjas ir koncepcijas įterpus į mokinystės procesą, apimantį
santykius tarp kelių kartų, mes gavome anemišką Kristaus kūną, kuris pripratęs
būti maitinamas idėjomis šaukštu, bet su menkomis praktinėmis žiniomis apie
tai, kaip vaikščioti su Dievu tose koncepcijose. Žmonės, kurie yra alkani Dievo
suvokia, kad yra išalkę kažko daugiau, bet nežino kodėl. Jų galvos yra
pripildytos koncepcijų apie Dievą, bet kodėl jie nėra laimingi? Ir kodėl jie
jaučiasi tokiais tučiais?
Šiandien daugelis Kristaus kūne atranda, kad jie
yra alkani Dievo, nors ir lankosi surinkime. Jie pavargo būti maitinami principais
ir koncepcijomis, kuriuos jie yra girdėję daug kartų; jie ieško santykių ir
tikros „mėsos“ savo tikėjime.
„Mokyki juos laikytis visko ir daryti, ką tik Aš
įsakiau“ – tam reikia, kad jūs matytumėte manyje tai, ką Jis įsakė man.
Didžiojo Paliepimo esmė yra vaikščioti su Dievu santykiuose, kurie plaukia iš
individo namuose į išorėje natūraliai egzistuojančias santykių sferas – šeima,
draugai, kaimynai, bendradarbiai – kurios matomos evangelijose ir Naujojo
Testamento laiškuose.
Kitą savaitę aš pranašiškai pasidalinsiu kai kuriais dalykais, kuriuos
Viešpats pasakė man šias metais apie tai, ką Jis daro Kristaus kūne, ir ką mes
matysime ateinančiais metais, ir tai sujungs pastarąsias serijas. Iki tada,
būkite palaiminti!
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.