Atsitiktinės mintys. 6 dalis – Šventumo praradimas

John Fenn, 2016 m. gegužės mėn. 7 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Krepšio atvejis – taip aštuntajame dešimtmetyje sakydavo mano mama apie pernelyg nusiminusį žmogų. Tai reiškia, kad jis nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis, kai jį pasiekia blogos naujienos, ar šiaip emocijas drasko stresai, dėl to kas vyksta jo gyvenime.

Tačiau pradžioje šis išsireiškimas, pritildytu tonu, buvo naudojamas medikų profesionalų, Pirmojo pasaulinio karo metu. Taip apibūdindavo visų 4 savo galūnių netekusį kareivį, turint galvoje, kad (tomis dienomis) jo egzistavimas tapdavo apribotas iki krepšio lygio – jie buvo krepšio atvejis. Per 50 metų šio išsireiškimo reikšmė pasikeitė ir jau bereiškė nesuvaldomą emocinę būklę. Bet mano mama net neturėjo supratimo, koks netinkamas ir įžeidžiantis jos išsireiškimas galėjo būti, jeigu „krepšiu“ savo draugą ji būtų pavadinusi prieš 50 metų.

Panašiai ir kiti keiksmažodžiai, kai aš augau, jie mandagioje kompanijoje niekada nebuvo girdimi. Tačiau dabar, juos visuotinai naudoja netgi vaikai, jie girdimi viešuose suaugusių pokalbiuose, filmuose ir televizijoje. Anksčiau tik privačiais laikyti santykiai tarp vyro ir moters, dabar viešinami internete. Kaip ir mano mama, kuri neturėjo supratimo iš kur kilusi frazė „krepšio atvejis“, daugelis jaunesnių nei 30 metų žmonių, dabar mažai tenutuokia, kaip visuomenė pakeitė tokių žodžių vartojimą. Lygiai taip pat jie nesuvokia šventumo miegamajame.

Modernioji kultūra nebeturi supratimo apie kažkada šventais vadintus dalykus. Netgi aš pats, suprasdamas šventumo koncepciją, abejoju daugeliu atvejų. (Pašventintas reiškia šventas, atskirtas Dievui, arba kažkaip susijęs su Dievu).

Praeitą savaitę kalbėjau apie tai, kaip antikos laikų graikai ir romėnai gerbė žydus už tai, kad pastarieji turėjo šventumo supratimą – absoliučias vertybes, kilusias iš Dievo Įstatymo, kuris sąlygojo individų bei šeimų teisumą ir moralumą. Šios ypatybės taip pat tiko ir ankstyvajam krikščionių surinkimui (bažnyčiai), tačiau mūsų dienomis krikščionys nebėra gerbiami už šventumą, nes nebeįprasmina moralinio teisumo, solidžios šeimos ar sąžiningo verslo.

Kaip tai buvo prarasta?

Kaip visuomenė prarado šventumo suvokimą? – per pasirinkimus

Romiečiams 1:20-21 Paulius kalba apie tai, kad pamatinė ir pagrindinė apreiškimo forma apie Dievą yra ta, kad Jis sukūrė natūralųjį pasaulį:

„Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani* jų širdis aptemo.“

(*Žodžiu neišmanėlis – kvailys, 14-oje psalmėje apibūdinamas asmuo, teigiantis, kad Dievo nėra. Jis be abejo turi ir daug kitų bruožų, tačiau šiuo atveju Pauliaus tai naudoja kaip tiesioginę nuorodą į Ps 14:1. Žmonės atmetė apreiškimą, kad Dievas sukūrė pasaulį, todėl nenori palikti Jam vietos ir savo protuose. Mato 5:22, Jėzus taip pat kalba apie Dievą atmetusį kvailį, todėl ir įspėja, kad pavojinga šiaip ką nors apšaukti kvailiu, nes apšaukusiajam gresia pragaras – mes galime teisti žmogaus gyvenimo vaisius, bet negalime teisti jo širdies, nes ši sritis žinoma tik Dievui.)

Kai priimi Dievą kaip Kūrėją, reiškia, kad sutinki, jog buvai sukurtas, ir vieną dieną susitiksi tą, kuris tave sukūrė. Tai pagarba Dievui ir šventumas tavo širdyje. Jo kaip Kūrėjo atmetimas, iš esmės naikina šventumo kiekvienoje būtybėje sampratą.

Dievo, kaip Kūrėjo atmetimą, galime atsekti evoliucijos teorijoje. Tai – Dievo atmetimas paverstas mokslu. Kai asmuo atmeta Dievą kaip Kūrėją, tai reiškia, kad jis turi tikėti, jog visi dalykai įvyko atsitiktinai. Tokioje perspektyvoje žmogaus gyvenimas nebetenka vertės. Jei visi dalykai įvyko atsitiktinai, tuomet individualus gyvenimas nebetenka tikslo, vertės ir egzistavimo priežasties – kiekvienas asmuo tampa gamtos atsitiktinumo padariniu.

Evoliucija taip pat reiškia...

Netobuli žmonės gali būti pašalinami, nes pagal evoliuciją – išlieka tik sveikieji. Taigi nepageidautini kūdikiai, fiziškai ar protiškai atsilikę individai, savo religija ar politinėmis pažiūromis netobuli žmonės. Jie gali būti atstumiami arba eliminuojami. Kadangi viskas nutikę atsitiktinai, tai reiškia dorovė, vertybės, tiesa, pažinimas to kas teisinga ir neteisinga, yra žmogaus kūryba, todėl visiškai priklauso nuo kiekvieno asmens ir yra betarpiškai pagrįsti aplinkybėmis. Nėra absoliutų, taisykles galima susikurti gyvenimo eigoje.

Tiesioginiame konflikte

Iš tiesų, tai, kad civilizuotos tautos tiki teisine valstybe, tiesiogiai prieštarauja tai sampratai, kad visi dalykai yra atsitiktiniai, o moralė ir etika priklauso nuo situacijos. Įstatymai apibrėžia absoliutą ir pasekmes, jei šis absoliutas būtų pažeistas.

Kai tikima, kad visa dorovė ir etika priklauso nuo situacijos ir yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kai kiekvienas asmuo gali pasirinkti, vykdyti jam įstatymus ar ne, kažkas turi pasiduoti. Arba įstatymas pastumiamas šalin, arba asmuo kažko išmoksta. Gali būti ir taip, kad bus dirbama keičiant įstatymus, kad jie tiktų kažkieno tikėjimui. Ši dirbančiųjų grupė įgauna aukos mentalitetą: „Aš noriu laikyti automobilį šioje vietoje per naktį už dyką, nes tai arti mano buto. Tačiau įstatymas sako, kad negaliu laikyti čia savo automobilio daugiau kaip 3 valandas. Aš esu auka – negaliu mokėti už visas 24 val. kiekvieną dieną...“ ir taip toliau. Aukos kultūra nepaklūsta absoliučiai taisyklei – mokėk mokestį arba statyk automobilį kažkur kitur.

JAV, įstatymo tvarka buvo įforminta konstitucijoje ir teisės aktuose, kurie kilo iš judėjų/krikščionių religijos, pagrįstos 10 Dievo įsakymų. Bet kai namuose, mokyklose ir visuomenėje, kuri atmeta Dievą, žmonės mokomi eiti savuoju keliu, suaugę ir įgiję valdžią jie atlieka tokį darbą, kuris veda visuomenę nuo absoliutų ir įstatymo taisyklių. Svarbiausia patenkinti savo norus ir tikslus. Dėl to teismai, užuot vadovavęsi įstatymais, juos kuria, o visuomenė praranda bet kokį absoliučios tiesos, įstatymo ir tvarkos pojūtį bei šventumo jausmą.

Kai atmetamas Dievas kaip Kūrėjas ir Gelbėtojas ir pakeičiamas evoliucija, tuomet yra atstumiamas šventumo pažinimas, kol galiausiai jis yra visai prarandamas. Svarbiu belieka tik kolektyvinis mąstymas – su kitaip mąstančiais žmonėmis susidorojama.

Tiems, kurie išlaiko Dievą savo mąstyme, kaip ir mes

Daugybėje grupių yra manoma, kad didžiojo mokymo apie dvasinį supratimą klausymas yra pagrindinis jų gyvenimo šioje žemėje tikslas ir to pakanka.

Pirmoje laiško Efeziečiams pusėje Paulius rašo apie panašius, didingus ir nuostabius apreiškimus, kad mes buvome pakelti į dangaus aukštumas, per Jėzų tapome Tėvo įsūniais, danguje pasodinti Kristuje ir esame statomi kaip Dievo buveinė, kurią Jis sustiprins savo Šventąja Dvasia, kad pažintume meilę, kuri pranoksta natūralų pažinimą. Šie didingi apreiškimai aprašomi iki pirmosios 4 skyriaus pusės.

Visa antroji šio skyriaus pusė, pradedant 4:17, yra apie tai, kaip taikyti šituos didingus apreiškimus kasdieniame gyvenime – liautis vogus, melavus, gulėjus su kuo papuola, liautis pykus vienam ant kito, atleisti vienas kitam, pradėti dirbti, liautis keiktis, apsivilkti nauju žmogumi, kaip ir išmokome Kristuje. 5-sis ir 6-sis skyriai yra apie santuoką, vaikus ir darbą. Atsietai neaukštinkite šio didžiojo mokymo, bet taikykite tai, kad pakeistumėte savo gyvenimą.

Santykiai

Daug kartų sakiau, kad teisumas ateina per tikėjimą Kristumi, bet jis lieka neįrodytas. Dievas taip sutvarkė, kad teisumas taptų matomas ir subręstų santykiuose. Kiekvienas gali sakyti, kad jis myli Dievą, kiekvienas gali sakyti, kad yra gimęs iš aukšto, bet ar sakančiųjų santykiai tai įrodo? Santykiai yra jų teisumo įrodymas.

Štai todėl sveiki, šeima pagrįsti surinkimai (bažnyčios), kurie renkasi namuose, ugdo sveikus žmones – jų teisumas įrodomas ir subręsta per santykius su kitais asmenimis, kurie taip pat siekia augti Kristuje. Savaitė po savaitės, sėdint ir klausant to pačio žmogaus pamokslų, apreiškimu prisipildo galva ir širdis – pirma dalis laiško Efeziečiams. Tačiau jei tik sėdi ir klausai, nėra santykių.

Tai yra sveikas teisumo derinys širdyje, plaukiantis per santykius tinkle su kitais. Tokiu būdu mes pagarbiame Kristų žmonėse, kurie yra mūsų gyvenime, su kuriais yra susieta visa ką mes darome su pagarba bei šventumu.

Tai tik kelios mintys. Kitą savaitę nauja tema. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Atsitiktinės mintys. 5 dalis – Šventumo praradimas

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 30 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Ar jūs kada nors girdėjote kažką ir nustebote sakydami: „Ar jau nebeliko Dievo baimės?“ Ir aš girdėjau.

Nuimkime sluoksnius

Turėjau nuimti sluoksnį po sluoksnio, kad aptikčiau tikrąją priežastį, patį pamatą ir tik tada pajaučiau, kad kažką suprantu. Nubraukdamas istorinius ir kultūrinius sluoksnius, sugrįžau atgal į praeitį, kad aptikčiau, kaip antikiniais laikais pagonys vertino žydus.

Istorija atskleidžia, kad graikų ir romėnų tarpe žydai buvo gerbiami daugeliu atvejų. Beveik kiekvienas pagonių visuomenės sluoksnis turėjo galimybę žavėtis vienu ar daugiau žydiškos kultūros aspektų. Taip pat žydai buvo gerbiami ir religijų tarpe, jie turėjo tikrą tikėjimą ir tik vieną dievą (Dievą) bei gerai suformuotas taisykles kaip Jam tarnauti. Pas pagonis to nebuvo, jų įvairių dievų ir deivių garbinimo taisyklės ir nuostatos nuolatos keisdavosi.

Žydai buvo tikri tikintieji, o tuo tarpu pagonys tik stengėsi demonstruoti savo religines praktikas. Dėl šios priežasties, tai mini ir Raštas, daugelis romėnų ir graikų atsiversdavo į judaizmą, kuris tiesiog buvo žydų kultūros dalimi. Evangelijose ir apaštalų darbuose matyti, jog daugybė pagonių taip žavėjosi žydais, kad atsiversdavo į judaizmą.

Intelektualai taip gerbė žydų šventus tekstus, kad rašant vardą D-s, jiems netgi nereikėjo naudoti balsių, pavyzdžiui vardas YHWH. Mokslininkai mano, kad tai galėtų būti Yahweh/Jehova (hebrajų/graikų), bet iš tikrųjų niekas nėra įsitikinęs, nes bijant pažeisti įsakymą „netark mano vardo be reikalo!“, balsės Jo varde niekada nebuvo naudojamos.

Jų šventieji raštai teikė pamokymus, formavo pasaulėžiūrą, pagoniams tai buvo reikšminga. Kiekvieną savaitę, ištisa diena buvo skiriama garbinimui, šeimai, asmeniniams apmąstymams, tuo tarpu pagonių dievai tokių dalykų nei nesiūlė, nei nereikalavo.

Gyvenimo kasdienybė

Tarp viso kito žydai buvo ištikimi vyrai ir žmonos, turėjo stiprias šeimas ir šeimyninius ryšius, netgi vaikams suaugus. Pagonių šeimos dažniausiai būdavo tokios, kurias dabar galėtume pavadinti nefunkcionaliomis. Jose, kiekvieno aukojimo metu, buvo seksas (dažnai bi-sekas) su šventyklos prostitutėmis, su meilužėmis, beveik visą gyvenimą nepaliaujami romanai.

Taip pat žydai buvo žinomi kaip sąžiningi verslininkai ir verslininkės, duoto žodžio žmonės, patikimi piniginiuose reikaluose. Jie niekada nemeluodavo, nevogdavo, nesukčiaudavo, nes taip laužytų vieną savųjų įsakymų. Iš dalies dėl to, daugelis jų tapdavo antikinio pasaulio bankininkais. Jie buvo tais, kuriems pagonys galėjo patikėti savo pinigus.

Ne taip kaip pagonių, kurie susitelkdavo į save ir savo asmenines laisves, be socialinių įsipareigojimų, kurių nemokė jų dievai ir deivės, į žydų įstatymą buvo įaustas sąžiningas gyvenimas. Žydai buvo atvira, į šeimą orientuota bendruomenė. Nukreipta teikti pagalbą vargšams ir ligoniams, našlėms ir našlaičiams. Jie keisdavosi daiktais su kaimynais bendruomenėje ir mieste, kuriame jie gyveno, todėl ir jais plačiai žavėjosi.

Čia šitie dalykai dingo

Po to, kai iš pagonių kilę tikintieji, tapo atpažįstami kaip atskira nuo žydų religijos grupė ir pavadinta krikščioniais (Apd 11:26), atsirado mokymai pagonims. Laiškuose (ypač) Pauliaus, Petro ir Jokūbo jie dar buvo raginami atmesti ankstesnį pagonišką gyvenimo būdą, pakilti moralėje, doroje ir žydiškame gyvenimo stiliuje, kurį žydai praktikavo šimtmečiais ir kuris jiems daugiau ar mažiau pavykdavo.

Jeigu paieškosi šitų dalykų ir paskaitysi laiškus Romiečiams, Korintiečiams, Efeziečiams, Jokūbo ir Petro laiškus, taip pat žinias septynioms Azijos bažnyčioms Apreiškimo knygoje, aptiksi daug raginimų nebegyventi kūniškai. Atsisakyti ankstesnio savo gyvenimo būdo, gyventi sąžiningai, dorai ir su bendruomeniškumo bei šeimyniškumo jausmu. Žydai, dėl Įstatymo ir Mozės, turėjo šituos pozityvius savo kultūros bruožus, bet daugelis pagonių, atsivertusių į Jėzų, pirmą kartą buvo mokomi apie moralę, dorą ir etiką.

Šventumo apibrėžimas: sujungtas ir turintis ryšį su Dievu bei paskirtas Jo tikslui

Santrauka to, apie ką aš rašau šiandien galima rasti vienam žodyje – Šventas.

Pagoniams reikėjo žodžio šventas apibūdinimo, o po to, reikėjo parodyti kaip gyventi šventą gyvenimą. Visi Naujojo Testamento laiškai yra persmelkti tais mokymais.

Dievų ir deivių šventyklose, samprata šventas buvo taikoma tik kalbant apie dalykus tiesiogiai susietus su aukojimu šventykloje. Izraelio Dievo atveju, šventumas buvo aiškiai apibūdintas. Šventumo samprata apėmė visą žmogaus gyvenimą ir plėtojosi toliau – į visą natūralųjį pasaulį. Pasaulį žydai pripažino esantį Dievo, kuriame žmonės yra paskirti Dievo kūrinijos prižiūrėtojais.

Laiško Romiečiams 1 skyriuje ir 8:19-23, Paulius mokė buvusius pagonis – romėnus, kad viską sukūrė Dievas ir netgi, kad Jis nori, jog gamta būtų išlaisvinta iš nuodėmės prakeikimo. Jokia pagonių religija šito nemokė. 1 Korintiečiams 6:15-20, jis mokė, kad santykiavimas su šventyklos prostitute padaro juos viena su ta prostitute, kai tuo tarpu faktiškai, mes esame viena dvasia/Dvasia su Dievu Kristuje, darančiu mus viena su Juo. Joks pagonių dievas ar deivė šito nemokė. Pagalvokite, visi žmonės, neturėję jokių žinių apie Kristų, staiga buvo atskirti Dievui – šventi.

Laiške Galatams 5:16-25, jis labai aiškiai apibūdino kūno darbus ir (atgimusios) dvasios vaisius. Sakė jiems vaikščioti dvasioje/Dvasioje, kad nevykdytų kūno geismų. Jiems visa tai buvo nauja. Idėja, kad jie paskirti Dievui, reiškė, kad jie yra šventos būtybės. Joks dievas ar deivė niekada jų neiškėlė iki tokio lygio, kaip Dievas per Savo Sūnų Jėzų, padarydamas juos Savo paties vaikais.

Efeziečiams 4:17-32, buvo mokoma, kad jie nesantykiautų su kuo pakliuvo, kaip jie buvo įpratę praeityje, nemeluotų, nevogtų, nekeiktų. Jie turėjo būti mokomi, kad užuot vogus, reikia susirasti darbą, kad galėtų padėti stokojantiems. Joks dievas nei deivė niekada to nemokė. Visa tai buvo paremta supratimu, kad žmogaus gyvenimas yra šventas, todėl vaikščioti meilėje ir rūpintis yra būtina. Galiausiai mūsų laukia asmeniškas atsiskaitymas, akis į akį su Dievu.

Jie turėjo būti mokomi, kad yra šventi ir, kad privalo pavesti save auginimui Kristuje. Efeziečiams 2:12-22 pasakyta, kad dabar jie, kartu su tikinčiais žydais, per tikėjimą Kristumi, sujungti su Dievu ir drauge statomi kaip gyvosios individualios šventyklos. Plačiąja prasme, Dievas pripildo individualią šventyklą taip, kaip ir visą Savo kūną.

Iki to niekada niekas jiems nesakė, kad jie yra šventi. Joks dievas ar pagonių religija niekada nesakė, kad žmonija yra daugiau negu niekas, kad ji ne žaisliukas sadistiškų dievų rankose, su kuria žaidžiama taip, kaip katė žaidžia su pele.

Senovės žydai turėjo gilų šventumo supratimą, tai juos darė išskirtiniais pagonių tarpe

Kai šiandieninis pagonis atsiverčia į Kristų

Žmogaus prigimtis nepasikeitė ir pagonys (ne žydai), kurie atsivertė į Viešpatį, bet nebuvo išauklėti šventumo ir pagarbos Dievui požiūrio, daugiau ar mažiau, turėjo to išmokti.

Šiandien, užuot buvę kaip senovės žydai tarp pagonių, kurie pasižymėjo savo dora, moraliniu teisingumu, stipriomis šeimomis ir sąžiningu verslu, krikščionys yra laikomi netikusiais, pajuokos ir patyčių objektais, nesąžiningais verslininkais, niekuo nesiskiriančiais nuo netikinčių. Kodėl?

Norint turėti Dievo baimę, visų pirma yra reikalingas šventumo supratimas, o norint įgyti šventumo supratimą, reikia kai ko daugiau...

Šie teiginiai veda į kitą savaitės temą - pamatas kurio reikia asmeniui, kad įgytų teisingą ir tikslų „šventumo“ sąvokos supratimą, kuris šiandieniniame Kristaus kūne, iš esmės yra prarastas.

Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Atsitiktinės mintys. 4 dalis – Ką Dievas pasakė Izaokui?

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Mano senelis iš tėčio pusės, buvo apie 6' 3" (1,90 m) ūgio – štai iš kur aš paveldėjau savąjį. Jis buvo ir valstybės pareigūnas, ir verslininkas, taigi žmonės jį pažinojo kaip vieną ar kitą, arba dėl abiejų pareigų. Aš jį pažinojau tik kaip savo senelį, kuris turėjo nuostabų talentą dirbti medžio darbus.

Kai buvau paauglys, kartą parduotuvėje, registratūros darbuotoja, vyresnio amžiaus moteris, atpažino mano giminės pavardę. Ji sakėsi pažįstanti mano senelį ir apie jį kalbėjo kaip apie valstybės tarnautoją: „Sutikus tavo senelį gatvėje, jautėsi, kad gali juo pasitikėti ir pasitikėti tuo, ką jis darė įstatymų leidyboje, kad tai ką jis daro, bus mūsų ir bendruomenės gerovei.“

Ji jautė, kad aš to nežinojau, man jos pasakojimas buvo langas į kitą jo asmenybės pusę, kurios aš dar nepažinojau. Aš prisimenu žaislinę dėžę, kurią jis man padarė iš medžio ir dažyto metalo. Ji atrodė kaip piratų lobių skrynia, ant kurios nutapytas pirato Ilgojo Džono Silverio atvaizdas, o ant dangčio, mano vardas – Džonas. Tai buvo nuostabu. Norėčiau, kad tada būčiau pakankamai įvertinęs tą dėžę ir išsaugojęs ją iki dabar. Kai man buvo 7½, netikėtai mirė mano senelė. Nors ji gyveno iki 60 metų, ją savo gyvenime aš prisimenu tik iš kokių poros metų.

Ką Dievas pasakė Izaokui

Abraomą mes pažįstame iš keleto Pradžios knygos skyrių ir iš nuorodų Naujajame Testamente. Abraomas gyveno 175 metus, tačiau daugiausia ką iš to žinome, yra įvykiai, kurie atsitiko jam būnant 75 ir 100 metų amžiaus. Mūsų pažinimas paremtas tik keliomis informacijos nuotrupomis. Tačiau yra dar viena užuomina apie Abraomą, leidžianti mums pažvelgti į tai, kaip jį matė Viešpats. Tai užuomina, rodanti į daug artimesnius santykius su Dievu.

Abraomas – vienintelis asmuo Senajame Testamente pavadintas „Dievo draugu“. (Izajo 41:8, Dievas tiesiogiai pavadina jį –„mano draugas“ ir Jokūbo 2:23, kur jis cituoja Izaiją). Pasigilinkime į tai. Nei Adomas, nei Henochas, nei Nojus, nei Mozė, nei Jozuė, nei Dovydas, nei Saliamonas, nei Elijas, nei kas nors kitas, tik Abraomas pavadintas Dievo draugu. Tarp jų buvo kažkas ypatingo, tačiau trumpas pasakojimas Pradžios knygoje neatskleidžia visos jų istorijos.

Vis tik mes galime pažvelgti giliau į jų draugystę, nes Viešpats padarė tai, ko nedarė nei su vienu herojumi Senajame Testamente – Jis pasakė Abraomo sūnui, apie Jam patinkančius, jo tėvo charakterio bruožus.

Netgi tada, kai du kartus Viešpats pasirodė Saliamonui (1 Kar 3:3-15; 9:1-9), Jis tik paminėjo Saliamono tėvą Dovydą, 4 eilutėje pasakė, kad jis vaikščiojęs su teisia ir dora širdimi. Jokiam kitam vyrui, nei moteriai, Viešpats nepasakė, koks didis buvęs jų tėtis – tik Izaokui apie Abraomą.

Pradžios 26:5 (Izaokui)

„Nes Abraomas pakluso mano balsui ir laikėsi mano nurodymų, mano įsakymų, nuostatų ir įstatymų“ (pagal English standard version (ESV) vertimą)

Draugo apibrėžimas būtų toks: abipusė simpatija tarp 2 žmonių, kiekvienas asmuo pažįsta antrąjį, pastarasis jam patinka, juo pasitikima. Draugystė yra iš širdies į širdį, nepagrysta nauda. Abraomas buvo Dievo draugas. Oho.

Didelės dalies krikščionių Dievo pažinimas remiasi tik 2 iš aukščiau pabrauktų 5 žodžių: pirmuoju iš paminėtųjų – balsas, šis žodis čia reiškia ‚garsiai šaukti‘; ir paskutiniu iš paminėtųjų – įstatymai, reiškiantį ‚tora‘ arba ‚žodis‘.

Daugumos krikščionių gyvenimai priklauso nuo šitų 2 dalykų – jie nori girdėti Dievo balsą ir žinoti Jo žodį. Tačiau yra dar 3 dalykai, kuriuos mini Viešpats ir jie yra draugystės charakteristikos. Jei visa, ką tu žinai apie Dievą, tai tik Jo balsas ir žodis, vadinasi esi panašus į mane, kai aš ne daug težinojau apie savo senelį ir jo gyvenimą. Bet Abraomas Dievą pažinojo daugiau nei tik Jo balsą ir žodį – jie buvo draugais.

Šiame sumuštinyje tarp balso ir žodžio „bandelių“ yra draugystės su Viešpačiu „mėsa“: Nurodymai, įsakymai ir nuostatos.

Nurodymai – mishmereth – žiūrėti, stovėti kaip sargybinis, stebėti. Saugoti vienas kitą.

Įsakymai – mitsvah – įsakymas. Šakninis žodis yra asmeninis; paskirtas, įjungti. Sujungtas su tikslu.

Nuostatos – chuggah – laikytis paskyrimo, pažinti vienas kito elgseną.

Pažiūrėk į šituos 5 draugystės elementus ta tvarka, kurią Viešpats išvardino Izaokui: Abraomas pakluso, kai aš pašaukiau jį, manuosius nurodymus vykdė kaip budrus karys, paisė mano įsakymų, neatsitraukė nuo manęs, vykdė mano paskyrimus ir suprato manąsias nuostatas, pasitikėjo mano žodžiu kurį daviau jam.

Skamba kaip draugystė – draugai pažįsta vienas kito balsą, jie skiria vienas kitam susitikimus, saugo ir budi vienas dėl kito, pažįsta vienas kito elgseną ir laikosi vienas kitam duoto žodžio.

Jėzus ieško draugų

Pirmojo amžiaus žydai kuo puikiausiai žinojo, kad Dievas, Izaijo 41:8, pavadino Abraomą Savo draugu. Jėzaus mokiniai, kurie su Juo gyveno virš 3 metų, tikrai žinojo, kad Jis yra Dievo Sūnus ir ką reiškia, kai Jėzus Jono 15:15, paskutinės vakarienės metu pasakė: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.“

Kai skaitau šią eilutę, matau tas pačias žmonių savybes, jie ištisais metais laikėsi kartu su Dievu, viename kūne, tapo draugais su Viešpačiu. Šiuos dalykus aš pastebiu Abraomo ir Viešpaties draugystėje.

Jei paklausčiau eilinį krikščionį, kas daro asmenį Dievo draugu, jis greičiausiai atsakytų, kad dažnas surinkimo (bažnyčios) lankymas, arba gausios maldos – paremtos atlikimu, darymu kažko, ko jų manymu reikia Dievui ir Jis dėl to lieka patenkintas.

Tačiau su savo mokiniais Jėzus gyveno virš 3 metų, jie paklusdavo Jo balsui, mokėsi ir laikėsi kiekvieno Jo žodžio. Jų santykiuose terpėjo tie patys 3 bendravimo dalykai, kurie buvo tarp Dievo ir Abraomo. Mokiniai sujungė save su Jėzaus gyvenimu, stovėjo sargyboje ir stebėjo Jį visuose dalykuose, pažino jo elgseną, balsą ir žodį.

Vaikai ir draugai

Kaip prieš nukryžiavimą, Jono 15:15, Jėzus mokinius vadino savo draugais, taip po nukryžiavimo, Naujasis Testamentas mus vadina Dievo vaikais. Būdami nebe tarnais, mes esame Dievo vaikai ir galime įeiti į suaugusiųjų santykius su Dievu kaip draugai.

Mes galime būti Dievo draugais, bet yra kur kas daugiau nei tik Jo balso girdėjimas ir Jo žodžio laikymasis. Tame tarpe visos trys sumuštinio dalys; Mąstykite apie Tėvą kaip draugą, laikykite Jį tokiu ir Jis atsakys.

Kalbėkite Jam, pakvieskite Jį dalyvauti savo kasdienybės rutinoje – ieškokite už ką galite būti Jam dėkingi keletą kartų per dieną – už kažką gamtoje, už galimybę augti, kai ateina sunkumai... Visada, viską naudokit kaip galimybę nukreipti savo mintis į Jį, klausti Jo nuomonės, klausti ką Jis galvoja apie tą ar kitą dalyką, dėkokite kai matote malonę savo gyvenime. Būti Dievo draugu – niekas šiame pasaulyje neprilygsta tam!

Tai tik atsitiktinės mintys... būti Dievo draugu. Iki kitos savaitės. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Atsitiktinės mintys. 3 dalis – Abortai

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 16 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kalbant apie abortus, pasaulyje plačiai paplitęs argumentas, kad moteris turi teisę rinktis. Jam priešiškas argumentas – „tai yra gyvybė”. Abi pusės yra teisios – moteris turi teisę rinktis, ką daryti su savo kūnu, ir su jos įsčiose augančiu žmogumi. Bet nei vienas šitų argumentų nesiekia gilesnės išminties, kurią visi žmonės ir visos tautos pripažįsta esant tiesa. To akivaizdoje, anksčiau minėti argumentai tampa mažesne tiesa, o ne tikrąja problema. Pažvelkime toliau šių periferinių argumentų, į gilesnę išmintį...

Pradėkime čia – gyvūnai ir žmonės. Teksase, vienas vyras, ne medžioklės metu, iššovė ir užmušė briedę. Anglai tai vadina brakonieriavimu. Už tai gresia didelė bauda ir galimas įkalinimas. Pradžioje jis buvo nubaustas už neteisėtą vieno gyvūno sumedžiojimą. Tačiau kai briedė buvo išskrosta, buvo nustatyta, kad ji nešiojo dvynukus, dėl to, bausmė brakonieriui išaugo trigubai.

Fort Majerio (Florida) pareigūnai, nuvyko į vienos moters namus ir ten rado apie 100 kačių, jų kvapas siekė net kaimynus. Kai kurios katės buvo nesveikos, išsekusios dėl blogo maisto ir antisanitarinių gyvenimo sąlygų, kurios netiko nei pačiai moteriai, nei jos paauglei dukteriai, nei katėms. Moteris buvo nubausta už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų skriaudimą ir apleidimą. Ji buvo priversta išsitirti pas psichiatrus, kurie turėjo įvertinti jos psichinę būklę.

Kolorade, vakarais po darbo sugrįžęs vyras, nuolatos su lazda mušdavo prie grandinės pririštą šunį. Mušdamas šunį išsikraudavo darbe susikaupusį susierzinimą. Kaimynai girdėdavo, kaip jis rėkdavo ir kaip šuo cypdavo nuo kiekvieno smūgio. Jis buvo nuteistas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais bei už kitus dalykus.

Vaikų auklė buvo nubausta pagal kelis įstatymus, po to, kai ji, užuot prižiūrėjusi vaiką, nutarė į namus pasikviesti savo draugus, vakarėliui. Vaikas išėjo pro paradines duris ir pasiklydo gretimais esančiame miške, galiausiai, po poros dienų, buvo rastas negyvas dėl dehidratacijos.

Mokyklos mokytoja pradėjo seksualinius santykius su vienu iš savo mokinių, dėl to buvo atleista iš darbo ir nuteista. Jai buvo pritaikytos įvairios nuobaudos, galiausiai ji buvo įkalinta mažiausiai 10 metų.

Apie abortus

Visi šitie atvejai, paimti iš Amerikos laikraščių, turi vieną bendra temą – iš suaugusio žmogus, turinčio atsakomybės jausmą, tikimasi, kad jis vadovausis juo taip, kad gintų ir maitintų mažesniuosius gyvūnus, rūpintųsi jaunesniais žmonėmis ir jiems tarnautų. Šis dalykas gali būti apibūdintas taip – rūpestingas ir atsakingas prižiūrėjimas kažko, kas patikėta globai. Visi, aukščiau paminėti asmenys, turėjo laisvą valią ir galėjo daryti tai ką jie darė, bet tai darydami jie pažeidė gilesnį – rūpestingos priežiūras įstatymą.

Tai – gilesnė išmintis. Būti žmogumi – aukščiausia gyvybės forma planetoje, tai reiškia atsakomybę, rūpestingą gyvūnų ir žmonių priežiūrą. Priežiūrą tų, kurie mažiau subrendę ar mažiau sugeba palyginus su sveiku suaugusiu, rūpinimąsi jais – ar tai būtų gyvūnas, ar vaikas, ar neįgalus žmogus, ar pasiligojęs, ar sužeistas.

Nesvarbu, netikintys pripažįsta Raštą ar ne, pirmasis nurodymas kurį davė Dievas Adomui, buvo apie visos planetos priežiūrą, tai apėmė gyvūnus ir augalus. Kai buvo duota Aukščiausiojo direktyva, visi gyvūnai ir paukščiai buvo atvesti Adomo priežiūrai, kad jis juos pavadintų. Žydų raštai ir tradicijos teigia, kad Adomas turėjo visą natūralaus pasaulio pažinimą, jis tai perdavė Setui ir Henochui. (Pradžios 1:26-31, 2:19-20, Juozapui ir t.t.)

Priežiūros jausmas yra įgimtas, jis atpažįstamas tautose ir visose kultūrose. Dievas rizikavo deleguodamas žmogų rūpintis planeta, kadangi valdytojas turėjo laisvę piktnaudžiauti jam duota atsakomybe.

Skirtumas tarp teisės ir galimybės

Tėvas, paaugliui sūnui paskolino savo automobilį. Sūnus nuvažiavo tūkstančius mylių/kilometrų, nudėvėjo padangas, nes norėjo pasirodyti draugams. Pastarieji prilaistė automobilyje gėrimų ir pritrupino maisto – tai piktnaudžiavimas prižiūrėtojo pareigomis.

Vienas vyras paskolino draugui savo žoliapjovę, draugas ją grąžino sudaužytą, purviną ir reikalaujančią remonto – tai piktnaudžiavimas prižiūrėtojo pareigomis.

Neteisėtai medžiojęs žmogus nušovęs besilaukiančią briedę - piktnaudžiavo prižiūrėtojo padėtimi.

Moteris prisirinkusi kačių virš galimybių jomis rūpintis – piktnaudžiavo prižiūrėtojo padėtimi.

Savo šunį mušęs vyras, dėl to, kad susierzindavo darbe – piktnaudžiavo prižiūrėtojo padėtimi.

Auklė pasitraukusi nuo vaiko dėl vakarėlio, o tai baigėsi vaiko mirtimi – piktnaudžiavo prižiūrėtojo padėtimi.

Mokytoja įsitraukusi į seksualinius santykius su mokiniu – piktnaudžiavo prižiūrėtojo padėtimi.

Visi paminėti asmenys buvo laisvi piktnaudžiauti, bet jie neturėjo tam teisės. Tai įvyko, todėl, kad rūpestingas prižiūrėjimas yra žymiai gilesnė tiesa, negu asmens teisė piktnaudžiauti prižiūrėjimu. Suformuluokime taip – gilesnė rūpestingo prižiūrėjimo tiesa naikina asmens teisę elgtis nepriklausomai nuo atsakomybės.

Pavyzdžiui – kai žmogus jau nebesugeba tvarkyti savo paties finansų, įgaliotas asmuo prižiūri seno žmogaus nuosavybę. Jis įgyja atsakomybę būti geru prižiūrėtoju. Su ta prižiūrėtojo atsakomybe ateina supratimas, kad jis neturi teisės naudoti pinigų sau. Prižiūrėtojo statusas neleidžia asmeniui elgtis, kaip jam patinka. Tačiau šis statusas nepanaikina laisvos valios ir galimybės piktnaudžiauti prižiūrėtojo pareigomis.

Kaip Dievas žiūri į negimusį kūdikį?

Aptarkime Išėjimo 21:22-25 aprašytus įvykius. Dievas aiškina savo įsakymus ir pateikia numatomą situaciją apie du tarpusavyje kovojančius vyrus ir jų kovą stebinčią nėščią moterį, kuri tos kovos metu gali būti sužeista:

„Jei vyrai vaidijasi ir užgauna nėščią moterį ir ji persileidžia, bet jos pačios nesužaloja, tada užgavėjas baudžiamas pinigine bauda, kokią jam paskiria tos moters vyras, teisėjams tarpininkaujant. Bet jei sužaloja – gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį…“

Mūsų kalba kalbant yra skirtumas tarp nelaimingo atsitikimo, kuris baigiasi mirtimi, netyčiniu žmogaus nužudymu, kuris baudžiamas pinigine bauda ir/arba kita bausme ir negimusio kūdikio žmogžudystės, kai motina persileidžia dėl fizinio ar seksualinio užpuolimo.

Laisva valia yra dviašmenis kalavijas

Laisva valia visada turi pasekmes, kai kurios iš jų numanomos, o kai kurios nenumanomos. Dėl to laisva valia buvo sukurta funkcionuoti lydima apribojimų – medžiotojas turi laisvą valią medžioti, bet apribojimai nubrėžia medžioklės sezono laiką. Asmeninis laisvos valios iškėlimas virš prižiūrinčiojo atsakomybės, medžiotoją gali pasodinti už grotų.

Moteris turi laisvą valią daryti tai ką ji nori, tame tarpe ir su savo kūnu, o daugumoje vakarietiškųjų regionų, netgi gali realizuoti laisvą pasirinkimą atmesti teisėtą, nuostabios dovanos – joje augančio vaiko, priežiūrą. Tačiau yra pasekmės.

Nėra jokios naudos netikintiems cituoti minėtos rašto vietos, nes jie neatpažins Dievo valdžios. Taigi jų argumentai suksis apie seklesnę tiesą – moters teisę nuspręsti, ką jai daryti su savuoju kūnu ir jos įsčiose augančiu kūdikiu – tačiau nei vienas iš šitų argumentų nėra gilus. Kalbant apie tai, kad mes esame savojo kūno prižiūrėtojai, jie nekreipia dėmesio į gilesniąją tiesą. Geras asmuo turi gebėjimą būti geru prižiūrėtoju, tačiau yra ir galimybė piktnaudžiauti jam patikėtų dalykų prižiūrėjimu.

Kai visuomenė ir kultūra neigia žmonių atsakomybę, kurią jie turi kaip prižiūrėtojai, yra kuriami negimusius briedžiukus ginantys įstatymai, tačiau legalizuojamas negimusių kūdikių žudymas.

Kitą savaitę nauja tema, kaip ir sakiau, atsitiktinės mintys pateiktos jūsų apsvarstymui. Iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Kovas 2016

John Fenn, 2016 m. kovo mėn. 21 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Prieš porą savaičių Krisas buvo namie ir sėdėdamas savo vežimėlyje žiūrėjo vaikišką programėlę. Tuo tarpu mes su Barbara buvome virtuvėje ir diskutavome apie savaitgalio išvyką į mūsų regioninę konferenciją Tulsoje (2 val. kelionę) – ar mes turėtume paimti vieną mašiną ar dvi?

Barbara apdoroja informaciją garsiai, o aš – viduje. Aš iš tiesų to nevadinčiau kalbėjimosi su savimi, tiesiog ji garsiai kalba mąstydama bei darydama darbus namuose. Ji taip darė visą laiką kiek aš ją pažįstu – nuo to laiko kai mes buvome vaikais, taigi aš prie to jau pripratęs. Kai aš pamatau problemą, aš nutylu – tuo tarpu ji dažnai nepertraukiamai kalba garsiai, diskutuodama apie vieno ar kito pasirinkimo privalumus.

Štai kas nutiko šią dieną. Jei mes paimtume 1 mašiną, ji ir aš būtume kartu, tačiau mes vežtumės atgal su savimi 2 anūkes ir jų augintinį, Čarlį, stebuklingą šunį. Iš kitos pusės, ji galėtų nuvažiuoti kur jai reikia su reikalais, nepriklausomai nuo to, ką aš turiu padaryti, jei mes išvyktume pakankamai anksti, bet 2 valandų kelionė namo vėlai sekmadienį, kai ji būtų pavargusi buvo jai nemaloni mintis. Papildomai, mes turėjome nuvežti Krisą į slaugos namus prieš išvykstant savaitgaliui – ir tai jau savaime procesas.

Aš jai pasakiau „Jei mes paimsime 2 mašinas, tu gali išvykti iškart konferencijai pasibaigus, sekmadienio popietę, kad galėtum sutvarkyti reikalus, o aš vairuosiu sunkvežimį ir parvešiu vaikus bei šunį – tai tavo pasirinkimas, man viskas tinka“, ir aš pasakiau savo dalį ir viskas. Periodas. Paragrafas, pabaigta ir pamiršta.

Bet ji ir toliau tęsė pokalbį su savimi, apsvarstydama viską garsiai bei vaikščiodama iš kambario į kambarį: „1 mašina ar 2, aš galiu užmigti už vairo ir tai nebūtų gerai, bet jei ne, aš galiu nepatekti visur, kur man reikia, bet aš nenoriu užkrauti Džono su vaikais, šunimi ir visais jų daiktais...“

Visai netikėtai nuskambėjo garsus ir gergždžiantis Kriso balsas iš svetainės: „Viskas gerai mama. Mes paimsime 2 mašinas. Tiesiog atsipalaiduok, mama, tiesiog atsipalaiduok.“ Tas autoritetas ir aiškumas su kuriuo jis prakalbo, pabaigė visus debatus ir Barbara bei aš prapliupom juoktis.

Kartais yra momentų, kai kažkas ar kažkokie dalykai perrėžia per visus klausimus su tokiu aiškumu, jog nutildo visus argumentus. Bet tai nebuvo jis, sakantis savo mamai, jog mes paimsime dvi mašinas, tai buvo „tiesiog atsipalaiduok, mama, tiesiog atsipalaiduok“. Tai atnešė aiškumą. Tai nebuvo didelis sprendimas, taigi neišpūsk iš to burbulo; tiesiog atsipalaiduok ir nuspręsk! Mes susitelkėm į atsipalaiduok, vietoj sprendimo ir staiga mus užplūdo ramybė.

Tokiu pat būdu

Neseniai aš skaičiau keletą krikščionių pareiškimų, kuriais tiki žmonės – beprotiški ir nelogiški teologiniai pareiškimai, jog aš susimąsčiau, kaip žmonės gali sakyti tokius dalykus apie Dievą. Kai kurie kuria laukines sąmokslo teorijas, kurios patalpina Dievą į patį intrigos vidurį, ar praktiškai kaltina Jį falsifikuojant istorinius įrašus tiesiog apgauti netikinčius tikėti melu ir daug daugiau.

Ir tuomet mane aplankė suvokimas kaip Kriso „tiesiog atsipalaiduok“ – aš suvokiau, jog klausimas nebuvo apie tai, kas teisus ar neteisus dėl savo teologinės idėjos ir išsiaiškinimo būdo, kuriuo aš galėčiau jiems parodyti aukštesnes tiesas, tai buvo tai, jog jie tikėdami Juo, nepažinojo Jo. Jei jie Jį žinotų, jie nepateiktų tokių pareiškimų.

Jie tiki, jog jie yra atgimę, bet iš tiesų jie Jo nepažįsta. Jie skaito kažką parašytame Žodyje, bet nepažįsta Gyvojo Asmens, kuris yra apreikštas Žodyje, To Asmens, kuris nukreipė rašalo išsidėstymą puslapyje. Todėl tai, kuo jie tiki, jog parašytasis Žodis sako, net nėra panašu į Gyvojo Žodžio Asmens charakterį. Jie pažįsta puslapį, bet ne Asmenį.

