CWOWI Naujienlaiškis. Rugpjūtis 2016. Trumpas mokymas, asmeninės naujienos, pranašiškai

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 17 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

kai tik ateina rugpjūčio vidurys, visada imu stebėtis, kur pradingo vasara! (Sveikinimai mūsų Aussie, Kiwi, ir RSA draugams, laukiantiems pavasario).

Panašu, kad Viešpats labiau veikia atsižvelgdamas į laikus (Pr 1:14), o ne minutes ir sekundes, ir tai kartais mus suneramina, nes mes gyvename minučių ir sekundžių pasaulyje. Mums atrodo, kad „Dievas atėjo paskutinę sekundę“, bet iš tikrųjų Jis parūpino mums atsakymą Jo nustatytu laiku mūsų gyvenimui.

Anksčiau laikai priklausė tau, bet dabar jie priklauso Jam

Jono 7:3-5 parašyta, kad Jėzaus netikintys broliai ragino Jį eiti į Palapinių šventę ir pasirodyti Savo sekėjams (vėliau mažiausiai 2 Jo broliai tapo tikinčiaisiais, lyderiais bei dviejų Naujojo Testamento laiškų autoriais: Jokūbo ir Judo).

Brolių raginamas eiti į šventę ir parodyti, kas esąs, Jono 7:6 Jis atsakė: „Mano laikas (gr.sezonas) dar neatėjo, o jums laikas (sezonas) visada tinkamas.“(gr. hetimos - pasiruošęs, stovintis šalia).

Jėzus nurodo skirtumą tarp tų, kurie tiki Juo, ir tų, kurie netiki: tie, kurie netiki Juo, patys kontroliuoja savo gyvenimo laikus. Tačiau Jėzus buvo jautrus Tėvo laikams Savo gyvenime, nurodydamas, kad Jam dar neatėjo laikas apsilankyti šventėje, nors Jis nepasakė kodėl.

Taip yra šiandien ir su mumis. Viešpats ne visada atskleidžia laikus ir įvykius mūsų gyvenime, bet mes pasiduodame Jam pasitikėdami, kad tuos laikus jis visiškai kontroliuoja. Kad ir kaip bebūtų, žinome, jog kiekvieną sezoną Jis tikisi mūsų augimo.

Vakar viename namų surinkime aš mokiau iš Psalmės 37:23, kurioje sakoma: „Viešpats nukreipia gero žmogaus žingsnius ir Jis gėrisi jo keliu“ (Karaliaus Jokūbo vert.).

Viešpats gėrisi mūsų gyvenimu

Palyginome įvairius vertimus ir visi sutikome, kad antroji eilutės dalis sako, jog Dievas mėgaujasi (gero žmogaus) kelyje. Išplėstinė Biblija verčia antrąją eilutės dalį štai taip:“... Jis (t.y.Dievas) mėgaujasi jo keliu, ir Jis dalyvauja kiekviename jo žingsnyje.“

Tai nuostabu – Tėvas rūpinasi kiekvienu mūsų žingsniu. Sujungus abi dalis suvokiame, kad mums pavedus Jam savo gyvenimo laikus Jis ne tik nukreips mūsų žingsnius, bet taip pat ras pasimėgimą tai darydamas ir asmeniškai dalyvaus kiekviename mūsų žingsnyje. Netikintys neturi šito palaiminimo. Didelė ramybė yra žinoti, kad Jis visiškai kontroliuoja ir nukreipia mūsų žingsnius – ir nesvarbu, kaip tai atrodo šią minutę.

Poilsis ir ramybė pripildo mus, kai kartu su Juo žiūrime į didelį mūsų gyvenimo paveikslą. Kaip teigiama Heb 4:9-11, mūsų pastangos nukreiptos ne tam, kad sužadintume tikėjimą, bet kad įeitume į poilsį. Tikėjimas yra dvasinė jėga, kurios šėtonas negali paliesti, taigi jis atakuoja ramybę, kad sugriautų viltį.

Mūsų pastangos reikalingos pasilikti ramybėje, o viltis geriausiai sutvirtinama, kai atsitraukiame atgal ir suvokiame, jog esame pavedę Jam savo gyvenimo laikus ir Jis pats dalyvauja kiekviename mūsų žingsnyje. Ach, kaip tai puiku.

Asmeninė pastaba

Ypač vasarą, kai žmonės atostogauja ir išvyksta, esame ypatingai palaiminti tų, kurie ir toliau prisimena mus duodami, ypač mėnesio aukas, kad tokiu užimtu sezonu jūs prisimenate mus ir mūsų darbą Viešpatyje – labai ačiū jums už pastovumą.

Paulius rašė Stepono namams 1 Kor 16:15 – tiems, „kurie tapo priklausomi (pasišventė) tarnavimui šventiesiems“. Ir savo antrame laiške jiems, kalbėdamas apie Filipiečius ir kitus toje apskrityje, kad jie „primygtinai mūsų maldavo privilegijos dalyvauti tarnavime Viešpaties žmonėms...ir jie atidavė save visų pirma Viešpačiui, ir tada Dievo valia mums“.

Barbara ir aš labai dėkojame tiems, kurie atidavė savo širdis pirmiausia Viešpačiui, o po to iš pagarbos ir meilės mums – ačiū!

Naujienos apie Wil ir Ank persikėlimą į didesnį namą

Wil ir Ank labai dėkoja žmonėms, atsiliepusiems į jų prašymą dėl paramos, kad galėtų persikelti iš miesto į didesnį kaimo namą – jis pakankamai didelis, kad būtų galima priimti žmones ir rengti regionines namų surinkimų konferencijas. Mes prisidedame prie padėkos visiems atsiliepusiems!

Pranašysčių pildymasis naujienose

Pranešimai žiniasklaidoje, sutinkantys su Ezekielio 38 skyriuje aprašytu karu, dabar atspindi ne tokius jau slaptus Izraelio, Saudo Arabijos ir kitų arabų tautų susitikimus, kuriuose kuriami planai prieš Irano didėjančią įtaką Sirijoje ir Viduro Rytuose. Prisiminkite, kad Ezechielis mini „Šebą ir Dedaną“ - dauguma aiškina, kad tai moderni Saudo Arabija ir kitos mažesnės arabų tautos tame regione, besijungiančios su Izraeliu ir jo sąjungininkais prieš būsimą Irano ir Rusijos įsiveržimą.

Žinoma, labai svarbus pranašiškai yra ir nepavykęs perversmas Turkijoje, nes jis atkirto Turkiją nuo JAV bei ES ir dėl to dabar persitvarko santykiai su Rusija, kalbama apie papildomų vamzdynų dujoms/naftai per Turkiją tiesimą ir branduolinių įrengimų Turkijoje statybą.

Žiūrint istoriškai, paskutinis kalifatas – daugiatautė musulmonų valstybė – buvo Turkijoje žinoma kaip Otamano valdymas, pasibaigęs 1922 m. Kai kurie sako, kad Turkija nori atkurti savo lyderiavimą musulmonams vidurio Rytuose, ir atrodo, kad yra judama ta kryptimi. Trijuose Viešpaties aplankymuose, kurie prasidėjo 1990 m., Jis sakė man stebėti Turkiją, taigi mes stebime ir meldžiamės. CWOWI turi draugų Ankaroje, gyvenimas ten sunkus ...meldžiamės.

Namų surinkimas – tai ne namas

Namų bažnyčia nėra susijusi su namu, tai surinkimas – tai bendruomenė, o tai yra žmonės. Santykiai čia yra nr.1 (t.y. svarbiausias dalykas – red.past.). Mąstykite, ne kaip diktuoja bažnytinis mentalitetas, ir būkite kūrybingi, galvokite, kaip galite investuoti vienas į kitą. Pakvieskite vienas kitą priešpiečių, vakarienės, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, pažiūrėti filmo, apsipirkti ar kažką kitą nuveikti, mąstykite kūrybiškai.

Netgi jei tu esi vienas ir nori pradėti namų surinkimą, nepradėk paskelbdamas „bažnyčią“. Pradėk investuodamas į žmones. Namų surinkimas nėra programa ar modelis, kaip kurti surinkimą, susitikimai namuose – tai natūralus sveikų santykių Kristuje rezultatas. Investuokite save į santykius ir ateis metas, kai panorėsite susitikti namuose pavalgyti, pasimelsti, galbūt garbinimui ar Žodžio studijoms... Mes pažinosime vienas kitą ir būsime kartu visą amžinybę, taigi elkitės taip. Investuokite į santykius!

Esu labai nuliūdintas, kad paviršutiniški ir nesubrendę krikščionys, kurie lankė namų surinkimą kurį laiką, bet po to pasitraukė nuo bendravimo dėl doktrinų skirtumų arba todėl, kad negaudavo savo mėgstamos porcijos tikėjimo dalykuose. Auditoriniame surinkime žmonės ateina ir išeina visą laiką, nes neturi galimybės pasidalinti savo požiūriu, taigi viskas baigiasi tuo, kad jie galų gale nebeina niekur, o jų pasitraukimo niekas ir nepastebi.

Tačiau namų surinkime žmonių nedaug ir visi yra pastebimi bei mylimi, todėl kam nors pasitraukus lieka skylė. Jų trūksta, nes jie buvo kitų išties mylimi, tačiau savo pasitraukimu jie parodo, jog lankė vien tam, kad paskleistų nuosavą tikėjimo mokymą. Jėzus atvedė juos į namų surinkimą su viltimi, kad jie augs pusiausvyroje teisinguose santykiuose užuot turėję netikrus santykius, pvz. internetinėse svetainėse, kurios naudojasi jų baime. Palikdami realius žmones ir realius santykius jie atmeta Viešpaties planą, dėl kurio Jis atvedė tuos žmones į jų gyvenimą, ir tada jie jau gyvena su savo nuosavu planu savo gyvenimui. Tai stabmeldystė.

Didesnis paveikslas - kuriasi nauji namų surinkimai JAV ir kitose tautose, visi tame pačiame dvasiniame puslapyje, norintys garbinti Jėzų kartu su kitais ir augti Jame. Tai TAIP jaudina, o juk būtent tai matome ir Apaštalų darbuose – žmonės augdavo dvasiškai ir ateidavo pas Viešpatį gyvenimo sunkumuose.

Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalimi. Mes su Barbara labai jus vertiname. Prisiminkite mus maldose, ypač Krisą, sunku buvo susitvarkyti su jo blogu elgesiu globos namuose. Mes daug keliavome ir turėjome priimti daug svečių, todėl sutriko jo įprastinis tvarkaraštis, kai jį paimdavome penktadieniui/ šeštadieniui, jis buvo pasimetęs, kodėl tėtis neatvyksta jo pasiimti, dėl to prasidėdavo pykčio proveržiai ir panašūs dalykai... ačiū. Ir ačiū darkart, kad prisimenate mus savo davime susijungdami su mumis šiame Viešpaties darbe.

Būkite palaiminti,

John & Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Kryžius apjungia laiką

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 13 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

praeitą savaitę dalinausi tuo, kad Jėzus nuolatos gyvena šlovėje ir Savo prisikėlimo valdžioje. Per naują gimimą ir mūsų dvasią Jis taip pat gyvena amžinoje ir visada esančioje prisikėlimo būsenoje - „Yra prisikėlęs“.

Šiandien mano mintys yra apie tai, kaip Jėzus, ant kryžiaus sumokėjęs už mūsų nuodėmes, apjungė laiką ir erdvę. Leiskite paaiškinti.

Mūsų dvasia yra atgimusi ir įgalinta Dievo gyvenimo, kurį teikia prisikėlęs ir gyvenantis Jėzus. Mūsų siela atnaujinama „yra prisikėlęs“ tiesos procese, vadinamame mokinyste. Tačiau tiek mūsų dvasia, tiek siela yra įkalintos kritusiame, iš žemės padarytame kūne, nuolatos besiveržiančiame eiti pasaulio keliais. Vieną dieną įgysime pašlovintus, iš dangiškos medžiagos padarytus kūnus, kurie iš esmės, kaip ir mūsų dvasia, visada norės patikti Dievui. Tačiau dabar esame žemiškuose kūnuose.

Taigi todėl dabar visą gyvenimą vyksta karas tarp „yra prisikėlęs“ įgalintos dvasios ir savo valią norinčio vykdyti kūno, o mūsų siela yra kariaujančių pusių mūšio laukas*. (*Galatams 5:17; Jokūbo 4:5)

Vieną dieną emocionaliai ir protu esame pasaulio viršūnėje, pasiruošę nugalėti drakoną, o kitą – klumpame dėl nuodėmių, kurių nekenčia mūsų dvasia, bet mėgsta mūsų kūnas.

Kryžius, kuris apjungė laiką

Pauliui rašant žodžius „Kai dar buvome nusidėjėliai, Kristus numirė dėl mūsų“ (Rom 5:8) buvo maždaug 20-ieji metai po Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tai reiškia, kad Paulius rašė žmonėms, gyvenusiems Romoje tuo metu, kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus Izraelyje. Autentiškieji šio laiško romiečiams skaitytojai galėjo pritariančiai linktelėti galvomis ir pasakyti vienas kitam, ką jie veikė tą pavasarį, kai mirė Jėzus.

Mes gyvename 2000 metų vėliau ir, nors ta eilutė buvo naudojama daugybėje pamokslų, dabar mums sakyti, kad „Kai mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ , nebūtų teisinga, nes tada net nebuvome gimę. Mes gimėme po 1900 metų!

Dar tikslesnį paaiškinimą randame 2 Timotiejui 1:9, užrašytame prieš pat Pauliaus mirtį 60-ųjų viduryje. Jis skirtas Timotiejui, gyvenusiam Efeze. Šį laišką skaitė žmonės, kurių didžioji dauguma buvo gimę jau po kryžiaus:

„Kuris (Dievas Tėvas) išgelbėjo mus ir pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet pagal Savo (Tėvo) tikslą ir malonę, kuri mums buvo duota Kristuje* prieš pasaulio sukūrimą.“ (*Pažodžiui – prieš amžinuosius laikus (angl.))

Laiko tornadas

Kalbėdami apie tai, kad mūsų nuodėmės buvo ant kryžiaus, mes žvelgiame 2000 metų atgal, o skaitydami apie Senojo Testamento šventuosius, tokius kaip Abraomas* ar Dovydas**, matome juos žvelgiant į priekį laike ir Dvasioje matant kryžių, ant kurio vieną dieną bus sumokėta kaina už nuodėmes. (*Heb 11:17-19, **Apd 2:25-28,31)

Tai reiškia, kad ant kryžiaus Tėvas įvykdė kažką nepaisant gamtos dėsnių. Stebėdamas Savo Sūnų ant kryžiaus konkrečiu momentu laike ir uždėdamas ant Jo visas nuodėmes Tėvas peržengė laiko ribas: pradedant pirmaja Adomo nuodėme ir iki pat kryžiaus momento, taip pat ir nuo kryžiaus momento žiūrėdamas į priekį į visas ateities nuodėmes, kuriomis tik nusidėsime, visas jas – peraeities, dabarties ir ateities nuodėmes – Jis uždėjo ant kryžiaus tuo pačiu metu.

Kaip koks dangiškas milžinas, stovintis viršum kryžiaus, Jis tarytum ištiesė vieną ranką laike į žmonijos istorijos pradžią ir galingu judesiu nutrynė visas žmonijos nuodėmes, tuo pat metu kitą ranką laike Jis ištiesė į ateitį, iki pat žmonijos istorijos pabaigos nušluodamas visas ateities nuodėmes visa tai suvienydamas laike. Tada, sujungdamas savo rankas, Jis nukreipė visas nuodėmes ant Jėzaus, kabančio ant kryžiaus.

2 Timotiejui 1:9 Paulius sako, kad savyje Dievas Tėvas tai atliko dar prieš sukurdamas fizinę visatą, o ant kryžiaus tai įvykdė tuo metu, kai atėjo laikas, atitikęs Jo planą.

Jis surinko visas mūsų praeities, dabarties ir ateities nuodėmes į vieną geografinę vietą – ant to kryžiaus, kur kabojo Jo Sūnus. Nenuostabu, kad Jėzus, kuris visada Tėvą vadino Tėvu, tą kartą, jausdamas ant Savęs visą nuodėmės svorį, šaukė agonijoje: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Kaip patikrinti – kas žmogiškos, o kas dieviškos kilmės

Žmonės dalykus apibūdina pagal tai, kas jiems pažįstama, pavyzdžiui, prieš 500 metų modernų lėktuvą žmogus apibūdintų kaip gigantišką paukštį. Esame linkę dalykus sieti su tuo, ką jau pažįstame. Žvelgiant iš dieviškosios perspektyvos, tikslus pavyzdyje minėtojo objekto apibūdinimas būtų toks: žmogaus sukurta skraidanti mašina, skirta gabenti žmonėms ir daiktams.

Panašiai ir įvairūs sukūrimo pasakojimai yra susiję su žmogui jau pažįstama pasaulio kūrinija ir atskleidžia žmogiškąjį, o ne dieviškąjį šaltinį. Taigi antikinių religijų pasakojimus apie tai, kad žemė yra nešama ant vėžlio nugaros, mes vertiname kaip prigimtines, žmogiškas žinias. Vienas toks pavyzdys yra ir Jobo 26:7, atspindintis senovinį žemės ir kosmoso supratimą. Čia sakoma, kad Dievas „pakabino žemę ant nieko“ – akivaizdu, kad tokios žinios buvo suteiktos žmonijai iš išorės.

Kryžius ir prisikėlimas – abu atskleidžia dieviškos kilmės žinias

Galime suprasti, kad tiek teiginys apie kryžių, tiek apie prisikėlimą nėra kilę iš žmogaus, nes jie tvirtina kažką, kas viršija natūralią žmonių patirtį, apimančią tik dalijimąsi paprasta informacija apie supančius dalykus.

Naujojo Testamento autoriai neteigė, kad vieno žmogaus, kabančio ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes, istorija yra apribota tuo laiku ir erdve ar su jų gyvenimo patirtimi susijusiais dalykais. Jie rašė, kad Dievas suspaudė laiką ir kad surinkęs visas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes uždėjo jas ant to vieno žmogaus, Savo Sūnaus, taip atpirkdamas žmones iš mirties.

Tie senovės žmonės, kurie netgi neturėjo galimybės keliauti greičiau, nei juos neša arklys, rašė apie praeities, dabarties ir ateities laiką suspaudžiantį kryžių, surenkantį visas nuodėmes į vieną įvykį – tai viršijo jų mąstymo bei įsivaizdavimo galimybes.

Panašiai ir vyrai bei moterys, skelbę, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, nepasakojo šio savo patyrimo taip, kaip įprasta žmonėms – neva Jėzus tiesiog atsigavo arba kad kažkas pavogė Jo kūną, ir, žinoma, nė vienas jų neskelbė, kad, pavyzdžiui, gigantiškas vėžlys nunešė Jį į dangų. Prisikėlimo istorijos kontekstas buvo paruoštas angelų, todėl ir vartojama ta ypatinga veiksmažodžio forma: „Jis yra prikeltas“. Tuo išreiškiant, kad Jo prisikėlimas yra laiką suspaudžianti egzistavimo būklė, viršijanti tų (senovės) vyrų ir moterų įsivaizdavimus.

Be to, buvo priskaičiuota 500 žmonių liudijimai*, tuo pačiu metu asmeniškai mačiusių Jėzų esant gyvą po prisikėlimo. Tai patvirtina, kad nebuvo jokio sąmokslo, melo ar žmogiškų paistalų, todėl išvada tokia: žinia apie prisikėlimą yra dieviškos kilmės ir ji viršija žmogiškas žinias. (*1 Korintiečiams 15:6)

Ką gi, su mūsų nuodėmėmis susidorota, jų pabaiga - ant kryžiaus. Esame sujungti su „yra prisikėlęs“ gyvenimu ir jėga, tai - amžina egzistavimo forma. Oho!

Galiu apibendrinti, kaip tai Apaštalų darbuose padarė Petras: „Bet Dievas prikėlė Jį, išlaisvino iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje“ (Apd 2:24). Tai veda į nuolatinę „yra prisikėlęs“ egzistavimo būklę – amžinai laisvas ir gyvas – tame esame ir mes, dėl nuostabios Jo malonės.

Drauge su Pauliumi suvokime, kad dar neatvykome, bet užmiršę tai, kas buvo praeityje, siekiame ateityje esančiųjų dalykų – veržiamės link aukščiausio pašaukimo Jėzuje Kristuje.

Kitos atsitiktinės mintys kitą savaitę. Iki kito karto, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Yra prikeltas ar buvo prikeltas?

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 6 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

šių metų balandį konferencijoje Olandijoje garbinimo metu daugelis iš mūsų buvo „Dvasioje”. Frazę „Dvasioje“ Apreiškimo 1:10 ir 4:2 apaštalas Jonas panaudojo apibūdinti būsenai, kai buvo atvertos jo akys regėti Dvasios sferą ir jis matė Viešpatį.

Keletas iš mūsų garbinimo metu buvo Dvasioje ir girdėjo bei matė angelus ir Viešpatį, vaikščiojantį ir kalbantį su žmonėmis. Tai vyksta taip: jeigu žmogus neišgirsta Jo žodžių tiesiogiai, tada jie tarytum patalpinami į jo dvasią, kad vėliau Viešpats galėtų tuos žodžius iškelti, arba padaroma taip, kad Jo žodžiai paveiktų žmogų iš vidaus. Taigi Jis pasisuko į mane ir pasakė: „Ar pastebėjai, kad sakoma „yra prikeltas“? Kodėl nepasigilinus į tai?“ Šis pasiūlymas man pasirodė keistas. Nustebau, kodėl, užuot pats paaiškinęs, Viešpats pasiūlė tai padaryti man.

Jeigu atvirai

Toje konferencijoje garbinimo metu vyko daug įvairių dalykų. Mano dienos ir vakarai buvo labai užimti ir aš nebegvildenau tos minties toliau. Tiesą sakant, ją visai pamiršau. Nesmagu tai pripažinti, bet tai tiesa.

Mūsų gyvenimas – tarytum linija: jis prasideda taške A sulyg gimimu ir baigiasi taške Z mirtimi. Kai praeiname tašką C, nebeįmanoma jo perkelti į tašką D, E ar M. Tai, kas praėjo, tegalime prisiminti. Neturime gyvenime galimybės nešiotis savo mėgstamos akimirkos su savimi, įžengti į ją, kada tik norime. O, jei tik tai būtų įmanoma...

Tačiau yra vienas įvykis žmonijos istorijoje, kurį Tėvas sustabdė laike. Apie šitą įvykį sakoma „yra prikeltas“, o ne „buvo prikeltas“.

Po 2 mėnesių vieną birželio dieną atgailavau dėl tam tikrų dalykų, kuriuos pamačiau savo širdyje

Kalbėjau Viešpačiui, ne Tėvui, - juk Jėzui labai gerai pažįstami žmogiški silpnumai, kadangi Jis yra ir žmogus. Tėvas visada buvo „Dvasioje“, kaip sako Jokūbas (1:13), Jis negali būti gundomas, bandomas ir nepatiria blogio. Jis pats taip pat nieko negundo ir nebando blogiu. Kalbėdamas toliau Jokūbas perspėja neapsigauti, nes nuo šviesybių Tėvo ateina tik gera ir tobula dovana, o Jame - Jo gerume, Jo charakteryje ir prigimtyje - nėra jokio pasikeitimo ar permainų.

Tėvas nežino, ką reiškia būti bandomam, pavargusiam, alkanam, Jis nėra patyręs nuodėmės. Tačiau Jėzus buvo velnio gundomas, bandomas ir tiriamas. Taigi apie tuos dalykus, kuriuos mačiau savo širdyje ir nuo kurių reikėjo apsivalyti, aš kalbėjau Jėzui. Tą rytą pats sau nelabai patikau ir buvau nuliūdęs.

Taigi tokiame kontekste Jis ir įsiterpė. Aš gulėjau kniūbsčias (nemačiau Jo, Jis tik kalbėjo man), o Jis tarė: „Ar pastebėjai, kad sakoma „yra prikeltas“? Kodėl nepasigilinus į tai?“ Kai tai išgirdau, akimirksniu prisiminiau Jį man sakant lygiai tą patį prieš du mėnesius.

Šįkart išties atgailavau, kad buvau pamiršęs ir ignoravau Jo prašymą balandį. Aš tik labai nusistebau, kad kaip tik tada, kai sakiau Jam, jog tikrai nekenčiu to, ką mačiau esant savo širdy ir kad susitvarkysiu su tuo, Jis įsiterpė su šiuo nurodymu. Žinojau, kad tai turėjo būti susiję su manimi, nes tądien buvau negatyviai susitelkęs į save.

Yra prikeltas, o ne „buvo prikeltas“

Tuojau pat atsistojau ir pradėjau studijuoti Mato 28:6-7, Morkaus 16:6 ir Luko 24:6, 34. Karaliaus Jokūbo ir kai kuriuose kituose vertimuose parašyta, kad angelai prie tuščio kapo tą prisikėlimo rytą pasakė moterims: „Jis yra prikeltas“.

Romiečiams 8:34 šitą frazę pavartojo ir Paulius: „Kas pasmerks? Kristus mirė, bet yra prikeltas (angl. vert.) ir yra Dievo dešinėje bei užtaria mus.“

Taip pat ir 1 Korintiečiams 15:20: „Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusiųjų ir tapo pirmuoju vaisiumi iš užmigusiųjų“ (angl.vert).

Kodėl ne „Jis buvo prikeltas“ vartojant būtąjį laiką? Juk akivaizdu: jie buvo prie kapo, ir tikrai, jis buvo prikeltas ir daugiau Jo ten nebebuvo, tačiau tai daugiau nei vien poetiškas Karaliaus Jokūbo vertimo skambesys. Tai svarbi detalė: angliškai  „yra prikeltas“ - tai esamasis laikas. Ne būtasis, bet esamasis. Jėzus yra prikeltas, bet yra kažkas dar daugiau.

Šie angelo žodžiai nuo pat pradžių įtvirtina supratimą, galiojantį ir šioms dienoms - Jis yra prikeltas

Frazėje „yra prikeltas“ graikiškai „gnomic aorist“ pavartota veiksmažodžio forma, kuri išreiškia faktą apie įvykį nepažymėdama laiko, kada tai įvyko. Tai nėra tik esamasis laikas, bet nuolatos esantis, nesikeičiantis laike.

Kitaip tariant, pasakymas „yra prikeltas“ išreiškia būklę, egzistuojančią per amžius. Tai amžina būsena, kurioje gyvena Jėzus. Ta jėga, ta šlovė, ta gyvybė prisikėlimo jėgos ir šlovės momentu daro Jį amžinai esančiu.

Tai nėra kažkas, kas įvyko praeityje, konkrečiu kalendoriniu momentu istorijos kontekste. Kalbant dvasiškai, Jėzus „YRA prisikėlęs“. Dangus tai mato ne kaip praeities įvykį, bet nuolatos besitęsiantį ir amžiną. Šlovės Viešpats egzistuoja nuolatinėje prisikėlimo jėgos ir šlovės būsenoje, prasidėjusioje tą Prisikėlimo rytą.

Kai mūsų naująjį gyvenimą Kristuje Paulius siejo su Jėzaus prisikėlimu, tai buvo daugiau nei vien simbolika. Paulius tiegė faktą, kad Jėzus egzistuoja nuolatinėje prisikėlimo būsenoje. Kalbėdamas apie Kristaus vietą šalia Tėvo žodžius „yra prikeltas“ Paulius vartoja kaip mūsų prisikėlimo garantą: kadangi Jis „yra prikeltas“, tai ir mūsų atgimusios dvasios yra tokioje pačioje būsenoje,kaip ir Jo – „yra prikeltos“. Mes esame Jame ir Jis mumyse, mūsų amžinoje dvasioje nuolat gyvenantis tame „yra prikeltas“.

Dėl šios priežasties nei mirtis, nei nuodėmė mums neturi galios, nes Jėzus nuolatos gyvena mumyse toje būsenoje, apie kurią pasakyta: „Yra prikeltas“. Gimimo iš naujo akimirką savo dvasioje mes patekome į nuolatinę „yra prikeltas“ būseną. Ta pati jėga, ta pati šlovė gyvena mumyse, iš to dabar susidaro ir mūsų dvasia – nuolatos, amžinai, per amžius „yra prikelta“.

Dabar apriboti ir tik įgalinti savo gyvenime, vieną dieną būsime atpalaiduoti ir mūsų mirtingi kūnai bus pakeisti nemirtingais. Dabar „yra prikeltas“ gyvena mumyse, kad padėtų mums gyventi laisvėje nuo nuodėmės ir pasmerkimo. Mes esame toje pačioje prisikėlimo jėgoje, apie kurią teisingai paskelbė angelai – Jis yra prisikėlęs!

„Yra prikeltas” gyvena mūsų dvasioje, kad plauktų į mūsų protą, o šis mąstytų ir matytų gyvenimą dvasinėmis akimis, o po to į išorę – į mūsų kūnus, kuriuos mes kreipiame judėti į Dievo dalykus, o ne į mūsų žemesniąją prigimtį ir tai, kas jai sava. Dvasia į kūną plaukia iš nepavaldžios laikui realybės - mes jau įžengę į amžinybę, nuolatos gyvenantys „yra prikeltas“ būsenoje!

Štai kodėl...

Nuo balandžio, kai Viešpats man pasakė: „Ar pastebėjai, kad sakoma „yra prikeltas“? Kodėl neįsigilinus į tai?“ Jis laukė du mėnesius – iki birželio, mano liūdesio, atgailos ir pasipiktinimo savimi ryto. Jis paruošė man mokymą, Savo gerumu ir malone ištraukė mane iš to ir vėl sugrąžino į prisikėlimo, nugalinčio nuodėmę ir žmogaus prigimties apribojimus, jėgą. Paragindamas mane pastudijuoti „yra prikeltas“ prasmę, Jis matė, kad prabėgus dviems mėnesiams tai taps raktu, padėsiančiu nukreipti akis nuo savęs ir nuodėmės į Jo prisikėlimo gyvenimą.

Neužmiršau tos pamokos ir dabar dalinuosi su jumis. Aš vis dar tyrinėju tą „yra prikeltas“ gelmę. Dabar šią frazę suprantu aiškiau. Studijuoju, kaip ir kodėl, priklausomai nuo to, ką norėta perteikti, Naujojo Testamento autoriai naudojo „buvo prikeltas„ ir „yra prikeltas“ frazes.

Stengiuosi gyventi toje prisikėlimo jėgoje. Kai nusidedu ar matau savyje kažką, kas man nepatinka, žinau, kad turiu su tuo tvarkytis. Kas tai bebūtų – mintis ar veiksmas – aš neslystu į pasmerkimą ar pasibjaurėjimą savimi, bet iškeliu sau faktą, kad Jis yra prikeltas, o su Juo ir aš gyvenu tame Gyvenime.

Tikiuosi, šis pasidalinimas mano gyvenimo ir širdies dalele buvo jums palaiminimas. Tegul Tėvas atveria mūsų supratimo akis, duodamas mums išminties ir supratimo Dvasią Jame, kad galėtume gyventi toje „yra prisikėlęs“ realybėje.

Kitos su šiomis susijusios atsitiktinės mintys - kitą savaitę. Iki kito karto, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Valdymo teologija. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. liepos mėn. 30 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš išvardinau pagrindinius Valdymo (viešpatavimo) teologijos, dar vadinamos Karalystė Dabar, teiginius. Šią savaitę, žiūrėdamas į Žodį, noriu parodyti kai kuriuos pagrindinius neatitikimus.

Pirmasis pastebėjimas – Valdymo (viešpatavimo) teologija (VT) arba kitaip dar vadinama Karalystė Dabar (KD) tiki, kad Adomui nusidėjus, Dievas prarado kontrolę žemei. Dabar, per Kristų, užimdami 7 įtakos sferas, vadinamas 7 kalvomis, mes esame pašaukti perimti valdymą žemei. Toms 7 sferoms vadovaus „apaštalai“ ir jiems pavaldūs - „nugalėtojai“. Jie turės valdyti tas sritis, o Viešpaties sugrįžimo metu perduos Jam žemę. Tos 7 kalvos: vyriausybė, švietimas, verslas, žiniasklaida, menai/pramogos, surinkimas (bažnyčia) ir šeima.

Nors po Valdymo teologijos skėčiu yra tam tikrų skirtumų, aš supratau, kad daugelis, save tapatinančių su VT ar KD teologija, nežino kuo jie tiki. Daugelis tiesiog apsigaubę naujojo amžiaus pranašystėmis apie savo, tautos ir pasaulio klestėjimą, ir tai viskas ką jie žino.

Yra keletas variantų, bet yra keli pagrindiniai įsitikinimai:

1)    Jiems suspaudimų laikotarpis nėra Antikristo valdymo laikas – kai jis valdys ir persekios Izraelį bei tikinčiuosius Jėzumi. Jiems tas laikas yra Dievo teismų laikas žemėje, kurie bus vykdomi per Dievo žmones. Todėl daugelis tiki, kad Antikristas nėra asmuo, bet sistema, jie remiasi 1 Jono 4:3, mat ten yra paminėta Jėzų neigianti Antikristo dvasia, jau esanti pasaulyje. Todėl Antikristas nėra asmuo, bet tik be dieviškas vyriausybės, verslo, švietimo, žiniasklaidos, menų/pramogų, surinkimo (bažnyčios) ir šeimos valdymas.

2)    Pastaruosius 2000 metų bažnyčia patyrė nesėkmę. Atėjęs Jėzus atlikto darbą ant kryžiaus ir paliko surinkimą (bažnyčią) valdyti žemę per anksčiau išvardintas 7 kalvas. Bet tik dabar mes pagaliau teisingai supratome evangeliją. Jėzus mums liepė būti liudininkais, demonstruojančiais karalystę pasauliui, o tai reiškia valdančiais 7 pasaulio sistemas, kad atneštume Jo karalystės išsipildymą kaip mūsų liudijimo dalį.

Tam jie dažnai naudoja 1 Korintiečiams 15:25-26: „Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis...“ Taigi čia jie sako, kad mes esame Kristaus kūnas ir netgi Jo pėdos valdo Jo priešus, todėl mes, esantys Jo kūnas, privalome perimti žemės valdymą.

Kad tai įvyktų, mes privalome turėti tinkamą bažnyčios vyresnybę, kurią sudaro nugalėtojai, paklūstantys 7 kalvose esantiems apaštališkiesiems lyderiams. Kai Dievo vyresnybė pasiunčiama, padedama maldos karių, griauna tvirtoves, kad paruoštų kelią judėti krikščionims į poziciją užimti 7 sritis.

3)    Nebus jokio paėmimo. Tai turėtų būti suprantama tik kaip paėmimo džiaugsmas, jaučiams Jėzaus sugrįžimo metu.

4)    Surinkimas (bažnyčia) yra Izraelis. Dauguma sutinka, kad surinkimas yra dvasinis Izraelis, tačiau Valdymo (viešpatavimo) teologija panaikina Izraelio tautos svarbą. Pritaikydama Senojo ir Naujojo Testamentų eilutes teigia, kad tai yra Kristaus kūnas.

5)    Akcentuojamos mūsų, tvirtoves griaunančios maldos ir komandinis darbas su angelais, bei mirusiais Kristuje, kurie dabar yra danguje tam, kad atneštų dangų į žemę. Pradiniuose etapuose, šį mąstymą identifikuodavau konferencijose, kai jie kalbėdavo, kad jeigu tik būtų pakankamai besimeldžiančių, šaukiančių ir garsiai rėkiančių žmonių, Dievas išgirstų ir atsiųstų prabudimą. Tokiu būdu, kai kurie bandė padaryti Dievą mūsų priešu, Tuo, kurį reikia įtikinti, kad Jis atsiųstų prabudimą, ir kuriam gali padaryti įtaką daugybė, to paties dalyko besimeldžiančių žmonių.

Ar Biblija pranašauja, kad krikščionys valdys 7 kalvas?

Mato 24:37, Jėzus pasakė, kad Jo grįžimo metu, žemėje bus kaip Nojaus dienomis. Galite prisiminti, kad Nojus nedominavo žemėje tokiu mastu, bet aplink jį dominavo bedieviški žmonės. Faktas – tvano metu išliko tik jo šeima.

Svarbu Izraelis, ne JAV

Per visą Bibliją aiškiai matyti, kad tikslas yra Izraelis ir ne jokia kita tauta, tame tarpe ir ne JAV. Pranašaudamas apie šventyklos sugriovimą įvykusį 70 metais, Luko 21:24, Jėzus pasakė, kad Jeruzalė bus trypiama pagonių, kol baigsis pagonių laikai. Izraelis šį miestą ėmė valdyti 1967, tai pažymėjo pagonių laikų pabaigos pradžią. Galėtų būti ginčijamasi, nes Izraelis tiesiogiai nekontroliuoja rytų Jeruzalės. Tuomet Jėzaus pranašystė išsipildė tik iš dalies. Bet kokiu atveju, kalba eina apie Izraelį tiesiogine žodžio prasme.

Romiečiams 11:25-26, Paulius pasakė: „Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties, - kad jūs per aukštai apie save nemanytumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių (ne žydų) visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis.“ Taigi Dievas laukia, kad būtų išgelbėtas maksimalus skaičius pagonių, kiek tik įmanoma, tada baigsis susitelkimas į pagonis ir Jo dėmesys persikels į Izraelį. Tai nėra dvasinis Izraelis, nes minėtasis sakinys neturėtų prasmės. Svarbus – tikrasis Izraelis.

Du asmenys kalbėję Jėzui ant Atsimainymo kalno apie ateinančią Jo mirtį* buvo Mozė ir Elijas – atstovaujantys įstatymą ir pranašus. Kai Jėzus buvo prikeltas, pakeliui į Emausą,* Jis kitiems dviem kalbėjo iš Mozės ir Pranašų. *Lk 9:30-31 ir 24:27, 44-45.

Du liudininkai iš Apreiškimo 11:4-6, yra Mozė (įstatymas) ir Elijas (pranašai). Jie turės valdžią: 1) nuleisti marą į žemę ir paversti vandenį krauju; 2) sustabdyti lietų, kad nelytų. (Tai paaiškina Judo laiško 9 eilutę, kurioje sakoma, kad archangelas Mykolas, atsakingas už Izraelį*, saugojo Mozės kūną po to, kai pats Viešpats jį palaidojo**, užuot leidęs jam supūti). *Dan 12:1; **Įst 34:5-7

Zacharijo 12:10-11 ir 13:6 pranašaujama, kad kai Mesijas sugrįš į Izraelio tautą (ne į dvasinį Izraelį), jie klausinės, kaip Jis gavo šituos randus Savo rankose, o Jis atsakys: „Savo draugų namuose“. Ir jie sielvartaus, kaip sielvartauja dėl vienintelio vaiko mirties ir pirmagimio mirties. Neįmanoma šių eilučių reikšmės sudvasinti taip, kad jos būtų suprantamos esą čia yra kalbama apie „bažnyčią“.

Kalbant asmeniškai

Kasdien vaikščioti Dvasioje* man yra iššūkis. Turiu vaikščioti meilėje, džiaugsme, ramybėje, kantrybėje, gerume, romume, ištikimybėje, susivaldyme, prie savo tikėjimo pridedamas* dorybę, pažinimą, kantrybę, maldingumą, brolišką ir besąlyginę meilę, kad galėčiau vaikščioti Dvasioje tikėjimo pilnatvėje.* Gal 5:22-25, **2 Pt 1:5-8

Keliu kepurę prieš tuos, kurie įgudo vaikščioti šiuose dalykuose ir turi laiko įsitraukti į kiekvieną naują „Dievo judėjimą“. Pažvelkime atgal į keturis „Dievo judėjimų“ dešimtmečius: charizmatinis atsinaujinimas su asmeninėmis pranašystėmis, Ganytojiškas judėjimas, Tikėjimo Žodžio, klestėjimo, apaštališkasis, maldos karių bei mesijinis judėjimai, Naujojo Testamento tiesų pašalinimas, atviro dangaus ir ėjimo į dangų savo valios jėga, ir tiek daug kitų... Žvelgdamas į tai, aš žaviuosi, jog šie žmonės akivaizdžiai įgudo vaikščioti Dvasioje ir gali, nepaisydami vaikščiojimo Dvasioje, sekti įvairius kraštutinius mokymus. Aš vis dar esu visiškai užimtas, nes vaikščiojimas su Tėvu ir Viešpačiu kiekvieną dieną, iš manęs reikalauja viso mano dėmesio. Aplodismentai tiems, kurie įvaldė tai ir gali sau leisti prabangą – sekti kitais mokymais.

Į ką mes esame pašaukti?

Mes pašaukti būti šventais, visada besimokančiais iš Jėzaus (mokiniais), sekančiais tik tais dalykais ir tais žmonėmis, kurie veda mus į gilesnį Jo pažinimą. Taip pat mes pašaukti Jo (ne mūsų) tikslu, pašaukti į bendravimą su Jėzumi Kristumi, pašaukti ne į kūnišką laisvę, bet į laisvę mylėti vienas kitą Kristuje, pašaukti kovoti tikėjimo kovą įsikibę amžinojo gyvenimo, pašaukti būti šventais ir pašaukti iš tamsos į šviesą. (Cituoju Rom 1:7, 8:28; 1 Kor 1:9; Gal 5:13; 1 Tim 6:12; 2 Tim1:9; 1 Pt 2:9)

Argi mums neužtenka užimtumo tik mokytis vaikščioti su Dievu visą dieną? Gal pastebėjote, kaip tie „Dievo judėjimai“ ir „keisti mokymai“, greitai pakyla ir taip pat greitai nugęsta? Ar pastebėjote, kaip blėsta ypatingos malonės mokymas, pakeitęs kruvinojo mėnulio mokymą ir kaip žmonės vėl susigrąžina balansą. Valdymo teologija kyla užimdama jo vietą. Kaip ir mes savo nesubrendusiems vaikams, taip ir Viešpats leidžia kažkiek ne brandos Jo kūne. Tačiau galiausiai, kiekvienas geras tėvas grąžina savo vaikus į teisingą kelią. Nekreipdami dėmesio į nieką kas nukreiptų jus nuo pirminio tikslo, susitelkite į vaikščiojimą su Viešpačiu.

Kitą savaitę, kita „Atsitiktinių minčių“ dalis. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Valdymo teologija. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. liepos mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kai kuriuose tikėjimo sluoksniuose žmonės pranašauja gausų klestėjimą JAV ir pasauliui. Jie sako, kad tai įvyks tuomet kai Donaldas Trumpas laimės JAV prezidento rinkimus. Taip prasidėsiąs laikas, kai krikščionys ims valdyti „septynias kalvas“ (apibūdinimą žiūrėkit žemiau) naujoje klestėjimo ir palaiminimų eroje. Ši pranašystė ateina iš taip vadinamos, „Klestėjimo teologijos“ dar kitaip vadinamos „Karalystė dabar“.

Gaunu daug e-laiškų su prašymu pakomentuoti Valdymo (viešpatavimo) teologiją (Dominion theology). Manau, kad daugelis turbūt net nesuvokia, jog tokie dalykai egzistuoja, taigi pradžioje leiskite man visa tai apibūdinti. O kitą savaitę, eilutė po eilutės, pasidalinsiu bibliniu požiūriu.

Kas tai

Valdymo (viešpatavimo) teologija tiki, kad krikščionys užims arba „turi valdžią“ pasauliui. Nors po Valdymo (viešpatavimo) teologijos skėčiu yra įvairios srovės, pradinis tikėjimas, iš pirmo žvilgsnio skamba protingai: Adomui buvo pasakyta viešpatauti pasaulyje (Pr:26-28), tačiau dėl savo nuodėmės jis pasmerkė pasaulį prakeikimui. Atėjęs Jėzus atšaukė prakeikimą – atnešdamas Dievo Karalystę į žmonų širdis; taigi mes tebeturime Adomo mandatą viešpatauti pasauliui ir grąžinti karalystę žmogui.

Kitaip tariant jie tiki, kad Adomui nusidėjus, Dievas prarado kontrolę pasauliui ir bando ją susigrąžinti. Todėl „maldos kariai“ meldžiasi karalystės susigrąžinimo ir griauna demoniškas tvirtoves. „Sandoros žmonės“, „nugalėtojai“ ir kitų frazių, tokių kaip „Joelio armija“ naudojimas, atspindi šio mąstymo būdą.

Jie tiki, kad paėmimas yra tik džiaugsmingas jausmas, kurį patirsime Jėzui sugrįžtant. Pranašystės apie Izraelį iš tiesų esančios apie surinkimą (bažnyčią), taigi karalystė visų pirma ateina į tikinčiųjų širdis, o kai kurie iš tų tikinčiųjų – nugalėtojai, grąžins žemę Viešpačiui Jo sugrįžimo metu.

Valdymo (viešpatavimo) teologija tiki, kad Dievo Karalystė ateis į pasaulį, krikščioniams palaipsniui užimant „7 kalvas“ t. y. 7 įtakos sferas.

7 kalvos

Jie tiki, kad 7 kalvas krikščionys užims pirmiausiai JAV, o po to likusiame pasaulyje. Jos yra: religija, šeima, vyriausybė, švietimas, žiniasklaida, verslas ir pramogos.

Ypač akcentuojami šių 7 sričių apaštalai, esantys penkianario tarnavimo dalimi. Idėja tokia – krikščionys, vadovaujami šių apaštalų, iškils 7 kalvose, kad pakeistų pasaulį. Yra tam tikros variacijos tarp vadovavimo (viešpatavimo) šalininkų, bet esminė idėja, kad penkianaris tarnavimas, demokratiškoje teokratijoje, ves JAV atgal į priklausomybę Dievui, didžiuliame nacionaliniame, o po to ir pasaulinio mąsto prabudime.

Kaip veikia „apaštalai“ 7 kalvose

Panagrinėkime šitas 7 kalvas, pasirinkime vieną iš jų, pavyzdžiui: menai ir pramogos. Jų idėja ta, kad krikščioniški filmai ir menas palaipsniui pradės įsiterpti ir persmelks, o po to taps dominuojančia jėga Holivude, Brodvėjuje ir t.t. Minėdami įvairius, dabar aktyvius krikščionis ir konservatyvius atlikėjus, vadovavimo šalininkai gali pademonstruoti akivaizdų progresą ir tai, kad jų teologija esanti teisinga.

Politikoje, Trumpo kandidatūrą su esminėmis konstitucinėmis vertybėmis, galima traktuoti kaip progresą, su viltimi, kad į Kabineto vadovaujančias pozicijas, Trumpo administracija paskirs tikinčiuosius, pakeisiančius metų metus trukusią liberaliąją politiką. Taip į vyriausybės valdymą bus įnešti Dievo karalystės elementai.

Versle, viliamasi ir meldžiamasi dėl to, kad didelių kompanijijų vyriausieji vykdantieji pareigūnai (CEO) taptų krikščionimis ir tose kompanijose įtvirtintų krikščionišką politiką ir laisves, ir... taip toliau.

Pagal šį mąstymo būdą, Trumpas yra „apaštalas“, paskirtas daryti įtaką vyriausybės kalvoje. Krikščionys CEO yra savųjų kompanijų „apaštalai“. Krikščionys aktoriai ir režisieriai, ir kiti įtakingi žmonės Holivude, būtų apaštalais, vadovavimu darantys krikščionišką įtaką tenai ir t.t.

Ar norėjimas didesnės krikščioniškos įtakos padaro asmenį Vadovavimo (viešpatavimo) teologijos šalininku?

Tik todėl, kad kas nors tiki, jog krikščionys turi siekti didesnės įtakos visuomenėje ar 7 kalvose, nedaro jų „vadovavimonizmo“ šalininkais. Eiliniai krikščionys norėtų savo tautoje matyti krikščionis valdžios pozicijose ir tose 7 kalvose, bet tai nereiškia, kad jie tiki, esą mes turime sukurti karalystę dabar, kad perduotume žemę Jėzui, Jo sugrįžimo metu, o Jis galėtų ją iš mūsų pasiimti.

Ir tik todėl, kad pastorius pamokslauja apie aktyvius krikščionis vienoje iš tų 7 kalvų, nereiškia, jog jis tampa „Karalystė Dabar“ pamokslininku. Kad nebūtų kaip tais atvejais, kai asmuo, ketinantis pirkti kažkokio modelio automobilį, staiga, visur aplink jį, pradeda pastebėti tik tuos modelius. Taip daro tie, kurie koncentruojasi į kažkur toli esantį sąskambį, tokį kaip Karalystė Dabar. Mes turime žvelgti į platesnį paveikslą, platesnį tarnavimą, į platesnę žinią.

Moderni klestėjimo evangelija

Priežastys kodėl Valdymo (viešpatavimo) teologija paplito JAV yra įvairiopos. Viena jų, tai, kad ji konfrontuoja su JAV vyriausybinio valdymo „liberaliaisiais“ tikslais. Pavargus nuo krikščioniškų įstatymų bei politikos nebuvimo ir visuotinai gyventojams primetamos kultūros, su kuria ne visi sutinka, valdymo teologija yra vertinama politine konfrontuojančia jėga.

Kita kalva – ekonomika. Paprasčiausiai panaršius internetą arba paklausius ekonominių žinių, sužinoma kaip smarkiai, per pastaruosius 8 metus, nukrito JAV ekonomika: 50,000,000 gyvenančių iš maisto kortelių, 100,000,000 bedarbių (beveik 1/3 JAV gyventojų nedirba), pusė namų ūkių JAV gauna neuždirbtą vyriausybės paramą.

Paskutinės studijos rodo, kad amerikiečiai dirba daugiau valandų, nei kitose išsivysčiusiose šalyse. 25,000,000 dirbančių dirba virš 49 val. per savaitę (virš 1 iš 5 dirbančiųjų). Daugelis tų valandų susidaro dirbant dviejuose nepilno laiko darbuose, mat dėl atskaitymų įvedus sveikatos priežiūros įstatymus, išaugo bendri ir asmeniniai mokesčiai. 2016 metais JAV vyriausybė paims 3.3 trilijonus dolerių, ir išleis daugiau nei paims.

JAV gyventojai pyksta ant respublikonų ir demokratų, ir ši neapykanta įkvėpė Donaldo Trumpo kandidatūrą. Taigi natūralu, kad į teologinį troškinį, Vadovavimo (viešpatavimo) teologijos šalininkai įterps stiprų klestėjimo evangelijos elementą ir sumaišys su kiekvienu gyvenimo aspektu.

Tai moderniosios klestėjimo teologijos naujienos, kuri kaip atrodo, daugeliui taps vadovaujančia jėga, kaip ir matome asmeninėse pranašystėse, skelbiančiose turtus ir palaiminimą artimiausioje ateityje.

Dėl patikimumo, kiekvienas keistas judėjimas turi pranašystę...

Gausios „asmeninės pranašystės“ visada būdavo „palankumo anspaudu“ bet kuriam naujausiam, keistam mokymui charizmatiniame pasaulyje. Kiekvienas keistas judėjimas stovi ant savojo tikėjimo, teigiant, kad tai yra matoma Žodyje. Bet jiems, dar reikia, kad kartu eitų ir Dvasia, taigi tam reikia gausių asmeninių pranašysčių.

Per 42 metus, kai vaikštau su Tėvu, mačiau visus charizmatinius judėjimus ir juos lydėjusias asmenines pranašystes. Jos patvirtindavo visus, kokie tik bebūtų, Žodžio iškrypymus, kuriuos tie judėjimai atstovavo. Taigi visai nesistebiu girdėdamas visas tas pranašystes apie naująją pertekliaus ir taikos erą, ateinančią į JAV ir pasaulį, kartu su šiuo rinkimų periodu.

Šiuo atveju, klausimas nėra politinis – ar teisingai Valdymo (viešpatavimo) teologija traktuoja Bibliją? Ar tokia biblinė Naujojo Testamento krikščionybės samprata? Ar įteiks „nugalėtojai“ Jėzui pasaulį, Jo sugrįžimo metu? Ar svarbus yra Izraelis?

Ir tai aš pratęsiu kitą savaitę, iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu