John Fenn, 2008 m. birželio mėn. 14 d.,
Sveiki,
Šį sekmadienį švenčiama Tėvo Diena, todėl rašoma daug straipsnių ir sakoma daug kalbų apie tai, kad surinkime (bažnyčioje) trūksta dvasinių tėvų, arba raginama visus tapti dvasiniais tėvais. Kai kurie netgi teigia, kad Lakeland susirinkimų ekscentriškumas yra susijęs su dvasinių tėvų trūkumu, bet aš galiu jums pasakyti kodėl jų nedaug yra tradicinėje surinkimo struktūroje, pasakysiu kodėl jų ten tiek nedaug ir kur juos galima rasti.
Pirmiausia – problema, po to atsakymas.
Tradicinis supratimas - programa pagrįsta tėvystė
Dvasinis tėvas yra toks retas gyvūnas tradiciniame surinkime, kad jis sunkiai apibūdinamas ir atpažįstamas. Bet šis ypatingas kūrinys yra labai gausiai randamas namų surinkimuose.
Atsakymas tradicinei struktūrai yra dar viena programa. Pradėk programą, įsteik surinkimą, daryk kažką, kad vyrams ir jaunuoliams būtų proga pabūti kartu vieną kartą per savaitę ir pavadink tai dvasine tėvyste arba geriausia, ką gali padaryti - tai mokymo kursas apie dvasinę tėvystę arba pamokslų serija šia tema.
Tradiciniam surinkimui nepavyko išugdyti dvasinių tėvų, nes jo struktūra neleidžia išvystyti tokių santykių, kokių reikia dvasinei tėvystei.
Tėvas reprodukuoja DNR
Tėvas ir mama užmezga vaiką, todėl tas vaikas turi jų DNR. Dvasinis tėvas ir mama siekia perduoti savo vaikams Kristaus DNR ir gyvenimo patyrimą su Juo, ir lygiai taip, kaip tėvai augina savo vaikus – per santykius vienas su kitu, eidami drauge per gyvenimą.
Kas atsitiktų, jei mama ar tėtis galėtų bendrauti su savo vaikais tik per mokyklos programą, užuot bendravus su jais betarpiškai kaip su unikaliais individais? Ar galite įsivaizduoti, jei tėvai turėtų bendrauti per mokyklos direktorių, ar trenerį, arba galėtų pamatyti savo vaiką tik sportinių žaidimų metu, ar palaikymo komandos pasirodyme? Tai nėra tinkamas būdas auklėti vaikus. Auklėjimui reikia santykių vienas prie vieno, ėjimo kartu per gyvenimą, tokiu būdu perteikiant išmintį ir patyrimą.
Taigi, kodėl mes stebimės, kai programa paremti santykiai tradiciniame surinkime sužlunga, kai jiems nepavyksta išugdyti tikrus dvasinius tėvus, ir dvasinius vaikus jie palieka vienišus Dievo ugniai?
Tradicinis surinkimas nėra taip sudarytas, kad sukurtų asmens santykius su asmeniu; tai sukurta, kad asmuo turėtų bendravimą per programą.
Dar daugiau, ji sudaryta taip, kad atkurtų save, bet ne žmones. Tuo siekiama išmokyti žmones, kad jie turėtų bendravimą tik per surinkimo programą.
Tai reiškia, kad tradicinis surinkimas pats bando būti dvasiniu tėvu (ir mama) savo nariams, ir kai tai sužlunga, žmonės būna labai sužeisti, tartum jų tėvai juos sužeistų. Kiek daug žmonių kovojo dėl savo tikėjimo arba atkrito nuo Viešpaties, kai 1980 m. Jim Baker, ar Jimmy Swaggart atkrito nuo malonės? Jų tikėjimas nebuvo Dievu; jų tikėjimas buvo žmogumi ir jo programomis, taigi, kai jie krito, krito ir daugelis tikinčiųjų.
Tradicinis surinkimas bendrauja su savo dvasiniais vaikais per reginiu (vaidinimu) paremtą krikščionybę, kur progresas matuojamas pagal tai, kiek tu duodi, kaip dažnai lankaisi ir tavo aktyvumu vykdant įvairias programas. Ir nėra jokio skirtumo tarp šito pavyzdžio ir tėvų, kurie apleidžia savo pareigas vaikams – tai gimdo vaikus, kurie yra pikti ir nutolę nuo savo tėvų, todėl mūsų kultūra yra pilna piktų paauglių ir suaugusių, kurie yra nutolę nuo Dievo.
Faktiškai, mano patyrimas yra toks, kad daugelis, kurie atkrito nuo Dievo, iš tiesų neatkrito nuo Kristaus, bet nuo surinkimo. Dauguma šitų žmonių galvojo, kad vienintelis kelias pažinti Dievą, pažinti Jį per tradicinį surinkimą ir jo programas, nes tai buvo viskas, ką jie žinojo, ar ko buvo išmokyti. Jie galvoja, kad vietinis surinkimas yra tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo.
Tradicinio surinkimo kultūroje skatinami tik santykiai, kurie paremti programa. Programa yra tarpininkas per kurią visi tradiciniame surinkime funkcionuoja ir už programos ribų tarp kongregacijos narių nėra jokių santykių - jei esi įsitraukęs į surinkimo programą, ir kitas asmuo yra įsitraukęs į tą pačią programą, kol jūs abu labai stengiatės – tai jūsų santykiai prasideda ir baigiasi ten, kur prasideda ir baigiasi programa.
Taigi, kai asmuo palieka tradicinį surinkimą, jie suvokia, kad neturi tikrų draugų. Jie galvojo, kad turi, bet sąžiningai turi prisipažinti ir nustemba supratę, kad draugų jie neturi, o buvo tik giliai įsitraukę į surinkimo programų vykdymą. Pašalinkite programą ir neliks santykių, kol jie tikrai nenuspręs susidraugauti už surinkimo ribos ir taip pažinti vienas kitą.
Kur imperatoriaus rūbai?
Štai naujienos tradicinio surinkimo lyderiams – tai, kas ką tik buvo pasakyta, būtent tai iš karto priima paaugliai ir dvidešimtmečiai, ir jie nenori turėti nieko bendro su ta tėvyste, kuri vykdoma per programos surogatą. Jie nori tikrų žmonių, kurie kalbėtų apie tikras problemas ir padėtų tikrame gyvenime. Didelė naujiena tai, kad mes vyresni žmonės matome tą patį dalyką, tik subtiliau ir daugiau apsvarstome tai, o jaunimas kalba atvirai, kad imperatorius nuogas.
Tradicinio surinkimo lyderiai trokšta dvasinių tėvų, niekada nesuvokdami, kad pati struktūra trukdo jiems atsirasti!
Neužtenka pasakyti, kad dvasinis tėvas yra auklėtojas. Taip pat neužtenka pasakyti, kad gana perteikti gerus principus tiems jauniems žmonėms tikėjime. Sakyti, kad jie yra treneriai jauniems žmonėms Viešpatyje yra toli nuo tiesos, nors visi tie dalykai yra surinkimo programa paremti apibrėžimai ir pastangos išugdyti dvasinę tėvystę ir užpildyti spragą tarp kartų.
Prašyčiau būgnų akompanimento...
Kai kuriems sunku tiksliai apibūdinti, kas tai yra dvasinis tėvas, nes mažai kas yra tai gyvenime patyręs. Taigi pažiūrėkime į panašumą tarp tėvo, kaip šeimos galvos ir dvasinio tėvo.
Dvasinis tėvas turi vienas prie vieno santykius su savo „vaiku“ tikėjime, užuot turėjus santykį su asmeniu per surinkimo programą. Jei tradicinis surinkimas siūlo programas, per kurias vykdomi santykiai – tai veidrodinis šeimos santykių atspindys – tėvas, kuris duoda pinigus ir dovanoja dovanas savo vaikams, bet niekada iš tiesų neatiduoda pats savęs. Pinigai ir dovanos tampa programa, kuria paremti santykiai, kai vaikai verkia ir nori savo tėvelio. To pasekoje milijonai jaunų žmonių verkia ir trokšta santykių su Dievu be programų ir struktūrų kliūčių, per kurias jie turi šokinėti tradiciniame surinkime.
Tėvas gyvena su tais, kuriems jis yra tėvu. Būti biologiniu tėvu nereiškia būtinai būti tėvu. Yra daug biologinių tėvų, kurie niekada nebuvo tėvais savo vaikams, ir yra daug vyrų, kurie tikrai yra tėvai kitų žmonių vaikams. Tai yra vyras, kuris gyvena ir dalinasi savo gyvenimu su tais vaikais, kuriems jis yra tėvu.
Paulius vadino save dvasiniu tėvu Korinto surinkimui. Apaštalų darbų 18 skyriuje parašyta, kad jis pasiliko 18 mėnesių su jais pradžioje, kai tik bendruomenė steigėsi ir sugrįžo mažiausiai 3 kartus po to. Jis pasakė, kad jie turėjo daug mokytojų, bet jis buvo jiems dvasinis tėvas. Jis gyveno tarp žmonių investuodamas save į juos. Apie tą laiką Efeze jis pasakė „Aš nieko nenutylėjau – pažodžiui „išvyniotom burėm“ – aš skelbiau tai jums ir mokiau jus viešai ir iš namų į namus“ (Apd 20:20).
Tradicinis surinkimas kartų kartoms pamokslavo ir mokė apie tėvystę per įvairias programas, manydamas, kad mokymas ir yra tėvystės funkcija. Bet kaip Paulius pastebėjo, būti dvasiniu mokytoju - tai dar nereiškia, būti dvasiniu tėvu.
Tradicinis surinkimas sako: „Aš mokau tave to, kas yra teisinga, dabar eik ir elkis taip, kaip išmokai, be jokio kito pavyzdžio, tik su tuo iš pamokslų vadovėlio“. Dvasiniai tėvai demonstruoja savo tikėjimą eidami kartu su kitu asmeniu. Jie neduoda vaikui knygos kaip užrišti mazgą, ir neišsiunčia namo iki kitos savaitės: jie eina žvejoti kartu su juo.
Ar aš sakau, kad dvasinis tėvas turi būtinai iškylauti su savo mokiniu? Ne, aš sakau, jog reikia besitęsiančios globos ir kontaktų, kad abi pusės eitų kartu bendraudami gyvenimo keliu.
Tėvas aprūpina vaikus.
Tuo pačiu būdu, kaip natūralus tėvas sunkiai dirba dėl savo šeimos, dvasinis tėvas sunkiai dirba, kad patenkintų emocinius, dvasinius ir praktinius dvasinio vaiko poreikius.
Kodėl dvasiniai tėvai surandami namų surinkimuose?
Visų pirma leiskite man pasakyti, kad namų surinkimas nėra tradicinio surinkimo miniatiūra. Tik tai, kad susirenkama namuose dar nėra namų surinkimas.
Namų surinkimas yra apibūdinamas pagal struktūrą. Jei maža grupė turi susirinkimus namuose – tai lengvai gali tapti Krištolo Katedra, arba Pirmu Surinkimu ant kampo, jie seka tradiciniu pavyzdžiu, kurį sukūrė imperatorius Konstantinas prieš 1700, o ne Biblija, ir tai nėra namų surinkimas.
Namų surinkimas yra apibūdinamas pagal Žodį, jo pagrinde – šeima, jis orientuotas į diskusiją, mokinystė orientuota į tai, kad mokiniai pasišvenčia vienas kitam susitikti bent vieną kartą per savaitę tokio pobūdžio susirinkime, kuris leidžia Dievui veikti taip, kaip Jis nori. Santykiai tęsiasi, žmonės susitinka savaitės metu arba turi bendrą veiklos sritį, susirinkime jie surišti meile ir troškimu matyti Dievo valią išsipildant kiekvieno gyvenime.
Nėra jokių programų per kurias santykiai yra kontroliuojami. Kaip aš dažnai sakau: tradiciniame surinkime mes sukuriame struktūrą, o tada bandome įpūsti gyvybę į ją. Namų surinkime mes surandame, kur Dievo gyvybė jau yra ir juda, ir tada kuriame struktūrą (jeigu ji reikalinga) apsaugoti tą gyvenimą (jei gyvenimas pajuda kita kryptimi, minimali struktūra gali judėti kartu su juo).
Santykiai, kurie buvo sukurti šeimai, organiškai kyla iš vidaus, o ne per išplėstines programas, sukurtas manipuliuoti žmonėmis, kad jie susivienytų. Tam reikia laiko, reikia ryžtis rizikuoti pažinti vienas kitą, vaišintis kartu, lankytis vienas pas kitą namuose – tai gyvenimo stilius, o ne kažkas kita.
Būtent tai aš sakydavau visada: santykiais, o ne programa paremta krikščionybė.
Namų surinkimuose dalyvauja ir vaikai, pažįsta kiekvieną kaip draugą ir plačią šeimą, taigi jie mato daugybę pavyzdžių, kaip tėvai ir mamos myli savo vaikus, myli ir gerbia vieni kitus ir tinkami elgiasi su kitais įvairaus amžiaus žmonėmis.
Prieš kelis metus aš paprašiau maldos viename mūsų namų surinkime, labai natūraliai visi vaikai kartu su suaugusiais uždėjo rankas ant manęs ir meldėsi. Vienas 4 metų berniukas uždėjo rankas ant manęs kartu su visais kitais, tik jo rankos nesiekė net mano juosmens. Maldos metu pora žmonių pranašavo man ir tas berniukas taip pat. Jis truktelėjo mano kelnes ir mielu keturmečio balseliu pasakė: „Viešpats sako, kad Jis myli tave ir yra tavimi patenkintas, tai viskas“.
Ta pranašystė pasiliko su manimi – jis buvo laisvas melstis ir judėti taip, kaip Dievas jį vedė, rodydamas man pavyzdį, kaip likti vaiku savo tikėjime, paprastas, nekaltas, laisvas dalintis tuo, ką Dievas įdėjo į jo širdelę.
Tai niekada nebūtų įvykę programa pagrįstame tradiciniame surinkime.
Apaštalas Jonas rašė tai: „Aš rašau jums tėvai, nes jūs pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios. Ir jums jaunuoliai rašau, nes jūs nugalėjote piktąjį. Rašau jums vaikeliai, nes pažinote Tėvą“ (1 Jn 2:13).
Atkreipkite dėmesį, kad vaikeliai pažįsta Tėvą, ir jie tampa jaunuoliais, kurie kovoja ir nugali piktąjį – ir tas troškimas ir alkis yra reikalingas. Bet santykiuose su tomis gyvenimo pakopomis, yra tėvai, kurie pažįsta Jį, kuris buvo nuo pradžios – tai rodo į draugystę, išmintį ir laiką. Vyresni žmonės dalinasi perspektyva, patyrimu ir giliu pažinimu, kurį jie gali perduoti.
Jauni Kristuje yra stiprūs, jie nugalėjo ir jiems reikia dvasinio tėvo, su kuriuo jie bendrauja asmeniškai - vienas su vienu ir, kuris moko juos gyventi pagal tas pergales, kurias jie patiria kiekviename kelio etape.
Tai neįvyks programos metu, bet namų svetainėje, kai susitinka įvairios kartos, kad pažintų vienas kitą ir ugdytų stiprius draugystės santykius, dalyvaudami visi kartu mokinystės procese.
Kai kurios mintys,
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.