Pauliaus pačiame skaidriausiame/ permatomame laiške Filipiečiams, dalinasi savo troškimu: „Kad aš pažinčiau Jį ir Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose.“

Savo gyvenimo pabaigoje, laukdamas egzekucijos Romos kalėjime, savo paskutiniame laiške, Paulius teigia: „nes žinau, Kuo įtikėjau ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau.“ (2 Timotiejui 1:12)

Paulius ne tik tikėjo, bet žinojo, Kuo įtikėjo. Tas Jo pažinojimas įtikino jį Viešpaties charakteriu – Jis geba išlaikyti tai, ką aš Jam patikėjau.

Mes tikime, tuomet mes žinome, tuomet mes patikime (pavedame Jam). Kai mes patikime, mes ilsimės – ne savyje, bet Jame ir Jo teisingumo pojūčiu bei galimybe paaiškinti vėliau visus gluminančius dalykus, per kuriuos mes praėjome per gyvenimą.

Tas žinojimas veda mus „būti įtikintais“ ir tuomet patikėti savo širdies paslaptis Jam. Frazė „patikėti (pavesti) Jam“ yra „ten paratheken mou“, pažodžiui tai „mano depozitas (su Juo)“. Tai reiškia, jog kažkas yra patikėta kitam, kad būtų saugiai saugoma. „Paratheke“ panaudojimas reiškia ir buvo naudojamas nurodyti asmenį, eisiantį į ilgą kelionę ir kuris deponuodavo visus savo vertingus daiktus artimam draugui, tikėdamas, jog tai atgaus, kai sugrįš atgal.

Taigi svarbus dalykas yra ne ginčytis dėl doktrinų, ne streikuoti prieš įsitikinimus, kurie atrodo beprotiški, nelogiški ar nešantys nesantaiką, bet verčiau atsitraukti nuo tų mažumų dideliame paveiksle ir nukreipti save bei savo draugus pažinti Jį, nes per Jo pažinojimą mes tampame Jo įtikinti, ir esant įtikintais, mes sugebame patikėti savo sielas saugiam saugojimui iki tol, kol nukeliausime pas Jį namo.

Šerdis (branduolys)

Aš studijavau kaip Viešpats stato sveiką, šeima paremtą bažnyčią, kuri renkasi namuose ir matau rašte bei gyvenime šiandien, jog Jis dažnai užtrunka 1 ar 2 metus sutvirtinti šerdį, žmonių branduolį, kurie gerai susipažįsta vieni su kitais ir išmoksta pasitikėti Kristumi vienas kitame.

Kitą mėnesį pasirodys mano mokymų serijos šia tema, nes tai iškilo iš aplankymo vasarį (kurio dalimi aš pasidalinau praeito mėnesio naujienlaiškyje ir savaitės mintyse) apie tai, ką Jis sako Kristaus kūnui. Jis statė „branduolį“ žmonių mažose šeimos ir namų pagrindo bažnyčiose ir tai tęs. Jis statys tol, kol kai kurie tekės tame su Juo ir tas branduolys taps tvirtas, o kai kurie nuspręs pasilikti „mes keturiese ir nieko daugiau“ (anglų kalba žodžių žaismas – „us four and no more“, vert.).

Priešingai bažnyčios kultūrai, jog daugiau yra geriau, nuo pat pradžios Apaštalų darbuose mes matome kaip susiformuoja branduolys Jeruzalėje. Tai trunka apie 1-2 metus, o šis laikotarpis aprašytas Apd 2:4 – 8:1. Tuomet mes matome Antiochiją Apd 11 skyrius, kur Paulius ir Barnabas mokė juos virš metų. Apd 18 skyriuje mes matome, kad Paulius 18 mėnesių praleido Korinte, Apd 19 skyriuje rašoma, kad jie tarnavo 2 metus Efeze ir taip toliau. Būk kantrus, leisk Jam sutvirtinti branduolį ir kai ateis laikas, kiti bus pridėti prie tos sveikos ir tvirtos grupės. Daugiau apie tai, kitą mėnesį.

Konferencijos Suomijoje ir Olandijoje

Kiekvienoje iš šių konferencijų aš daugiau dalinsiuosi apie branduolį ir ką Jis parodė man ar pasakė apie Europą ir ES – ir kai ką Jis pasakė konkrečiai Suomijai, taigi aš drąsinu savo suomius draugus atvykti, jei galite į Helsinkį tą šeštadienį, balandžio 16 dieną.

Taip pat balandžio 20-24 dienomis aš dalinsiuosi apie branduolį konferencijoje Olandijoje, kuri truks viena diena ilgiau nei anksčiau – nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio. Konferencijoje bus laiko šlovinimui, maldai, mokymui ir daug daugiau. Aš mokysiu apie Viešpaties balso girdėjimą, praktinius dalykus namų bažnyčiai, pranašiškas naujienas, ir taip pat kiti dalinsis seminaruose. Ir jei atvirai, aš atradau, jog Viešpaties buvimas ir Dvasios dovanos ten juda intensyviau, pastoviai iš metų į metus, nei kokiose kitose konferencijose – investuokite į santykius ir save!

Asmeniškai – ačiū už jūsų maldas, draugystę ir finansinę paramą. Ar tavo dovana maža ar didelė, tačiau ji visuomet yra vertinama – iš tiesų nėra tokio dalyko kaip „mažas“ paaukojimas, nes mums tai labai daug reiškia ir tiesiogiai mums padeda.

Šiuo metu pas mane apie 250 neatsakytų elektroninių laiškų, bet aš stengiuosi pasivyti – ačiū už jūsų kantrybę!

Namų bažnyčios išdygsta visur, nes žmonės jaučiasi laisviau pradėti patys susirinkimus, ir labai daug kas nori žinoti, jog kiti daro tą patį tinkle, taigi mes esame labai užsiėmę. Nuo Ramiojo vandenyno salų iki tų, kurie yra po Islamo šydu bei dešimtyse kitų tautų, žmonės reguliariai renkasi namuose mokymui, maldai, bendravimui, maistui ir šlovinimui... vykstantis prabudimas yra ne auditorijose, jis yra namuose.

Palaiminimai,

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Atsitiktinės mintys. 2 dalis – Ar Jėzus yra kapitalistas?

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš pasidalinau (tik) mintimis apie finansiškai susijusius elementus. Palyginime apie talentus, kuriame Jėzus sakė: „Dangaus Karalystė yra kaip...“

Jis pasakojo apie bosą, turintį daugeriopą verslą ir darbininkus, atliekančius įvairias funkcijas. Bosas tikisi, kad jie ateis į darbą ir dirbs pagal savo potencialą – dirbs sunkiai ir dorai, bus atskaitingi, rizikuos dėl didesnio apdovanojimo arba bus atleisti. Vienas tingus ir blogas darbininkas patyrė savo nuostatų pasekmes, jis mąstė piktai apie savo bosą ir galiausiai jį ištiko skurdas bei sielvartas. Kad ir kaip piktai jis galvojo apie savo bosą, aiškiai tai nebuvo tiesa. Matome kaip sąžiningai ir pagarbiai bosas pasielgė su kitais dviem darbininkais. Jis parodė, kad nuostatos tų, kurie visada kaltina kitus, yra nulemtos jų pačių.

 Palyginimas apie talentus, bent jau ta dalis kuri yra apie pinigus, yra kapitalistinė – asmens kontroliuojamas privatus verslas, su tikslu gauti pelną, kuriame atlygis tenka produktyviausiems rizikuotojams. Pirmojo amžiaus žydų bendruomenei tai turėjo prasmės. Šis palyginimas paremtas žydų kultūra duotąja jiems Dievo. Didžiąja dalimi tai buvo kapitalistinė sistema, apie kurią rašiau praeitą savaitę. Iš esmės šie dalykai leidžia mums pažvelgi į Tūkstantmetę Karalystę, kaip tada bus valdoma žemė. Bet ir vėl...

Kapitalizmas su sąlygomis – nacionalinis skolų panaikinimas

„Pabaigoje septintųjų metų turi būti atleidžiamos visos skolos. Tais metais kiekvienas skolintojas tedovanoja kiekvienam izraelitui skolas. Iš svetimšalio gali reikalauti, bet izraelitui turi dovanoti, nes tai Viešpaties atleidimo metai.“ (Įstatymo 15:1-3)

Sutinkamai su tuo, už pinigus įkeista nuosavybė, buvo vertinama proporcingai tam, kiek liko iki 7-tųjų metų: „...bet pirkite, atsižvelgdami į metų skaičių, praėjusį nuo jubiliejaus metų. Kuo daugiau bus likę derliaus metų, tuo aukštesnė bus kaina; kuo mažiau derliaus metų, tuo mažesnė bus pardavimo kaina, nes jis tau parduos pagal pjūčių skaičių. Neskriauskite vienas kito, būkite sąžiningi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. (Kunigų 25:15-17)

Ir kai ateina jubiliejiniai metai, o tai būna kas 50 metų, visa nuosavybė grįžta buvusio savininko šeimai:

„Skaičiuokite 7 kartus po 7 metus nuo atleidimo metų (49 metus) ir 50-aisiais kiekviena šeima turės teisę atgauti savo nuosavybę...“ (Kunigų 25:8-17)

Čia mes matome sąlyginį kapitalizmą

Kas 7 metais panaikindamas skolas, o kas 50-aisiais gražindamas visą nuosavybę buvusio savininko šeimai, kuri tai anksčiau valdė, Dievas nustato ribas, kiek turto gali turėti 1 asmuo ar viena šeima.

Būdavo daugiau ir mažiau versle įgudę žmonės ir 7-ių metų cikle kiekvieną kartą gaudavo pelną, o tie, kurie neturėjo tokių verslo įgūdžių, kaip matome palyginime apie talentus, tiek daug pelno nesugebėdavo gauti. Buvo tokių, kurie per tuos 7 ar 50 metų ciklą išsaugodavo pinigus ir galėdavo juos perduoti ir būdavo tokių, kurie neišsaugodavo pinigų. Kaip pastebėjo Jėzus – visuomet turėsite vargšų. (Mato 26:11)

Jo paprasta sistema, nustatanti kapitalizmui ribas, pagal gyvenimo standartus, leido kiekvienam izraelitui pakilti virš aplinkinių tautų. Kadangi jie galėjo imti palūkanas nuo ilgalaikių paskolų pagoniams, turtas pereidavo Izraeliui. Iš tų, kurie nebuvo Sandoroje su Dievu, pereidavo tiems, kurie buvo Sandoroje su Dievu. Neteisiųjų turtas persiduodavo per verslo sandorius ir išmokėtas palūkanas.

(Štai kodėl asmeniui pasinaudoti bankroto įstatymu, vienoje ar daugiau sričių, kartais gali būti Dievo valia. Dievas sukūrė šią idėją ir įrašė ją į valstybinį Izraelio Įstatymą.)

Pagalvokite apie turtingiausius pasaulio žmones, apie kiekvieną banką. O kas, jei visoje tautoje, visos skolos būtų panaikintos? Kiekviena skola už namo įkeitimą, už kiekvieną išperkamą automobilį, ar kiekvienos kredito kortelės skola? Dar daugiau, o kas jeigu namai, kuriuose tu užaugai, buvo parduoti maždaug prieš 50 metų ir per kitus 10 metų grįžtų atgal tavo šeimai? Tu turėtum pasirinkimą ar ir vėl juos parduoti tiems, kurie ten dabar gyvena, ar susigrąžinti juos sau. Kokia nuostabi sistema apribojanti individo perteklių, o pakelianti tautą. Nupirkus ar pardavus, davus ar paėmus paskolas, visada, kas 7 ir 50 metų, automatiškai generuotųsi nauji pasiūlymai, nauji mokesčiai, nauji įkeitimai – ribotas kapitalizmas.

O kaip Naujasis Testamentas ir davimas vienas kitam?

„Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. <...> Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. (Apaštalų darbai 4:32; 34)

Jeigu neteisingai interpretuosime, esą jie gyveno didžiulėje komunoje, nesuprasime individualios jų davimo laisvės. Petras sakė Ananijui: „...kai jūs turėjote žemę, argi ji jums nepriklausė, ar negalėjote daryti su ja, ką norėjote? Ir po to, kai pardavėte, ar negalėjote tuos pinigus naudoti kaip norite? (Apaštalų darbai 5:4)

Apd 2:46 rašoma: „...jie ėjo iš namų į namus laužydami duoną su džiaugsmu ir širdies paprastumu.“ Tai rodo, kad jie turėjo savo namus, o kai kurie, kaip skaitėme anksčiau, parduodavo papildomą nuosavybę.

Parašyta, kad nei vienas nevadino, tai ką turi savo nuosavybe, čia turima galvoje, kad jie buvo dideli davėjai, kad jie noriai davė bet ką, ko bereikėtų stokojančiam kaimynui. Nepasakyta, kad jų turtas nebuvo jų pačių, bet pasakyta, kad jie nevadino to ką turėjo, vien tik jų. Tai yra didelis skirtumas. Ir šiandien aš žinau daugelį žmonių, kurie turi tokią pat dosnią širdį, kuriems davimas tapęs jų gyvenimo stiliumi.

Tai nėra komunizmo ankstyvajame surinkime (bažnyčioje) prielaida – komunizmas yra tada, kai viskas priklauso valstybei, kuri paskirsto visiems pagal poreikius. Iš kapitalizmo žydiškame kontekste (apie kurį svarstėme aukščiau ir praeitą savaitę), bet sulydyto su gyvenimu meilėje – davimas plaukia kaip gyvenimo stilius. Kūnas rūpinosi kūnu.

Todėl Paulius rašė: „Dirbk, kad turėtum iš ko duoti stokojantiems.“ Ir „Te šio pasaulio turtingieji būna davėjais ir visada būna pasiruošę duoti tiems, kurie stokoja.“ (Efeziečiams 4:28; 1 Timotiejui 6:17-19)

Prioritetas yra tai, kad pirmiausia būtų atsakyti visų, Kristaus kūne esančiųjų poreikiai ir tik kai atsakyti tikinčiųjų poreikiai, atsakomi išorėje esančių netikinčių, neišgelbėtųjų poreikiai: „Kai turite galimybę, darykime gera visiems žmonėms, bet ypač tikėjimo namiškiams.“ (Galatams 6:10)

Mūsų, o ne vyriausybės atsakomybė rūpintis vienas kitu

Pinigai yra čia žemėje ir atsakomybė už tai kaip mes juos naudosime yra vien tik mūsų. Kaip matome dešimtyje Dievo Įsakymų ir palyginime apie talentus, Dievas nėra tavo verslo partneris. Bet koks vedimas ir kryptis, kurią Jis nurodo, ves pagal rizikos/apdovanojimo, dorumo ir atsiskaitomybės nustatytus principus.

Taip pat reikia turėti duodančią širdį –Kristus jumyse, todėl jūs ir Jis tai nuspręsite: „Tegu kiekvienas asmuo atideda pinigus davimui pagal tai, kaip Dievas palaimino jį tą savaitę.“ (1 Korintiečiams 16:2). Kristus jumyse, susijunkite su Juo ir nustatykite tai.

Ir atkreipkite dėmesį, kad davimas stokojantiems, buvo pasirinktinai pagrįstas gaunančio asmens charakteriu ir pademonstruotu aktyviu krikščionišku tikėjimu: „Atrink našles (tas, kurios nebeturi šeimų, kurios neturi kas jas remtų), neduok toms kurios sunkiai nedirbo tarnaudamos kitiems.“ (1 Timotiejui 5:9-11)

(Pagal tai galime suprasti Apaštalų darbų (6 skyrius) našlių aprūpinimo politiką – tai nebuvo dalinimas dykai, buvo atsižvelgiama ar jos tarnavo ir, ar toliau tarnauja kitiems.)

Iš šios pastraipos aišku, kad Kristaus kūnas turi rūpintis stokojančiais tikinčiaisiais, o ne vyriausybė, ne visuomeninės labdaros organizacijos, bet kūnas rūpinasi kūnu.

Kaip ir sakiau pradžioje, ši serija sudaryta iš kelių, atsitiktinių minčių – dvi pirmos apie Dievo Karalystę, kitos apima vyriausybės vaidmenį rūpyboje ir tautos piliečių maitinime. Pasidalinau pakankamai, kad įžvelgtumėte kaip funkcionuoja, palyginime apie talentus apibūdinta karalystė, kad ji yra kapitalizmas su lubomis kapitalui. Joje rūpinimasis tais kurie stokoja, visų pirma krinta ne ant vyriausybės, ne ant socialinės rūpybos, bet ant tikinčiųjų, kurie rūpinasi tikinčiais.

Jau baigiu kalbėti šia tema. Mano intencija – apibūdinti, koks Dievo požiūris į kapitalizmą, socializmą ir komunizmą, nes šiuolaikinės vyriausybės visame pasaulyje, grumiasi su tuo, kiek jos turėtų išplėsti savo valdymo ribas.

Kitą savaitę, atsitiktinės mintys apie abortus. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Atsitiktinės mintys. 1 dalis – Ar Jėzus yra kapitalistas?

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 2 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tai buvo 2004-ieji, kai JAV prezidento rinkimuose varžėsi Bušas ir Keris. Suvokiau, kad JAV dvasinėje srityje vyksta pasikeitimai, būtent Baltųjų rūmų politikoje. Paklausiau Tėvo kas tai ir Jis atsakė: „Tai socializmo dvasia. Ji gali būti pristabdyta bet nebus sustabdyta.“ Paklausiau iš kur tai atėjo ir Jis atsakė: „Iš Europos.“ Kai paklausiau – kodėl? Jis atsakė: „Kai kurie šioje tautoje mano, kad JAV turėtų būti tokia kaip Europa, bet ne į tai Aš pašaukiau šitą tautą“.

Jo atsakymas privertė mane nusistebėti: „Negi Dievas ir dangaus karalystės dėsniai savo esmėje tokie pat kaip kapitalizmas, socializmas, komunizmas ar kažkas panašaus į juos?“

Štai kapitalizmo, socializmo ir komunizmo apibrėžimai:

Kapitalizmas: Ekonominė ir politinė sistema, kurioje šalies prekybos ir pramonės pelną valdo ne valstybė, o privatūs asmenys. Antonimas (priešingybė): Komunizmas

Socializmas: ekonominė ir politinė sistema, kur gamyba, platinimas, keitimasis prekėmis ir paslaugomis priklauso ir yra reglamentuojamas vyriausybės.

Komunizmas: sistema, kurioje visa nuosavybė yra vieša, visi žmonės dirba, o valstybė juos aprūpina visais daiktais, pagal jų poreikius.

Ar Dievas kapitalistas? 10 Įsakymų

Plačiąja prasme, nuo antikinių laikų suprantama, kad tie 613 Mozės įstatymų susisumuoja iš 10 Įsakymų ir tie 10 yra dalintini į 2 kategorijas – Dievo ir žmogaus.

Pirmi 4 yra apie Dievą: neturėsi kito Dievo tik mane, nedarysi jokių stabų, netarsi Viešpaties vardo be reikalo, nedirbsi per šabatą.

Paskutinių 6 centre – šeima: gerbsi tėvą ir motiną, nežudysi, nevogsi, nepaleistuvausi, nemeluosi, negeisi kaimyno turto. (Išėjimo 20:3-17)

Įžvelk – šitie 10 įsakymų sukurti šeimos, kuri myli Dievą, pagrindu.

Eik giliau ir pamatysi, kad mažiausiai 2 yra apie asmeninę nuosavybę ir turtą: nevogsi, negeisi/nesikėsinsi į artimo turtą. Bet 17 eilutė dar gilesnė, ji apibūdina ką reiškia geismas/kėsinimasis.

„Tu negeisi savo kaimyno namų, negeisi savo kaimyno žmonos, nei tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei jo asilo, nei ko nors, kas yra tavo kaimyno.“

Čia kalbama apie asmeninę – individualią nuosavybę bei jos valdymą. Kaimynas turi ir/arba valdo savo namą, šeimą, darbininkus, galvijus ir žemę taip pat. Mažiausiai pusė iš 6 įsakymų nurodančių kaip žmogui elgtis su žmogumi yra kapitalistinio pobūdžio. Jie kalba apie individualią nuosavybę ir kiekvieno atsakomybę už tai ką jis turi, ir įsakymą nesibrauti į tai, ką valdo kaimynas. Ir įsakas nesikišti į tai kaip kaimynas valdo tai ką turi ir kuo naudojasi.

Patarlė apie Talentus: Mt 25:14-30

Kai Jėzus sako: „Dangaus karalystė yra kaip...“, Jis kalba apie Dangaus „tautos“ įstatymus. Pastarieji yra unikalūs – adaptuoti Dangaus Karalystei, nustatyti paties Karaliaus.

Kiekviena karalystė turi savo įstatymų rinkinį. Pavyzdžiui Mato 12:26 Jėzus pasakė, kad šėtonas turi karalystę, kurią mes vadiname pragaru. Ši vieta valdoma tokiais įstatymais, kurie yra visko, kas yra Dievas, iškreipimas. Todėl ji yra kentėjimo vieta, be meilės, ramybės ir saugumo. Bet šėtono karalystės įstatymai yra unikalūs – adaptuoti jo karalystei. Jis juos nustatė, jis yra karalius, taigi tai yra jo atsakomybė.

Tad kai Jėzus pradeda palyginimą, sakydamas: „Dangaus Karalystė yra kaip...“, mes žinome, kad Jis kalba apie Dangaus Karalystę valdančius įstatymus.

Matome, kad 10 Įsakymų nukreipti į namus, šeimą, asmeninę nuosavybę bei atsakomybę, taip pat į nuosavybės valdymą su įsaku nesibrauti į kaimyno nuosavybę, nesikišti į jo valdymą. Pasigilinkime į Dievo Karalystės ekonominių įstatymų apreiškimą.

Palyginimas apie pinigų maišus (talentas tada buvo piniginis vienetas)

„Dangaus Karalystė yra kaip žmogus, kuris išvyko į kelionę. Jis sukvietė savo darbininkus ir patikėjo jiems savo pinigus. Vienam davė 5 maišus aukso, kitam 2 maišus ir dar kitam 1 maišą, kiekvienam pagal jo sugebėjimus. Tada išvyko į kelionę. Žmogus gavęs 5 maišus aukso nedelsdamas už tuos pinigus pirko ir pardavinėjo, padaugino juos iki kitų 5 maišų. Žmogus su 2 maišais, padarė tą patį – pelnė dar 2 maišus. Žmogus, gavęs 1 maišą, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė tenai savo boso pinigus.

Po ilgo laiko bosas sugrįžo ir patikrino jų sąskaitas. Žmogus gavęs 5 maišus atnešė tuos ir dar 5 maišus, ir tarė: „Bose, tu patikėjai man 5 maišus, žiūrėk, aš pelniau dar 5.“ Bosas atsakė: „Gerai padaryta, tu buvai geras ir ištikimas! Ateik ir pasiimk savo apdovanojimą!”.

Žmogus su 2 maišais aukso taip pat atėjo ir pasakė: „Aš gavau 2 maišus ir uždirbau dar 2”. Į tai bosas atsakė: „Gerai padaryta, tu buvai geras ir ištikimas! Ateik ir pasiimk savo apdovanojimą.“

Tada, žmogus gavęs 1 maišą aukso atėjo ir pasakė: „Bose, žinau, kad esi kietas žmogus, pjauni ten, kur nesodinai ir renki ten, kur tu nesėjai. Taigi išsigandęs nuėjau ir užkasiau tavo auksą žemėje. Žiūrėk, čia tai, kas tau priklauso.“

Bosas atsakė: „Blogas ir tingus žmogau! Tu žinai, kad aš pjaunu derlių ten, kur nesodinau ir renku ten, kur nesėjau? Todėl mano pinigus turėjai bent padėti į banką, kad gautum pelną! Paimkite iš jo tą maišą aukso ir atiduokite tam, kuris turi 10 maišų. Nes kas turi, tam bus ir dar duota, apsčiai, kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką turįs. Įmeskite tą netinkamą darbininką į tamsybes, kur verksmas ir kentėjimai...“

Šitas palyginimas yra apie kapitalizmą, ir Jėzus pradėjo nuo to, kad: „Dangaus Karalystė yra tokia...“ Atkreipkite dėmesį į ekonominę karalystės struktūrą.

Yra bosas, tai reiškia, kad jis turi įmonę ir darbuotojus atliekančius įvairius darbus. Kiekvienam darbininkui jis atlygina pagal to sugebėjimus, patikėdamas valdyti kai kurias verslo dalis. 2 iš 3 vyrų sunkiai dirbo, prekiavo turguje ir padvigubino pinigus. Už jų sunkų darbą jiems buvo atlyginta, jie buvo apdovanoti.

Nedoras ir tingus tarnas neteisingai kalbėjo apie savo bosą (sakė, kad jis nesąžiningas ir vagia kitų žmonių derlių), kai baigėsi atsakomybės laikas, jis buvo atleistas, jam nepavyko įvykdyti įmonės reikalavimų, skirtų šiai pozicijai. Jei jis padėdamas pinigus į banką būtų uždirbęs bent minimumą, bosas būtų jį pasilikęs. Kadangi jis nedirbo, o darė kitus dalykus, jis buvo atleistas. Dėl to kentėjo bei verkdamas griežė dantimis, o tai susiję su skurdu ir tingumu, ir visa tai įvyko dėl jo pačio kaltės.

Dangaus Karalystės įstatymai, kurių moko Jėzus, apima asmeninę nuosavybę, valdymą, atsakomybę paremtą gebėjimais, atlygį ir apdovanojimą už sąžiningumą, gerą bei sunkų darbą. Kentėjimai tai pasekmės už blogą pinigų ir laiko tvarkymą, už atsakomybės nebuvimą. Šis palyginimas atitinka 10-ies Dievo įsakymų esmę (daugiau apie šį palyginimą ir kitus Biblijos ekonominius mokymus galite rasti serijoje „Subalansuotas biblinis klestėjimas“).

Ši tema tapo svarbi dėl mūšio, kuris vyksta JAV ir didelėje pasaulio dalyje – iki kokio lygio vyriausybė turi įsitraukti į pinigų tvarkymą ir nuosavybės valdymą. Per porą artimiausių metų pasaulis ženkliai pasikeis. Dėl to dabar aš tuo ir dalinausi, kad žmonės, stebėdami tą kilusį mūšį, suprastų dvasinius principus ir būtų išmintingi.

Bet kaip elgėsi pirmasis surinkimas (bažnyčia) turėdamas viską bendrą? Ir ką kalbėti apie senovės Izraelio nacionalinį bankroto įstatymą, kuris įsiteisindavo kas 7 ir 50 metų? Ar galima teigti, kad Karalystė yra 100% kapitalistinė, ar tuose dalykuose yra daugiau Dievo variantų? Likite su manimi ir kitą savaitę.

Būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu