Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. gegužės 3 d., antradienis

Atsitiktinės mintys. 2 dalis – Ar Jėzus yra kapitalistas?

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 9 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę aš pasidalinau (tik) mintimis apie finansiškai susijusius elementus. Palyginime apie talentus, kuriame Jėzus sakė: „Dangaus Karalystė yra kaip...“

Jis pasakojo apie bosą, turintį daugeriopą verslą ir darbininkus, atliekančius įvairias funkcijas. Bosas tikisi, kad jie ateis į darbą ir dirbs pagal savo potencialą – dirbs sunkiai ir dorai, bus atskaitingi, rizikuos dėl didesnio apdovanojimo arba bus atleisti. Vienas tingus ir blogas darbininkas patyrė savo nuostatų pasekmes, jis mąstė piktai apie savo bosą ir galiausiai jį ištiko skurdas bei sielvartas. Kad ir kaip piktai jis galvojo apie savo bosą, aiškiai tai nebuvo tiesa. Matome kaip sąžiningai ir pagarbiai bosas pasielgė su kitais dviem darbininkais. Jis parodė, kad nuostatos tų, kurie visada kaltina kitus, yra nulemtos jų pačių.


 Palyginimas apie talentus, bent jau ta dalis kuri yra apie pinigus, yra kapitalistinė – asmens kontroliuojamas privatus verslas, su tikslu gauti pelną, kuriame atlygis tenka produktyviausiems rizikuotojams. Pirmojo amžiaus žydų bendruomenei tai turėjo prasmės. Šis palyginimas paremtas žydų kultūra duotąja jiems Dievo. Didžiąja dalimi tai buvo kapitalistinė sistema, apie kurią rašiau praeitą savaitę. Iš esmės šie dalykai leidžia mums pažvelgi į Tūkstantmetę Karalystę, kaip tada bus valdoma žemė. Bet ir vėl...

Kapitalizmas su sąlygomis – nacionalinis skolų panaikinimas
„Pabaigoje septintųjų metų turi būti atleidžiamos visos skolos. Tais metais kiekvienas skolintojas tedovanoja kiekvienam izraelitui skolas. Iš svetimšalio gali reikalauti, bet izraelitui turi dovanoti, nes tai Viešpaties atleidimo metai.“ (Įstatymo 15:1-3)

Sutinkamai su tuo, už pinigus įkeista nuosavybė, buvo vertinama proporcingai tam, kiek liko iki 7-tųjų metų: „...bet pirkite, atsižvelgdami į metų skaičių, praėjusį nuo jubiliejaus metų. Kuo daugiau bus likę derliaus metų, tuo aukštesnė bus kaina; kuo mažiau derliaus metų, tuo mažesnė bus pardavimo kaina, nes jis tau parduos pagal pjūčių skaičių. Neskriauskite vienas kito, būkite sąžiningi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. (Kunigų 25:15-17)

Ir kai ateina jubiliejiniai metai, o tai būna kas 50 metų, visa nuosavybė grįžta buvusio savininko šeimai:
„Skaičiuokite 7 kartus po 7 metus nuo atleidimo metų (49 metus) ir 50-aisiais kiekviena šeima turės teisę atgauti savo nuosavybę...“ (Kunigų 25:8-17)

Čia mes matome sąlyginį kapitalizmą
Kas 7 metais panaikindamas skolas, o kas 50-aisiais gražindamas visą nuosavybę buvusio savininko šeimai, kuri tai anksčiau valdė, Dievas nustato ribas, kiek turto gali turėti 1 asmuo ar viena šeima.

Būdavo daugiau ir mažiau versle įgudę žmonės ir 7-ių metų cikle kiekvieną kartą gaudavo pelną, o tie, kurie neturėjo tokių verslo įgūdžių, kaip matome palyginime apie talentus, tiek daug pelno nesugebėdavo gauti. Buvo tokių, kurie per tuos 7 ar 50 metų ciklą išsaugodavo pinigus ir galėdavo juos perduoti ir būdavo tokių, kurie neišsaugodavo pinigų. Kaip pastebėjo Jėzus – visuomet turėsite vargšų. (Mato 26:11)

Jo paprasta sistema, nustatanti kapitalizmui ribas, pagal gyvenimo standartus, leido kiekvienam izraelitui pakilti virš aplinkinių tautų. Kadangi jie galėjo imti palūkanas nuo ilgalaikių paskolų pagoniams, turtas pereidavo Izraeliui. Iš tų, kurie nebuvo Sandoroje su Dievu, pereidavo tiems, kurie buvo Sandoroje su Dievu. Neteisiųjų turtas persiduodavo per verslo sandorius ir išmokėtas palūkanas.

(Štai kodėl asmeniui pasinaudoti bankroto įstatymu, vienoje ar daugiau sričių, kartais gali būti Dievo valia. Dievas sukūrė šią idėją ir įrašė ją į valstybinį Izraelio Įstatymą.)

Pagalvokite apie turtingiausius pasaulio žmones, apie kiekvieną banką. O kas, jei visoje tautoje, visos skolos būtų panaikintos? Kiekviena skola už namo įkeitimą, už kiekvieną išperkamą automobilį, ar kiekvienos kredito kortelės skola? Dar daugiau, o kas jeigu namai, kuriuose tu užaugai, buvo parduoti maždaug prieš 50 metų ir per kitus 10 metų grįžtų atgal tavo šeimai? Tu turėtum pasirinkimą ar ir vėl juos parduoti tiems, kurie ten dabar gyvena, ar susigrąžinti juos sau. Kokia nuostabi sistema apribojanti individo perteklių, o pakelianti tautą. Nupirkus ar pardavus, davus ar paėmus paskolas, visada, kas 7 ir 50 metų, automatiškai generuotųsi nauji pasiūlymai, nauji mokesčiai, nauji įkeitimai – ribotas kapitalizmas.

O kaip Naujasis Testamentas ir davimas vienas kitam?
„Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. <...> Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. (Apaštalų darbai 4:32; 34)

Jeigu neteisingai interpretuosime, esą jie gyveno didžiulėje komunoje, nesuprasime individualios jų davimo laisvės. Petras sakė Ananijui: „...kai jūs turėjote žemę, argi ji jums nepriklausė, ar negalėjote daryti su ja, ką norėjote? Ir po to, kai pardavėte, ar negalėjote tuos pinigus naudoti kaip norite? (Apaštalų darbai 5:4)

Apd 2:46 rašoma: „...jie ėjo iš namų į namus laužydami duoną su džiaugsmu ir širdies paprastumu.“ Tai rodo, kad jie turėjo savo namus, o kai kurie, kaip skaitėme anksčiau, parduodavo papildomą nuosavybę.

Parašyta, kad nei vienas nevadino, tai ką turi savo nuosavybe, čia turima galvoje, kad jie buvo dideli davėjai, kad jie noriai davė bet ką, ko bereikėtų stokojančiam kaimynui. Nepasakyta, kad jų turtas nebuvo jų pačių, bet pasakyta, kad jie nevadino to ką turėjo, vien tik jų. Tai yra didelis skirtumas. Ir šiandien aš žinau daugelį žmonių, kurie turi tokią pat dosnią širdį, kuriems davimas tapęs jų gyvenimo stiliumi.

Tai nėra komunizmo ankstyvajame surinkime (bažnyčioje) prielaida – komunizmas yra tada, kai viskas priklauso valstybei, kuri paskirsto visiems pagal poreikius. Iš kapitalizmo žydiškame kontekste (apie kurį svarstėme aukščiau ir praeitą savaitę), bet sulydyto su gyvenimu meilėje – davimas plaukia kaip gyvenimo stilius. Kūnas rūpinosi kūnu.

Todėl Paulius rašė: „Dirbk, kad turėtum iš ko duoti stokojantiems.“ Ir „Te šio pasaulio turtingieji būna davėjais ir visada būna pasiruošę duoti tiems, kurie stokoja.“ (Efeziečiams 4:28; 1 Timotiejui 6:17-19)

Prioritetas yra tai, kad pirmiausia būtų atsakyti visų, Kristaus kūne esančiųjų poreikiai ir tik kai atsakyti tikinčiųjų poreikiai, atsakomi išorėje esančių netikinčių, neišgelbėtųjų poreikiai: „Kai turite galimybę, darykime gera visiems žmonėms, bet ypač tikėjimo namiškiams.“ (Galatams 6:10)

Mūsų, o ne vyriausybės atsakomybė rūpintis vienas kitu
Pinigai yra čia žemėje ir atsakomybė už tai kaip mes juos naudosime yra vien tik mūsų. Kaip matome dešimtyje Dievo Įsakymų ir palyginime apie talentus, Dievas nėra tavo verslo partneris. Bet koks vedimas ir kryptis, kurią Jis nurodo, ves pagal rizikos/apdovanojimo, dorumo ir atsiskaitomybės nustatytus principus.

Taip pat reikia turėti duodančią širdį –Kristus jumyse, todėl jūs ir Jis tai nuspręsite: „Tegu kiekvienas asmuo atideda pinigus davimui pagal tai, kaip Dievas palaimino jį tą savaitę.“ (1 Korintiečiams 16:2). Kristus jumyse, susijunkite su Juo ir nustatykite tai.

Ir atkreipkite dėmesį, kad davimas stokojantiems, buvo pasirinktinai pagrįstas gaunančio asmens charakteriu ir pademonstruotu aktyviu krikščionišku tikėjimu: „Atrink našles (tas, kurios nebeturi šeimų, kurios neturi kas jas remtų), neduok toms kurios sunkiai nedirbo tarnaudamos kitiems.“ (1 Timotiejui 5:9-11)

(Pagal tai galime suprasti Apaštalų darbų (6 skyrius) našlių aprūpinimo politiką – tai nebuvo dalinimas dykai, buvo atsižvelgiama ar jos tarnavo ir, ar toliau tarnauja kitiems.)

Iš šios pastraipos aišku, kad Kristaus kūnas turi rūpintis stokojančiais tikinčiaisiais, o ne vyriausybė, ne visuomeninės labdaros organizacijos, bet kūnas rūpinasi kūnu.

Kaip ir sakiau pradžioje, ši serija sudaryta iš kelių, atsitiktinių minčių – dvi pirmos apie Dievo Karalystę, kitos apima vyriausybės vaidmenį rūpyboje ir tautos piliečių maitinime. Pasidalinau pakankamai, kad įžvelgtumėte kaip funkcionuoja, palyginime apie talentus apibūdinta karalystė, kad ji yra kapitalizmas su lubomis kapitalui. Joje rūpinimasis tais kurie stokoja, visų pirma krinta ne ant vyriausybės, ne ant socialinės rūpybos, bet ant tikinčiųjų, kurie rūpinasi tikinčiais.

Jau baigiu kalbėti šia tema. Mano intencija – apibūdinti, koks Dievo požiūris į kapitalizmą, socializmą ir komunizmą, nes šiuolaikinės vyriausybės visame pasaulyje, grumiasi su tuo, kiek jos turėtų išplėsti savo valdymo ribas.

Kitą savaitę, atsitiktinės mintys apie abortus. Iki tada, būkite palaiminti,


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.