Ko dar tu nori? 1 dalis, Sudaužymas

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

„Supranti, jūroje yra daug žuvies. Koledže tu sutiksi iš visur atvykusias merginas ir iš kur tu žinai, gal viena iš jų ir yra ta, kurią tau siuntė Dievas.“ Taip kalbėjo man mama ir tai mane paskatino nutraukti ryšius su Barbara, mums mokantis vidurinėje mokykloje.

Barbara buvo mano pirmoji „tikra“ mergina, o mano mama buvo susirūpinusi, kad aš galėčiau pamatyti visą įvairovę taip vadinamų „jūros žuvų“. Mes su Barbara pradėjome susitikinėti, kai jai buvo 15, o man buvo ką tik suėję 16. Mes buvome jauni, liekni ir vienas kitame matėme kažką, kas padės mums įveikti gyvenimo sunkumus. Vienas tų 3 dalykų dar ir dabar yra aktualus.

Vis tik, aš supratau ką man sakė mama. Sekančiais metais aš išvykau į Indianos Universitetą (IU), Barbara tuo metu buvo už 2 valandų kelio nuo manęs – namuose, baigiamojoje mokyklos klasėje. IU tuo metu studijavo apie 35.000 studentų, o tai reiškia, jog toje didelėje jūroje, buvo mažiausiai 17.500 moteriškos lyties „jūros žuvų“.

Aš sudaužiau Barbaros širdį

Mamos verčiamas, aš nutraukiau ryšius su Barbara, dar net nespėjęs to apsvarstyti. Atsiradus laikui sustoti ir pagalvoti, padariau tokią išvadą:

Per tuos du metus, kai susitikinėjome su Barbara, aptarėme viską. Jos gyvenimas namuose buvo siaubingas, o mano tėtis buvo palikęs šeimą, taip priversdamas mane užaugti greičiau nei natūraliai. Taigi, mes buvome du sudužę žmonės, kurie kartu suradome Viešpatį ir išgydymą.

Aš žinojau, kad ji bus šauni mama, kad visada bus ištikima, kad ji visada yra nuoširdi, turi stiprų, gerą nuo blogo skiriantį jausmą – ji buvo ir vis dar yra gili bei rimta asmenybė. Aš buvau kaip tas vyras iš Patarlių 31:10-11, kuris ją vertino labiau už rubinus, kurio širdis saugiai pasitikėjo ja. Taip pat žinojau apie jos nuostabų humoro jausmą, jos širdies švelnumą, jos meilę gamtai ir drugeliams, taip pat apie akis, kurios pastebi net smulkias detales.

Padariau išvadą, kad nesvarbu ką aš besutikčiau koledže, nebus geresnės nei Barbara.

Kai kartą pažįsti asmens sąžiningumą, žinai, kad jis negali tapti sąžiningesnis. Jis jau yra visiškai sąžiningas. Kai žinai, kad asmuo myli Viešpatį 100% kaip tu, jis negali mylėti 100% labiau. Kai jau žinai, kad ji atidavė tau visą savo širdį, negali gauti daugiau nei 100%.

Suvokiau, kad visa kita, tai tik asmeninių skirtumų derinimas ir jų taikymas gyvenime. Kiekvienai pusei tai reiškia, visus gyvenimo metus besitęsiantį charakterio ugdymą Kristuje. Tol, kol kiekvienas auga ir bręsta kaip asmuo Kristuje, jis gali įveikti bet ką.

Taigi, kodėl aš turėčiau palikti kažką, ką taip gerai pažįstu, ir kuris taip gerai pažįsta mane, dėl kažkokios „žuvies“, kurios dargi net nesutikau. Ir tol, kol ji ir aš, atiduodame vienas kitam 100% savo širdies, kad ir ką besutikčiau, niekas negalės man duoti daugiau nei 100% savosios širdies.

Tądien aš amžiams lioviausi dairęsis, grįžau pas ją, o ji mielaširdingai mane priėmė ir mes nenutrūkstamai likome kartu.

Kristus tavyje

Pagal tą pačią tiesą, Paulius mus moko apie Kristų mumyse – kaip nieko mes negalime pridėti prie Jo.

„Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?“ (Romiečiams 8:32)

Visuose Pauliaus laiškuose sukasi tema apie faktą, kad mes turime Kristų savyje, nes Tėvas mums davė Savo Sūnų, ir tai yra užbaigtas darbas. Jis turėjo vieną Sūnų ir Jį atidavė už mus: Jis nepadarytų kažko daugiau, Jis nepadarytų geriau.

Ar Jis nebūtų galėjęs duoti kiekvienam tikinčiajam valdyti galaktikos? Galaktika yra tik dalis kūrinijos, kuri net negali lygintis su Jo Sūnumi. Ar Tėvas nebūtų galėjęs kiekvienam tikinčiajam duoti nuostabias super galimybes skraidyti ar matyti kiaurai sienas? Kokį gebėjimą ar talentą Jis galėtų mums suteikti, kuris galėtų netgi šiek tiek prilygti Kristui mumyse? Ar negalėtų Tėvas kiekvienam iš mūsų duoti vadovauti milijonui angelų? Mūsų vadovaujamo milijono angelų net negalima palyginti su Kristumi mumyse.

Dabar iš kitos perspektyvos

Ir vėlgi, kadangi per Tėvo Dvasią mes turime vienatinį Jo Sūnų mumyse, ar yra kažkas, ką tu ar aš galėtume pridėti prie to? Ar gali bet kuris iš mūsų padaryti nors vieną dalyką, kad pridėtų prie to, ką Jėzus padarė ant kryžiaus? Tame, kas įvyko ant kryžiaus, mes turime 100% Jo širdies. Nėra nieko, ką tu ar aš galėtume pridėti prie tos meilės.

Kaip visa tai mes galėtume pagerinti ar kažką pridėti prie to per formules ir ritualus? Nustokit bandę.

Ar mes manome, kad 40 dienų pasninkas padarys Jam įspūdį? Ar manome, kad dalyvavimas visuose tarnavimuose, kokie tik bevyktų surinkime (bažnyčioje), Jam padarys įspūdį? Mes jau turime 100% Jo širdies ir nieko negalime padaryti, kad Jis mus pamiltų labiau!

Kaip ir aš Barbaros atžvilgiu, suvokęs, kad niekada nerasiu nieko geresnio už ją ir, kad joje turiu viską, ko man reikia, aš lioviausi dairęsis. Paulius sako, kad Kristus yra mumyse, tai ko gi daugiau jūs galite norėti?! Ką jūs galite prie to pridėti? Jei Dievas, visų gerų dalykų Kūrėjas ir Šaltinis, davė Savo Sūnų, kuris per Tėvo Dvasią gyvena mumyse, ar yra kas nors, ką mes galime pridėti prie to, kas jau yra Jo duota?

Kas gali ilsėtis šiame žinojime?

Tai gali nuskambėti kaip kvailas klausimas, nes mes visi galime ilsėtis Kristuje ir gyventi savo gyvenimą, nesistengdami padaryti įspūdžio Tėvui.

Mes galime bandyti manipuliuoti Juo, kad Jis padarytų tai ko mes norime, ar tai, ko mums reikia arba galime atmesti visas pastangas artintis prie Jo savuoju būdu. Iš tiesų mūsų gyvenimas gali būti sukoncentruotas į paprastą vaikščiojimą bendrystėje su Juo, realybėje be paliovos meldžiantis, išlaikant dialogą kuris tęsiasi visą dieną.

Bet tai reikalauja tam tikros širdies būklės. Visi kiti gyvens veiklos rezultatais gridžiamu tikėjimu.

Ar suvokiate, kad 10 Dievo įsakymų neturėjo amžino atlygio ir šlovės pažadų? Jei tu jų laikeisi, nebuvo pažado atlyginti žemiškais palaiminimais, atsakymu į maldas – jie tiesiog buvo įsakymai.

Netgi 613 Mozės įsakymų – tarp kurių buvo moralės, sveikatos/sanitarijos, garbinimo įsakymai, kuriuose Jis labiausiai ragino pasirinkti gyvenimą, pasirinkti palaiminimą*, nieko nebuvo pasakyta apie amžiną atlygį arba ateitį danguje. Ten tik buvo pasakyta: „Daryk tai“. (*Pakartoto Įstatymo 30:19, 11:21)

Kodėl Jis tai darė tokiu būdu?

Tėvas taip sutvarkė, kad asmuo vaikščiotų su Juo paprastai, tik dėl to, kad myli Jį, Jo gailestingumą, malonę ir teisingumą, be pažado, kad bus paaukštintas į pirmąją klasę dangiškoje ateityje. Sakydamas „Aš įsakau tai“, Jis suteikė žmonėms galimybę pasitikrinti savo širdis ir motyvus. Jis ieškojo žmonių, kurie mylėjo teisumą ir Jį, laikėsi Jo nuostatų visa širdimi, tik dėl to, kad mylėjo teisumą ir Jį.

Žmonės tarnaudami Jam iš savanaudiškų motyvų tokių kaip asmeninė nauda, pažado, kad bus atlygis danguje, pažado, kad bus turtingi žemėje, negalėjo to pritaikyti. Jis davė įsakymus, neatskleisdamas apie dangiškąjį atlygį, kurį gali turėti žmonės, vaikščiojantys su Juo ir Jo keliais, vedami tik tyros meilės Jam.

Jis nepasikeitė

Jėzus pasakė, kad Tėvas ieško tų, kurie garbins Jį dvasioje ir tiesoje*. Žodis garbinti – gr. ‚proskuneo‘, sudarytas iš ‚pros‘, reiškiančio – link ir ‚kuneo‘ – bučiuoti. Pažodžiui, Tėvas ieško žmonių kurie tyra dvasia ir tyrais motyvais bučiuos Jį. Jis nori, kad mes mylėtume Jį tik dėl pačios meilės. Toks turi būti garbinimas. Ne „bučiniai“, kad gautume kažką iš Jo. Ne „bučiniai“, kad padarytume Jam įspūdį – tik garbinimas meilėje, dėl pačios meilės. (*Jono 4:23-24)

Kai asmuo suvokia, kad jis turi Kristų savyje, jis turi palikti visus savanaudiškus motyvus, visus parodomuosius darbus ir formules bei ritualais pagrįstą tarnavimą Jam. Tėvo ir Viešpaties įsimylėjimas prasideda kai mes atgimstame iš naujo ir žinome iš ko mes buvome išgelbėti, tai visą laiką auga. Tyri širdyje, net jeigu kuriam laikui pasitraukia nuo šios meilės, visada sugrįžta pas Tėvą tik dėl to, kad myli Jį.

Mes turime 100% to, ką Tėvas gali mums duoti – Jo Sūnų per Šventąją Tėvo Dvasią, kuri gyvena mumyse. Jei neleidžiame tam įsišaknyti, galbūt mes vaikščiosime bandydami kitas „žuvis“ jūroje iki tol, kol suvoksime, kad turime viską, ką galime iš viso turėti ar norėti Jame, jau dabar.

Aš pabaigiau straipsnio limitą, daugiau kitą savaitę. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pranašystės Dvasia. 3 dalis, Naudoti sveiką protą

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 2 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kai aš įeinu į parduotuvę, paprastai turiu sąrašą ir einu nuo pirmo punkto iki antro, nuo jo iki trečio punkto ir viską galiu apeiti per dvi – tris minutes. Barbara taip pat turi sąrašą, bet dėl kai kurių priežasčių jos sąrašas ją veda tokiu keliu, kuris primena girto jūreivio kelionę, prasidedančią 2 valandą nakties, kuomet jis išeina iš baro ir bando prisiminti kur paliko savo lėktuvnešį.

Tai nėra nei geras, nei blogas apsipirkimo būdas, taigi kiekvienas mūsų išeina su tuo ko ir atėjo. Bet... aš prieš pakliūdamas į bėdą geriau stabtelsiu ir apsvarstysiu savo požiūrį.

Kai Viešpats duoda mums pažadą – tai įvyks, bet kaip mes jaučiamės emociškai nuo pažado iki to laiko kuomet ateina atsakymas? Ar mes esame ištvermingi? O gal blaškomės tarp visų savo emocijų ir minčių kankindamiesi iki to laiko kuomet Tėvas suteiks atsakymą?

Šiandien rašau apie tai, kaip stovėti dėl pažado Žodžio šviesoje ir pasilikti stabiliam.

Kiek tu tiki tuo, ką tau pasakė Dievas?

Ar jūs kada nors svarstėte, kaip Petras, kai tik prieš kelias valandas buvo pasmerktas egzekucijai, galėjo taip giliai miegoti kalėjime*, jog angelas tikrai turėjo smogti jam į šoną, kad jį pažadintų?

Ar jūs kada nors svarstėte, kodėl Paulius tik ką nupurtęs gyvatę nuo savo rankos*, nepatyręs jokios žalos ir be jokio susirūpinimo toliau tęsė savo veiklą? *Apd 12:7, 28:3-6

Tikėjimas gautu Žodžiu ir Žodis

Jono 21:18-19 Jėzus pasako Petrui, kad kuomet jis pasens bus nukryžiuotas ir mirs. Kai Apaštalų darbų 12:7, Petras buvo kalėjime ir kietai miegojo laukdamas egzekucijos, tebuvo praėję ne daugiau kaip 12 metų po to, kai Jėzus Petrui pasakė kaip ir kada jis mirs. Apaštalų darbų 12 skyriuje, jį planuota nukirsdinti kardu, bet dar jis nebuvo senas - taigi galėjo ramiai miegoti žinodamas, kad jis kažkaip išeis iš tos situacijos.

Apaštalų darbų 27:24, kol Paulius buvo audros blaškomame laive, jam pasirodė angelas ir pasakė: „Nebijok Pauliau, tu turi būti pristatytas Cezariui.“ Taigi, kai po laivo sudužimo Maltoje nuodinga gyvatė įkando Pauliui į ranką, jis nusviedė ją į ugnį ir tęsė veiklą toliau, nes žinojo, kad turės būti pristatytas Cezariui.

Petras, užuot klausinėjęs kodėl jis kalėjime ir arti mirties, kai Jėzus jam buvo sakęs kažką visai kito, Paulius, užuot pasidavęs baimei, kai nuodinga gyvatė įkando į ranką, ir priešingai angelo žodžiams, jis galėjo numirti, šie vyrai pasirinko tikėti tuo, kas jiems buvo pažadėta ir toliau darė tai, ką turėjo daryti.

Jie naudojo sveiką nuovoką

Jie turėjo kryptį iš Viešpaties – tiesiai jiems pasakytus žodžius, ir jie naudojo savo protą mąstydami ir svarstydami.

Tikėjimo žmonės, kai tik jie gauna pranašystę, eilutę ar kitą pažadą iš Viešpaties, dažnai atsisako sveikai bei logiškai mąstyti, ir dėl to net būna sužeidžiami ar miršta. Jie turi žodį, bet kai dalykai pradeda vykti atvirkščiai, jie ima bėgioti ratais, kaip Barbaros apsipirkimo atveju, tik užuot pirkę, jie patiria baimę ir ieškodami užtikrintumo klajoja šen bei ten, visur dairydamiesi ar Dievas vis dar kontroliuoja padėtį.

Bet Petras ir Paulius buvo stabilūs, jie apsvarstė pažadus ir pagal tai drausmino savo mintis bei emocijas. Jie mąstė apie tai kas jiems buvo pasakyta ir tai jiems teikė ramią vidinę stiprybę.

Vienas žmogus gavo asmeninę pranašystę, kad praturtės nekilnojamu turtu. Jis nedvejodamas ir nestudijuodamas, ir nenaudodamas sveikos nuovokos bei smegenų, kuriuos jam davė Dievas, pradėjo pirkti bei nuomoti namus. Jis blogai tvarkėsi, nes tuo klausimu nesiekė jokių profesionalių žinių ir subankrutavo. Jo žmona jį paliko ir kurį laiką jis buvo benamis. Jis kaltino Dievą pasakiusį jam vystyti nekilnojamo turto verslą.

Dievas nesakė jam vystyti nekilnojamo turto verslo, o ir pranašystės tikrumas buvo labai abejotinas, nes iki to momento, to vyro širdyje nebuvo nei vieno žodžio ir nebuvo jokių kitų patvirtinimų. Naudodamas pranašystę, jis atmetė sveiką nuovoką, manydamas, kad Dievas būsiąs jo verslo partneris.

Tikrai ne. Jis yra Dievas. Jis nėra verslo partneris. Kristus gyvena tavyje ir todėl Jis yra su tavimi tavo darbe. Bet tai Jis pasamdė tave, ne tu Jį – tai tavo darbas, tavo verslas. Mes padarome savo kelią klestinčiu, Jis ves mus keliu, kuriame mes naudosime blaivų mąstymą ir sveiką nuovoką.

Išgydymas

Vienam kylančiam evangelistui buvo diagnozuotas vėžys. Tačiau po maldos jis pareiškė gavęs iš Viešpaties, kad jis išgydytas arba bus išgydytas. Taigi jis atsisakė bet kokio gydymo, nes „Dievas gi pasakė“.

Kai kurie skatino jį eiti gydytis sakydami, jog tas išgydymo pažadas nereiškia, kad jam nereikia daryti to, ką reikia daryti natūraliai. Bet jaunasis evangelistas atsisakė medicininės pagalbos ar dietos, ir vis tik po to daug kas liko sugluminti, kodėl gi jis mirė, jei Dievas sakė, kad jis išgydytas. Jis turėjo pradėti gydytis.

Kai tu pamatei skelbimą laikraštyje, galbūt Dievas tau apreiškė, kad tu turėsi x darbą, bet tu vis tiek ėjai į prisistatymo pokalbį – darei tai kas yra natūraliai teisinga ir leidai tam įvykti. Nebandei priversti tai įvykti ir nemąstei, kad jeigu Dievas pasakė, tai reiškia, kad tai magiškai atsiras.

Vedamas asmeninės paranašystės?

1 Timotiejui 1:18-19 Paulius jam sako: „Šį įsakymą perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jomis remdamasis, kovotum gerą kovą, turėdamas tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo...“

Atkreipkite dėmesį, kad Pauliaus instrukcijos apie tai kaip reikia elgtis su pranašyste sujungia dvasinius dalykus su sveika nuovoka. Kai Paulius pasakė: „kovok gerą kovą“, jis sakė tai daryti laikantis tikėjimo ir geros sąžinės.

Tikėjimas yra dvasinis, gera sąžinė yra natūrali. Duodamas mums pažadą Dievas reikalauja abiejų. Tai reiškia, kad norint išlaikyti švarią sąžinę reikia elgtis teisingai ir sąžiningai. Asmeniškai gautas Dievo žodis niekada nevers tavęs meluoti, pataikauti, vogti ar padėti į šalį tai, kas yra moralu.

2 Petro 1:4 sakoma: „Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.“

Pažadus mes vertiname atsakytų maldų požiūriu. Ši eilutė sako, kad pažadus Dievas duoda su tikslu ugdyti mumyse dieviškąją prigimtį. Ir kai laikotės to pažado, kuo greičiau imsite bendradarbiauti su Juo, kad augtumėte kaip asmuo ir žmogus Kristuje, tuo geriau jūsų emocijoms ir dvasiai. Supraskite, kad pažadas duotas tam, kad jūs augtumėte Jame - charakterio statymui ir, kad augtų Dvasios vaisius.

Tikėjimas išlaikant švarią sąžine yra tiesioginis kelias, kad sulauktume Dievo žodžio išsipildymo. Priešingu atveju asmuo gali gyventi baimėje ir labai nutolti nuo galimybės augti, nes augimas ateina disciplinuojant mintis bei emocijas, net jeigu būtų sunku darant teisingus dalykus.

Daugelis pasitraukia nuo sunkumų galvodami, kad tai velnias, arba jie tiesiog nenori per tai eiti. Aš patyriau, kad sunkus sprendimas ir tai kas sunkiausia kūnui yra dalis „dieviškos prigimties“, kurią Jis nori mumyse užauginti. Kai augimą Jame vertinate labiau už visą kitą, Jį pažįstate geriau ir tampate nepajudinami, kaip Petras ir Paulius.

Apmąstykite Jo pažadus, ne tam, kad suprastumėte kaip tai gali įvykti ir tada mėgindami pritaikyti savo gyvenimą, kad padėtumėte Jam tai įvykdyti, bet mąstydami apie tuos dalykus širdyje ir darydami tai, kas teisinga, pasirinkdami augti dieviška prigimtimi ir leisdami Jam tai įvykdyti.

Kitą savaitę nauja tema. Iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pranašystės Dvasia. 2 dalis (mergaitė, Žodis/Žodis)

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 26 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vakar Krisas kalbėjosi su parduotuvės darbuotoja, kuriai galėjo būti mažiausiai 50 metų. Kai mes mokėjome, Krisas įvairavęs (savo vežimėlį) į eilę jai pasakė: „Gerai mergaite, dabar mums reikia eiti, ačiū, pasimatysime vėliau, mergaite.“ Ji sukikeno ir pasakė: „Viso gero“. Mes patraukėme atgal prie automobilio važiuoti namo. Neprivažiavus mūsų namų, tiesiog už kampo yra ganykla, ten pievoje ganėsi būrelis karvių. Pamatęs jas Krisas pasakė: „Sveikos mergaitės, matau, kad valgote žolę?“

Tą patį žodį „mergaitė“, jis naudoja abiem atvejais – maždaug 50-ies metų moteriai parduotuvėje ir karvių bandai ganykloje. Nors žodžio „mergaitė“ tinkamiausias naudojimas būtų moteriškos lyties žmogaus vaikui apibūdinti. Bet toje situacijoje, mažų mažiausiai jo prote, tai buvo pakankamai tiksliai panaudota.

Panašiai yra suprantant Raštą ir pranašystę, taip vadinamas – „dvigubas nuorodų dėsnis“. Tai yra, kad pranašystė ar eilutė turi vienokią reikšmę originaliems klausytojams arba skaitytojams ir tas pats žodis, vėliau gali būti Viešpaties panaudotas kažkam kitam, su visiškai kita reikšme – nors, kai tos eilutės žodžiais Jis kalba mums, tai nepanaikina jos pirmosios reikšmės, greičiau tai sutinka su pirmąja reikšme, ar net statoma ant jos.

Paulius ir Barnabas bei Jėzus

Apaštalų darbų 13: 44-48 pasakyta, kad beveik visas Antiochijos miestas susirinko pasiklausyti Pauliaus kalbos apie išgelbėjimą per Kristų, o žydai užsidegė pavydu. Po to, kai jie sukėlė minią, Paulius padarė išvadą, kad jeigu jie laiko save nevertais amžino gyvenimo, tuomet jis pasuks pas pagonis:

„Nes taip mums liepė Viešpats: ‚Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių‘. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ...“

Rašto vieta kurią iškėlė Viešpats Pauliui, buvo tiesioginė Izaijo pranašystės apie Jėzų citata (Iz 49:6). Taip pat buvo sakoma ir apie kūdikį Jėzų, Luko 2:32. Abiem atvejais nuoroda į Viešpatį, ne į Paulių. Nors Viešpats paėmė šią vietą apie Save ir tai pritaikė Pauliui ir Barnabui.

Atkreipkite dėmesį, kad Paulius ir Barnabas ne patys prisitaikė tą eilutę sau, bet tai padarė Viešpats.

„Atsiversk Jono 14:27“

Kai buvau paauglys kovojantis su nesaugumo, nevertumo ir nepilnavertiškumo jausmais, netikėjau, kad mano pastangos tarnauti Viešpačiui, bus Jam priimtinos. Netikėjau, kad Jam manęs reikės. Tuomet, garbinimo metu, pirmą kartą išgirdau Viešpaties Jėzaus balsą. Jis pasakė: „Aš myliu tave, Džonai.“ Aš buvau taip sukrėstas, kad nedelsdamas atsakiau: „Aš, aš... taip pat Tave myliu, Viešpatie.“ Į tai Jis atsakė: „Atsiversk Jono 14:27“. „Dabar Viešpatie?“. „Taip, dabar“. Taip aš ir padariau: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Te nebūgštauja jūsų širdys ir te neišsigąsta.“

Tai skaitydamas žinojau, kad Jis priima mano gyvenimą ant tarnavimo Jam altoriaus. Atkreipkite dėmesį, kad originale ši eilutė apie tai, kaip Jis kalbėjo mokiniams duodamas jiems ramybę. Tada, maždaug po 1944 metų, Jis iškėlė ir pritaikė ją man. Aš jos nepasirinkau, Jis pasirinko.

Bendra tėkmė

Mums visiems yra buvę, kai skaitant Bibliją išryškėja kuri nors eilutė. Arba kažkas pranašavo mums asmeniškai, arba Viešpats atgaivino, apreiškė ar sujaudino mus kažkuria eilute, kuri tiko mums ar mūsų situacijai. Kartais tai nėra skyrius ar eilutė, bet tiesioginis pažadas duotas mus apreiškimu, kaip pavyzdžiui: „Tavo mama ‚atgims‘ prieš mirtį.“ Kartais Jis gali netgi atgaivinti kažkieno mums pasakytus žodžius, asmens, kuris net nesuvokė, kad Dievas jį naudoja, bet mes žinome, kad tai, ką jis pasakė mums, buvo iš Jo.

Mums taip pat gali tikti Timotiejaus atvejis, kuriam buvo pasakyta gyventi „...pagal paranašystes, kurios buvo tau anksčiau pasakytos.“ (1 Tim 1:18). Mes nežinome, ar tos pranašystės jaunajam Timotiejui turėjo savyje skyrių ir eilutę, bet Pauliaus jos buvo pripažintos kaip tikros ir tikslios, su nurodymu atsiminti ir gyventi pagal jas. Atkreipkite dėmesį, Timotiejus nesukūrė pranašystės, kažkas kitas turėjo jam žodį.

Laikantis Žodžio

Pažiūrėkime į pavyzdį Biblijoje, kažkam Viešpats išrenka eilutę ir sako: „tai tau“. Jie to nepadarė, Viešpats išrinko tai.

Tačiau šiandienos bendroji praktika yra tokia – kai mes patenkame į krizę, tuomet skaitome Bibliją arba Rašto vietų sąrašą, naršome puslapius, arba skaitome „pažadus“, randame eilutę, meldžiamės pagal ją ir skelbiame Dievui, kad jos laikomės.

Tačiau Biblijoje nėra tokios praktikos. Kai nusiviliame, stebimės kodėl. Visus dalykus darėme teisingai, argi ne? Suradome eilutę kurios laikėmės, išpažinome ją, meldėmės pagal ją, laukėme... patikrink, patikrink, patikrink. Negi kažkas buvo ne taip? Arba, jei gavome atsakymą, manėme, kad tai įvyko dėl rašytinio Žodžio ir kad laikėmės jo. Tačiau faktiškai, negalime pridėti nei colio, nei centimetro prie savo ūgio – daug dalykų Dievas daro dėl Savo gailestingumo ir iš Savo malonės. Mes klaidingai manome, esą veikia mūsų formulės.

Matote, mes turime eiti kartu su Juo ir leisti Jam duoti mums Žodį, tada mes laikomės. Krikščionybė – tai Jo pažinimas, ne formulės, ritualai arba „pavyzdžiai“, kuriais sekant pasiekiami norimi rezultatai. Mes turime pažinti Dievą ir vaikščioti su Juo.

Tiek daug žmonių mūsų kartoje žino kas parašyta, bet nepažįsta Tikrojo Žodžio (todėl jų krikščioniškas gyvenimas tuščias ir dažnai kūniškas). Mes negalime „laikytis“ rašytinio Žodžio, kol visų pirma negauname tos eilutės iš Tikrojo Žodžio. Mums reikia Jį pažinti. Ne tik tikėti Jį. Ne tik melstis Jam. Ne tik giedoti giesmes apie Jį. Mums reikia pažinti Gyvąjį Žodį, iš kurio kyla rašytinis Žodis.

Hebrajams 4:12-13 – Žodis ir Žodis

„Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“

Kai apie tai mokoma, dauguma pamokslininkų naudoja 12 eilutę, kongregacijai pasakyti, kad jiems, kiekvieną dieną reikia skaityti Žodį. Jie retai skaito 13 eilutę, kuri atskleidžia, kad čia kalbama apie Žodžio asmenį – Viešpatį Jėzų. Būtent Jis atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus.

Pamąstyk apie tai šitaip

Jėzus yra Žodis ir rašytinis Žodis į spausdintą puslapį išplaukia iš Jo, todėl Jis gali išrinkti eilutę ir pritaikyti ją bet kam, kuriam Jis mano ją tinkant. Bet jeigu mes, pagal savo situaciją, išsirenkam ir išimam eilutę iš spausdinto Žodžio, pirmiau jo negavę iš Gyvojo Žodžio, mes rizikuojame negauti to, ką Viešpats mums turi, nes mes veikiame kūniškai.

Gera naujiena mums, kad kai autorius sako, kad Gyvasis Žodis atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus ir, kad visi tie dalykai atidengti ir nuogi prieš Jį, su kuriuo mes bendradarbiaujame – jis tęsia toliau: „Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, <...> drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.“

Jis sako, kad Viešpats Jėzus žino ir teisia mintis bei sumanymus ir tada vis tiek pakviečia mus ateiti, kad gautume malonę ir pagalbą – oho, kokia meilė! Koks palengvėjimas Jo akivaizdoje, nes Jis pažįsta visą mūsų širdį, bet vis tiek myli ir netgi mus mėgsta.

Tik neužmirškite – leiskite Jam parinkti jums ir jūsų situacijai eilutę, arba jūs galite tapti kaip Krisas, pritaikantis tą patį žodį dviem situacijoms ir nei vienai teisingai.

Daugiau kitą savaitę.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu