Jis pasako apie užbaigtą regėjimą nuo pat pradžių, 3d.

John Fenn , "Savaitės Mintys" 2018 lapkričio 3d.

Sveiki,

Praeitą savaitę dalinausi apie mūsų sūnų (turintį negalią) Krisą ir jo didį, bet vaikišką tikėjimą. Mano širdyje ramu, žinant, kad Viešpats jam kalbėjo ir sakė, jog Jis „vaikščios po kalnus“ su juo. Ramybė, gyvenanti mūsų širdyse, leidžia Barbarai ir man ištverti rūpinantis Kriso gyvenimu kaip mūsų namuose, taip ir grupės namuose. Savo pirmuosius 24 metus jis gyveno su mumis, tačiau kai jo broliai užaugo, išvyko mokytis ir vedė, mes su  Barbara, suvokėme, kad negalime vieni juo pasirūpinti. Taip mes priėmėme mūsų gyvenime patį sunkiausią sprendimą – apgyvendinti jį grupės namuose ir patiems apsigyventi arčiau jo, kad galėtume dalyvauti jo gyvenime. Šį gruodžio mėnesį jam sueis 39, nors protiškai jis maždaug  4 metų, tačiau jo suvokimo galimybės yra didesnės, nei tokio amžiaus vaiko.

 Jeigu jums ilgą laiką teko rūpintis kitu žmogumi, tada jūs suprasite kaip mes jaučiamės. Mes turime  palaimintus ir laisvus penktadienius, kai mes su Krisu važinėjamės po miestą: aš jį pasiimu iš grupės namų apie 8 valandą ryto, nuprausiu ir nuskutu, tada išvažiuojame, vykstame dažniausiai į Sonic‘ą – vietinį greito maisto restoraną. Kai įvairuojame į ‚savo‘ vietą Nr.21 ir paspaudžiame mygtuką, vadybininkė Melisa pasveikina mygtuko paspaudimu ištardama: „Sveiki, Džonai ir Krisai“, o mes visada jai gražiai atsakome... štai taip prasideda diena, ir mus pažįsta visas miestas.

Apie 4 po pietų, grįžtame namo, kur laukia Barbara, paruošusi vakarienę... Šeštadienio rytą aš maudau Krisą, tada jis žiūri televizorių, kol aš rengiu gausius pusryčius; jam patinka tėčio paruošti „kiaušiniai su sūriu“, kas yra ne kas kita, kaip kepti kiaušiniai su sūriu, tačiau grupės namuose paprastai jis valgo dribsnius, todėl- tai savaitės puota. Dažniausiai šeštadienį jis žiūri savo mėgstamus filmus ir laidas – tai vienintelis savaitės laikas, kai jis gali nuspręsti, kur važiuoti, ką valgyti, ką žiūrėti per televizorių -  gyvenimo namų programa reiškia, kad kiti nusprendžia visus šiuos dalykus.

Mums linksma kartu, jis mus prajuokina – ir yra naudojamas Viešpaties. Dalinausi, kaip vieną rytą viduje jaučiausi apgailėtinai ir tyliai mąsčiau, klausdamas Tėvą, kaip man pasirūpinti Krisu 2 dienas per savaitę, atlikti visus reikiamus darbus dėl CWOWI, keliauti, rūpintis namais ir panašiai, dažniausiai gailint savęs. Aš užbaigiau savo skundą Tėvui viduje klausdamas: „Ką, gal aš koks nešulinis gyvulys?“ Tuo metu buvau atsiklaupęs priešais Krisą  moviau jam kojines, staiga jis palietė mano galvą ir pasakė: „Tu esi geras arkliukas.“ Žinią supratau, Tėve: "Pakeisk savo nuostatą ir nuotaiką, ir liaukis savęs gailėtis. Cha.

Žmonės žino ir mato, –tai  Džonas ir Krisas tvarko reikalus mieste

Tačiau, ko žmonės nemato, tai- susirinkimai grupės namuose. El.laiškai ir skambučiai socialiniams darbuotojams. Praeitą savaitę kalbėjomės apie jo maisto davinį, kadangi jie stebi jo svorį. Dar prieš savaitę derinau kasmetinį vizitą pas akių gydytoją. Dar prieš savaitę vežiau jį į ligoninę tyrimams. Šią savaitę jie nori, kad jį nuvežčiau pas sedacijos dantų gydytoją, kad būtų atlikta burnos higiena su narkoze, kadangi paskutinį kartą tai buvo atlikta prieš 2 metus (jis turi būti užmigdytas, kadangi jam nepatinka dantų gydymas), tačiau tai kainuoja 1500$, kuriuos reikia sutaupyti ir suplanuoti, ir taip toliau... nuolatinė globa.

 Žmonės nemato kitos dėl smegenų pažeidimo atsirandančios pusės, ar tas pažeidimas būtų prigimtinis ar dėl karo, automobilio avarijos ar pargriuvus, žmonės su pažeistais smegenimis nemėgsta staigių pokyčių. Stiprus triukšmas, tvarkaraščio ar krypties pasikeitimai dažnai būna lydimi staigių ir agresyvių reakcijų – šauksmų, daužymo, svaidymo ką tuo metu turi rankoje, ar kas papuola po ranka, kandžiojimosi, ekstremalaus elgesio. Kai tik įtampa nuslūgsta, jie tampa nuolankiais, atsiprašinėjančiais, sugrįžta jų normali mylinti asmenybė. Toks yra Krisas. Toks gyvenimas su Krisu. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų man buvo suduota, įgnybta, trenkta, įdrėksta, kiek kartų jis man į kūną suleisdavo savo nagus, kai jis gnybdavo iš visų jėgų, buvau jo apšauktas ir užpultas, kai paprasčiausiai judėdamas eilėje netikėtai apsisukdavau arba pakeisdavau kryptį – toks elgesys kyla dėl smegenų sužeidimo.

Kodėl tuo dalinuosi?

Kadangi Krisas (ir mes) turime pažadą, jog vieną dieną Viešpats vaikščios po kalnus su Krisu, tačiau kol kas mes turime su juo tvarkytis, ir tai truks iki mūsų arba jo gyvenimo pabaigos, arba kol tas išgydymas įvyks. Viešpats tai žino. Viešpats matė tai, prieš suteikdamas Savo pažadą. Kol kas mūsų gyvenimas su juo yra nuolatinė našta ir džiaugsmas.

Netgi jam būnant grupės namuose, mes spėliojame: Ką dabar veikia Krisas? Ar jam nešalta? Gal jam reikia į tualetą? Gal jis alkanas, kaip jis elgiasi, ką jie pasakys, kaip jis praleido savaitę, kai atvažiuosiu jo pasiimti Penktadienį? Nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje bebūčiau, Krisas visada visada yra su manimi. Iš esmės,- tai jis keturmetis, paliktas rūpintis kitiems, kurie niekada negalės taip gerai juo pasirūpinti, kaip Barbara ir aš. (Kaip jau sakiau, jam jau beveik 39 metai).

Tačiau Viešpats tai žino. Tėvas tai žino. Viešpats Krisui davė užbaigtą regėjimą, subrandintą ir pilną pažadą: „Aš vaikščiosiu su tavimi po kalnus“. Tačiau dabar iki to laiko yra daug sunkumų, baimės ir emocinių trūkumų, kuriuos reikia jam ir mums pildyti. Tačiau jo teigiamas nusiteikimas yra džiaugsmas ir įkvėpimas mums. TAIP Pat ir pavyzdys mums.

2Petro 1:3-4 Petras sako taip:

„Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui... Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais...“

Ar suvokiate? Jis davė mums didžius pažadus, kad būtumėm Jo dieviškos prigimties dalininkais. Šis pareiškimas 100% prieštarauja kiekvienam Tikėjimo Žodžio, Charizmatinės, Socialinės Evangelijos, Evangelinės ar kokio kito pavadinimo tikėjimo „srovių“ teiginiams: Pažadai yra duoti, kad mes galime tapti Jo prigimties dalininkais.

Ne tam, kad į maldas būtų atsakyta. Ne tam, kad  Jis suteiktų  atsakymus į  mūsų širdies troškimus (arba geidulius). Ne tam, kad išpildytų mūsų svajones (būtų užkaišytų skyles, kai kalbame apie namus, mašiną, sutuoktinį, atostogas, banko sąskaitą, ir t.t.). Pažadai duoti tam, kad mes galėtumėm dalyvauti Jo prigimtyje. Mes matome atsakymus į maldas, į mūsų poreikius ir troškimus Jis suteikia šiuos pažadus mums, kad galėtumėm augti Jame. Teisinga yra ir viena ir kita, reikia ir vieno ir kito. Vienas dalykas – kai žemė žvelgia į dangų, kitas – kai dangus žvelgia į žemę. Iniciatyva kyla iš Jo, jis yra Dievas. Jis suteikia pažadą, kad mes taptume panašūs į Jį. Tai - svarbiausia. 

Jis duoda užbaigtą regėjimą, brandų ir su gražia pabaiga rezultatą – tačiau, kad tai gautume, reikia tapti Jo dieviškos prigimties dalininkais. Kiekvienas suteiktas pažadas reikalauja augimo, kad pamatytume išsipildymą, ir nesvarbu, kada tas išsipildymas įvyks: šiame ar kitame gyvenime.

Turėkite tokią nuostatą savo širdyje. Pakeiskite požiūrį, žiūrėkite, kaip galite augti stovėdami ant to pažado, kurį Jis davė, laukdami jo išsipildymo. Supraskite, kad kiekvienas pažadas turi sąlygą, o šioje sąlygoje visada yra charakterio pasikeitimas šventumo link.

Kitą savaitę pakalbėsime apie Jo pažadų menamus prieštaravimus, bei laiko spragas mūsų gyvenimo tiesėje... iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

www.churchwithoutwallsinternational.org ir rašykite man cwowi@aol.com