Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Garbės stygius, kodėl byra visuomenė. 2 dalis, Tzit-tzit ir mandagumas


John Fenn, 2018 m. kovo mėn. 10 d.,

Sveiki visi,
Jis ieškojo šiokio tokio privatumo, mat norėjo nusilengvinti, todėl ir įžengė į urvą. Jam net į galvą neatėjo, kad tame urve buvo pasislėpę apie 3.000 karių, trokštančių jo mirties.

Karalius Saulius medžiojo Dovydą, ir yra pasakyta, kad Dovydas turėjo 3.000 vyrų. Kadangi karalius Saulius juos vijosi, jie slėpėsi tame urve. Net nenutuokdamas kur slepiasi Dovydas ir panorėjęs nusilengvinti, karalius Saulius atsitiktinai pasirinko BŪTENT TĄ urvą. Dovydo vyrai netgi pamanė, kad tai Viešpats atvedė Saulių į tą urvą, jog jie galėtų jį užmušti.

1 Samuelio 24:5-8 skaitome, kad skatinamas jų ryžto nužudyti: „Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną. Dovydo širdis smarkiai plakė. Jis tarė savo vyrams: ‚Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis‘. Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių.“

Garbė, Tzit-tzit
Praeitą savaitę dalinausi, kad jeigu asmenys nenori pažinti Dievo, Dievas leidžia pagal laisvą jų valios sprendimą Jį atmesti. Kadangi jie taip panorėjo, Jis palieka juos mąstyti visiškai atsietomis nuo Dievo mintimis ir, kadangi jie nenori Jo pažinti kaip Dievo, Jis visiškai atsitraukia ir leidžia jiems patirti tai ko jie nori.

Pragaro karalystės esmė yra ta, kad ten sudaryta galimybė egzistuoti neturint nieko bendro su Dievu – tai susiję su laisva valia. Tą vietą Dievas parengęs angelams (tiems kurie savo apsisprendimą pareiškė sukildami su Liuciferiu) ir Jo nenorintiems žmonėms – taip elgiasi meilė ir malonė.

Naujasis Testamentas moko, kad šiandien, kiekvienas gyvas žmogus žemėje priklauso vienai ar kitai karalystei* – jis yra dangaus arba pragaro pilietis. Angelai jau pasirinko, žmonės yra pasirinkimo procese. Vieną karalystę valdo žiaurus karalius, kitą – Karalių Karalius. Tačiau visi be išimties yra laisva valia pasirinktos karalystės piliečiai. (*Kolosiečiams 1:13, Apaštalų 26:18, ir t.t.)

Asmeniui nusprendus, kad nenori „savo pažinime turėti Dievo“, jis praranda ir Dievo baimę, dėl to žmogaus gyvenimui nebeteikia vertės. Esant sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir Jį atmetus, gyvenimo vertė staigiai smunka.

Pranašas Samuelis karalių Dovydą buvo patepęs kaip karaliaus Sauliaus įpėdinį, taigi Dovydas žinojo Sauliaus likimą Viešpatyje, tačiau praktiškai Saulius vis dar buvo gyvas ir sėdėjo soste. Dovydas žinojo, kad tik vienintelis Dievas turi valdžią pašalinti Saulių – nustatyti jo mirties valandą. Nors Saulius ir buvo blogas, Dovydui žmogaus gyvenimas turėjo vertę. Dovydas žinojo, kad Dievas yra Dievas, ir tik prieš Jį vienintelį jis yra atskaitingas. Dievo nenorintys žmonės tampa pikti ir nebevertina žmogaus gyvenimo.

Skaičių 15:37-39, Dievas įsakė izraelitams pasidaryti kutus ant drabužių, kurių sudėtyje būtų mėlyna gija (dangaus gijos). Šiandien, tarpe šiuolaikinių drabužių stiliaus, labiausiai tai matosi ant žydų maldos skarų. Tačiau Mozės bei Dovydo laikais, iki pirmojo amžiaus, kuomet gyveno Jėzus, visi, visų žydų drabužiai, buvo su šiais kutais. Hebrajiškai tai yra tzit-tzit‘ arba tzitzit (būtent tai palietė kraujoplūdžiu serganti moteris ant Jėzaus drabužių, Morkaus 5 skyriuje).


Kadangi visa istorija yra pilna detalių, čia yra trumpiausia santrauka, tiems kuriems įdomu.
Dievas Mozei pasakė, kad kutai vaizduosią Dievo Žodį. Pamatę tuos kutus jie pagalvos apie visus Dievo įstatus ir prisimins, kad reikia saugotis nuodėmės. Žydų raidės vaizduoja ir skaičius (pvz. A=1, B=2, C=3), tuo būdu ir būdavo rišami mazgai, reiškiantys skaičių 613. Tai skaičius, kurį ilgus amžius rabinai pripažino kaip Mozės įstatymo skaičių.

Du gijų pluoštai supinti tarpusavy 2 kartus, o tada ilgesne gija (šamaš) 7 kartus apsukama aplink supintąsias gijas, tada tie rinkiniai 2 kartus surišami. Tai pakartojama dar 3 kartus ir iš viso padaromi 5 mazgai. Kai visa yra pasakyta ir padaryta, gautasis skaičius yra 39 mazgai. Skaičius 39 yra svarbus. Kadangi kiekviena žydų raidė taip pat reiškia ir skaičių, tai skaičius 39 hebraiškai sako: „Viešpats yra Vienas“. Kadangi kiekvienas 5 mazgais surištas rinkinys dvilinkas, susidaro 8 virvelės, iš viso – 13, tai bendra suma yra 613. Kiekvienas žodis ‚Tzitzit‘ yra hebraiškas skaičius 600. Pridėjus 13 prie 600, gauname 613. Sudėtinga, ar ne?

Rabinai per amžius ginčijasi dėl skaičiaus. Rabinas Raši, gyvenęs 1100 m, sutinka su 613, tačiau Mošė ben Nahman (dar žinomas kaip Nachmanidas), gyvenęs 1200 m, sako, jog skaičius yra 603, o ne 613... Tačiau bendrai rabinai amžių amžiais sutikdavo su 613 Mozės įsakymų, ir sekdavo Dievo paliepimą padaryti (39) kutus su mazgais, kurių būtų 613, ir kurie reikštų „Viešpats yra Vienas“. Štai ką nešiojo Saulius ir štai ką nupjovė Dovydas.

Ką tai reiškė Dovydui? Tarp ortodoksų yra tuos laikus menantis paprotys, kuris išlikęs ir mūsų dienomis - kutus nuo drabužio nupjauti per žmogaus laidotuves. Tai reiškia, kad tik numiręs žmogus tampa laisvas nuo žemės pančių ir Dievo Įstatymo. Dovydas atliko šią laidotuvių apeigą su Karaliumi Sauliumi, lyg pasakydamas jam, kad jis – miręs žmogus.

Už tai jo širdis ir kaltino jį, kaip skaitome iš jo žodžių, kai jis atgailavo ir nebenorėjo pakelti rankos prieš Viešpaties pateptąjį. Tuo momentu Dovydas parodė tiek daug garbingumo ir malonės. Jis gi galėjo nužudyti Saulių, nes trumpai lyg to ir norėjo. Trumpam jis suklupo, nužudydamas Saulių savo širdyje, kai tarytum pasakė, kad tas jau yra miręs žmogus, tačiau vėliau gailėjosi ir sakė, jog tai Viešpats, o ne jis, atsakingas už tai kada turi baigtis Sauliaus karaliavimas.

Kai žmonės nenori pasilikti Dievo pažinime, tuomet Viešpats duoda jiems tai ko jie nori – mąstyti visokiausias mintis, niekaip nesusietas su Dievu. Tuomet pirmas atsitinkąs dalykas – tai prarasta pagarba valdovo autoritetui (monarcho, karaliaus, prezidento, ministro pirmininko ir pan.). Naujajame Testamente mes raginami melstis už šiuos žmones. Tačiau atmetus Dievą, bei Dievo autoritetą, kita linija – žmogaus autoritetas, nes žmogus padarytas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Kitą savaitę apie minčių, kurios ateina nenorintiems pažinti Dievo, rūšis.

Būkite palaiminti,

John Fenn

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.