Meilės istorija su posūkiu. 2 dalis. Šokinėjanti nuotaka

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Daugiau nei bet kuri kita asmenybė Biblijoje, Izaokas atveria Mesiją, jis yra Jo įvaizdis ir šešėlis. Turiu pasidalinti keliais iš jų prieš mums toliau tęsiant dar vieną meilės istoriją.

Izaokas – pažado sūnus

Senais laikais sandoros sudarymas turėjo daug elementų. Vienas iš jų – apsikeitimas tuo, kas žmogui vertingiausia. Galime teigti, kad kas tik yra surišama arba atrišama žemėje, yra surišama arba atrišama danguje, kadangi mes apsprendžiame, kokiu laipsniu dangaus valia yra atlikta mūsų gyvenime. Iš tiesų dangus gali kažką mums atrišti, pavyzdžiui, išganymą, nebent tik žmogus nori, kad kažkas būtų surišta, tuomet tai ir lieka sulaikyta.

Taigi nors Izaokas buvo pažado sūnus, stebuklingai pradėtas vaikas, jis tampa paaukotu sūnumi. Pradžios knygos 22 skyriuje parašyta, kad 'Dievas mėgino Abraomą', tačiau žodis 'mėginti' čia reiškia 'patikrinti'. Kitais žodžiais tariant, Abraomas ir Dievas dviese sudarė sandorą, taigi Abraomas turėjo patikrinti savo intencijas ir paaukoti vertingiausią turtą – savo sūnų. Jeigu jis tai padarytų, tada dangus galėtų atrišti Savo Paties Sūnų kaip auką. Viešpats taip pareiškia Pradžios knygoje 22:16-18 - kadangi Abraomas paaukojo savo sūnų, visos žemės šeimos bus palaimintos... Tai aiški nuoroda į Jėzų kaip dovaną.

Abraomui buvo pavesta eiti į Morijos šalį ir ant kalno paaukoti Izaoką. Vėliau ant Morijos kalnų bus įsteigtas miestas – Jeruzalė. Daug kas galvojo, kad Izaoko paaukojimo vieta buvo būsima Golgota, nors to tiksliai nežinome šimtu procentų. Žinome tik tiek, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta ant vieno iš šių 'Morijos kalnų' (2 Kronikų 3:1), taigi pagrįstai galime tikėti žydų tradicija, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta toje pat vietoje, kur Abraomas aukojo Izaoką.

Judaizme yra mokoma, kad krūmai, kur buvo sugautas avinas, simbolizuoja žmonių nuodėmes. Jūs žinote šią istoriją. Abraomas pasakė savo sūnui, kad Dievas parūpins avinėlį, tačiau vietoj jo buvo sugautas avinas. Tai atskleidžia, kad Abraomas kalbėjo apie būsimą Dievo Avinėlį. Laiške Hebrajams 11:17-19 taip pat tai patvirtinama, jog Abraomas matė savo sūnų/Sūnų prikeltą iš mirties 'kaip įvaizdį'. Abraomas tą vietą pavadino 'Adonai Yireh' (Jehovah Jireh), tai reiškia 'Ant Viešpaties Kalno tai (išgelbėjimas) pasirodys', o Jėzus Jono 8:56 sakė vadovams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“

Mesijo įvaizdžiai

Izaokas buvo stebuklingai pradėtas pažado sūnus. Jis buvo savo tėvo numylėtinis. Jis laisva valia guldė savo gyvybę, paklusdamas tėvui. Izaokas paėmė nuotaką būdamas 40 metų amžiaus, o tai reiškia, kad praėjus maždaug 4 tūkstančiams metų nuo Adomo Mesijas ateis į žemę susitikti su Savo Nuotaka. Izaokas susilaukė vaikų būdamas 60-ies, o tai yra nuoroda, jog išganymas žemėje - vaikai - įvyks po 6 tūkstančių metų (Pradžios 25:20, 26).

Pradžios 24 skyriuje Abraomas, kuris savo meilės istorijoje atstovauja Dievą Tėvą, siunčia savo tarną Eliezerą, simbolizuojantį Šventąją Dvasią, surasti nuotakos Izaokui, kuris yra Jėzaus provaizdis. Nuotaka Rebeka – tai bažnyčia.

Eliezeras paima 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai. Skaičius 10 yra labai paplitęs Biblijoje, pradedant nuo 10 Įsakymų iki 10 mergelių, taip pat 10 dienų tarp Jėzaus paėmimo ir Sekminių - ir gali būti, kad būtent šis '10' geriausiai tinka čia. 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai, su nuostata ją surasti, nors 10 dienų taisyklė nustojo galioti po Jėzaus žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios bei visų Jo dovanų mums išliejimo.

Eliezeras - Šventoji Dvasia – išeina iš Tėvo stebint Sūnui, stovinčiam greta Tėvo, kad surastų Sūnui nuotaką, tačiau Eliezeras nenori moters, kuri taptų nuotaka per prievartą arba dėl užslėptų motyvų. Ji TURI NORĖTI tapti sūnaus nuotaka iš tyrų paskatų. Ji saugo save vien tik jam. Ir laukia, laukia, laukia...

Ji nenutuokia, kad dovanų gausybė ant šių kupranugarių buvo skirta jai. Vis tik ji maloniai sutinka Eliezerą ir duoda jam vandens – taip, kaip kad mes leidžiame laiką su Šventąja Dvasia, kai Ji derasi su mūsų širdimi dėl išganymo – atsiduosime Jai ar ne? Momentas, kai Rebeka susipažįsta su Eliezeriu ir maloniai bendrauja su juo prie vandens, tarsi nurodo į mus, kai Dievo Dvasia įsiterpia į mūsų širdis mums apmąstant amžinybę ir tai, kiek galėtume pasitarnauti Viešpačiui...

Ji tai padarė vis dar nežinodama, ką jis yra jai numatęs, lygiai kaip mes tai darome paprasčiausiai pasitikėdami. Taigi ji pagirdė visus kupranugarius. Eliezeras – kaip Šventosios Dvasios provaizdis - prižiūrėjo šulinį, vandens šaltinį, prie kurio ji vis sugrįždavo ir sugrįždavo ir prie kurio jie bendravo. Jis stebėjo ją, žiūrėdamas į jos širdį bei jos meilę patarnauti kitiems. O ir ji, be abejo, kalbėjo su juo semdama (gyvąjį) vandenį iš šulinio...vaikščiodama pirmyn atgal...ir jis pradėjo atpažinti, kad ji yra sūnaus nuotaka.

Ji sugrįždavo prie šulinio vėl ir vėl, Eliezerui stebint jos veiksmus, ji tai darė ne dėl dovanų, kurias atnešė kupranugariai - 10 yra išbaigtumo skaičius, nuoroda į laiką tarp gyvenimo prisikėlus ir Dvasios išliejimo... Jos širdis buvo tyra, ji tarnavo jam, kadangi vienintelis jos atlygis buvo pats patarnavimas kitiems.

Kokia įdomi yra sūnaus vardo reikšmė! Izaokas reiškia 'juokas', o Rebeka reiškia 'surišti arba susaistyti' ir nors tai galima būtų suprasti neigiama prasme, iš tikrųjų ji laisva valia susirišo su juoku – savo vyru - iš meilės, džiaugsminga sąjunga, kaip ir mes - Viešpaties tarnai - esame surišti. Mūsų išganymas – tai ne įstatymo raidė, o ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Romiečiams 14:17). Ji buvo surišta su Sūnumi džiaugsme ir ramybėje - tai tikra meilės istorija.

Surištieji – tarnai – tai žmonės, laisva valia susirišę su šeimininku. Kaip Rebeka, priėmusi sprendimą tapti nuotaka, nors dar nebuvo mačiusi sūnaus/Sūnaus. Iš tikrųjų ji gavo visas dešimties kupranugarių atneštas dovanas priimdama kvietimą, kaip ženklą, jog ateityje pamatys sūnų, kaip mums yra pasakyta Efeziečiams 1:13-14, kad Šventoji Dvasia yra tik pradinė įmoka ir net mažiau – užstatas, numatytas kaip provaizdis to, kas dar bus.

Pradžios 24:64 pasakoja, kad Rebeka keliavo ant šių kupranugarių (Šventosios Dvasios) atgal pas sūnų, ten, kur sūnus/Sūnus gyveno, ir susitiko su juo ne jo namuose, tačiau jie pamatė vienas kitą iš tolo, ji nušoko nuo savo kupranugario ir bėgo pas jį. Izaokas stovėjo laukuose, kai pirmą kartą ją išvydo, ir tada ji pribėgo prie jo. Jėzaus palyginimuose žemė ir laukai (Morkaus 4) reiškia žmogaus širdį – vieta, kur, pavyzdžiui, buvo rastas labai vertingas lobis. Tai ta vieta, kur yra pasėta ir įsišaknija gera Dievo Žodžio sėkla. Ir būtent tame lauke – jos širdyje ir jo/Jo širdyje – jie susitinka ir sugrįžta į Tėvo namus, dabar tapusius sūnaus/Sūnaus ir jo/Jo nuotakos namais.

Mes pirmiausiai susitinkame Sūnų savo širdies laukuose, tačiau vieną dieną būsime Dvasios nunešti pas Jį į tuos laukus, kur Jis dirba, tarp Jo namų ir mūsų žemiškų namų, kaip ji buvo paimta į jo tėvo namus, taip ir mes, susitikę su Juo tame 'lauke', būsime paimti į Tėvo namus, kurie bus mums paruošti.

Klausimas yra štai koks: ar mes lygiai taip trokštame pamatyti Sūnų, kaip kad ji troško? Kupranugariai – Šventoji Dvasia – priemonė, kurios dėka mes esame nešami pas Sūnų, bet ji stryktelėjo nuo kupranugario nekantraudama susitikti su juo. Ji suprato, jog ne dovana buvo jos susižavėjimo objektas, o sūnus, ir ji išimtinai susitelkė ties savo meile jam/Jam.

Mes turime būti kaip Rebeka, laisva valia surišę savo širdis su Sūnumi, suvokdami, kad Dvasios dovanos ir visa kita, ką turime Jame, nėra žaislai ar pramogų objektas, net ne mūsų dėmesio sutelkimo dalykas, bet tik mūsų gyvenimo dalis. Šventosios Dvasios pasireiškimų dėka mes pilniau pažįstame Sūnų, suprasdami, kad kokie nuostabūs Dvasios dalykai bebūtų dabartiniu metu, jie yra tik užstatas to, kas dar bus.

Tiesa, kaip sako Efeziečiams 2:6-7, mes esame pasodinti danguje Kristuje, kad ateinančiais amžiais (Tėvas) parodytų Savo malonės turtus mums Savo Sūnuje...ateinančiais amžiais... Būk nuotaka.

Kitą savaitę – nauja meilės istorija.

Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn