Kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį. 1 dalis

John Fenn, 2014 m. kovo mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveikinu visus,

Aš užaugau dideliame name su ilgu koridoriumi, kuris vedė į keturis miegamuosius ir vieną vonios kambarį. Kitame namo gale buvo tai, ką mes pavadintume šeimos kambariu, arba urvu (guoliu), kaip yra sakoma Teksase ir daugumoje Amerikos pietų. (Ir tarp išsibarsčiusių po JAV pietiečių bei jų palikuonių).

Šeimos kambarys buvo vieta, kur mes praleisdavome laiką su šeima žiūrėdami TV ir tiesiog būdami drauge. Tenai mama ir tėtė auštant sudėdavo Kristaus Gimtadienio (Kalėdų) dovanas 4 vaikams, kad jie surastų jas ryte. Jos buvo suvyniotos į atskirą įpakavimą, kad vaikai jų nesusimaišytų.

Tėtis turėjo vieną iš tų tuomet labai modernių, o dabar jau senovinių, namų kino kamerų su 1 metro ilgio šviesos juosta, ant kurios buvo 4 šviesos pluoštai, jie užtvindydavo kambarį kaip atominis sprogimas. Tai buvo pirmas kartas, kai aš išgirdau frazę: „Nežiūrėk į šviesą“.

Mes išsirikiuodavome koridoriaus gale kaip olimpiniai sprinteriai, kurie laukia signalo įsiveržti į šeimos kambarį ir pasiimti savo dovanas, ir mes žinojome, kad priartėjome, kai užsidegdavo tėtės šviesos, nes tada namo galas staiga tapdavo ryškesnis už vidurdienio šviesą.

Mažas varpelis ir kas vykdavo po to

Mama ir tėtė praleido savo pirmus 2 vedybinio gyvenimo metus netoli Štutgarto, Vokietijoje. Tada kiekvienas JAV vyras tarnavo 2 metus kariuomenėje, ir tai buvo jo paskyrimo vieta. Tuo metu jie aplankė Oberamagau ir nupirko Betliejaus sceną, išgraviruotą vietinių medžio meistrų su Juozapo ir Marijos, piemenų, gyvūnų, išminčių, angelų viršuje ir kūdikio Jėzaus ėdžiose figūromis.

Mama taip pat nupirko gražų porcelianinį varpelį eglutės žaisliuką, kuris paskutinis buvo kabinamas ant mūsų eglės. Mums griežtai draudė jį liesti, nes mamai varpelis buvo labai brangus. Ji tik viena turėjo teisę skambinti tuo varpeliu. Jos mintyse, kuomet ji skambindavo varpeliu tai reiškė, kad Jėzus atėjo kaip pati didžiausia Tėvo dovana žmonijai, ir Kristaus gimtadienis oficialiai prasidėdavo.

Bet jis tarnavo dvigubam tikslui; 4 mažiems vaikams laukiantiems koridoriaus gale, varpelio skambėjimas buvo tolygus startinio pistoleto šūviui bėgimo takelyje – PIRMYN! Mes lenktyniaudami bėgdavome koridoriumi, na, žinoma, jie lenktyniavo, nes būdamas vyriausias aš buvau per daug šaunus, kad rodyčiau susijaudinimą savo broliukams ir sesutei.

Tikiuosi, kai nueisiu į dangų, paprašysiu parodyti šias scenas dar kartą, ir galbūt patirsiu daugiau susijaudinimo nei greitis, kuris išvystomas bėgant koridoriumi, kurį aš prisimenu. Ir esu tikras, kad namai atrodys mažesni, negu, kaip prisimenu jie tada man atrodė.

Kai mes įsiverždavome į apšviestą šeimos kambarį, tėtis stovėdamas kampe viską filmuodavo, mama padarydavo pauzę ir atkreipdavo mūsų dėmesį į Betliejaus sceną. Betliejaus scena stovėdavo kelias savaites prieš šventes, bet be vienos detalės. Kūdikio Jėzaus ten nebuvo iki Kristaus Gimtadienio šventės, mama paaiškindavo, kad jis paslėptas nuo akių, paslėptas nuo žmonijos iki Jo gimimo.

Kalėdų rytą, prieš tai, kuomet mums būdavo leidžiama atidaryti mūsų dovanas, visas dėmesys būdavo sutelktas į mamą, kuri pristatydavo išdrožtą kūdikio Jėzaus figūrėlę, ir subtiliai ją padėdavo į ėdžiais – taip pranešdama, kad Jis jau atėjo ir tai yra priežastis kodėl mes vienas kitam dovanojame dovanas.

Pagarba, garbė, nusilenkimas

Daugelis krikščionių priima viską, kas pavadinta „Dievas daro nauja“, ir žaidžia su tuo, kaip vaikai Kristaus Gimtadienio rytą, nestabtelėdami pagerbti tai, kas mums jau yra duota. Kaip jūs matote, aš rašau apie tai, - mamos kasmetinis stabtelėjimas pagerbti Didžiąją Dovaną tebėra su manimi ir šiandien. Aš paveldėjau tą Betliejaus scenelę ir varpelį, ir tęsiu tradiciją.

Netgi, kai mes 4 maži vaikai verždavomės dovanų, mūsų tikrasis susižavėjimas buvo Tikrosios Dovanos paprastame pagerbime. Kur dabar dingo šis pamatas? Tačiau balansas tarp baimės bei pagarbos Dievui ir vaikiškam susižavėjimui dėl to, ką Jis daro, yra įmanomas, lygiai taip, kaip mes laikydavome tą varpelį prie Betliejaus scenelės, kur buvo kūdikis Jėšua ėdžiose, kaip šventenybę 4 vaikams Kristaus Gimtadienio rytą.

Kai aš studijuoju Naująjį Testamentą, ir namuose bei santykiuose praktikuojamą tikėjimą, ir palyginu tai su moderniu Instituciniu surinkimu, Dievo dalykai man verti išaukštinimo ir pagarbos, ir aš matau, kad ta pati pagarba Jam yra ir namų surinkimuose šiandien, mažų mažiausiai bent jau CWOWI. Aš galiu kalbėti tik pagal malonę duotą man, taigi aš negaliu kalbėti apie visus namų surinkimus, ir apie skirtingą, bet panašią „paprasto surinkimo“ (simple church) srovę.

Paulius rašė NEBŪKITE kaip vaikai, kurie yra nešiojami ir mėtomi „visokių mokymo vėjų“, kuriuos jie sutinka. Jis rašė apie tvarką santuokoje „dėl angelų“, kurie yra paskirti saugoti porą, ir jeigu santuoka netvarkinga, tai trukdo jų darbui. Jis rašė apie mūsų išgelbėjimo atbaigimą su baime ir drebėjimu, ir mūsų susirinkimų laikymą šventais ir daryti tai tikslingai. Nors kiti jo metu (kaip ir mūsų) naudojo Dievo Žodį apgaulingai. (Efeziečiams 4:14, 1 Korintiečiams 11:10, Filipiečiams 4:12, 2 Korintiečiams 4:2)

Susižavėjimu pagrįstas tikėjimas

Žodis „susižavėjimas“ Amerikoje pasirodė ankstyvaisiais 1800 ir reiškė „lėkštas užsiėmimas, vaikymasis“. Iki 1881 tai buvo naudojama apibūdinti naujausias madas. Tai panašu į prancūzų „fadaise“, reiškiantį „nesąmonė“ arba „lėkšta“, ir toliau lotyniškai „fatus“ – reiškiantį „kvaila“.

Šiandien susižavėjimas kreipia žmonių žvilgsnius į kažką, kas greitai išnyksta iš atminties. Daug dalykų vyko krikščioniškuose sluoksniuose, kurie skelbė, kad tai yra svarbiausia ką daro Dievas, nors, jeigu taip būtų, Viešpats turėtų dažnai keisti Savo nuomonę – po dviejų metų pakildavo naujas susižavėjimas ir buvo skelbiama, kad būtent TAI yra svarbiausia, ką daro Dievas, o ankstesnis mokymas būdavo užmirštamas.

Kai kurie žmonės taip susitelkia į susižavėjimą ir pasilieka tenai, padaro jam mažus dvasinius ir intelektinius namus savo prote ir sutelkia ten savo gyvenimą. Dažnai, vieną dieną, jie atsibunda suvokę, kad blizgučiai išnyko, ir stebisi, kur visi kiti nuėjo. Kai tai įvyksta ateina sumaištis ir iškyla klausimai, plius abejonės savimi ir jausmas, kad esi apgautas arba kažko trūksta. Jie suvokia, kad jie sudėjo savo tikėjimą asmeniu ar judėjimu, užuot tikėjus Tėvu ir Viešpačiu.

Aš nesu toks senas kaip žemė, bet pakankamai gyvenau, kad prisiminčiau, kaip suaugusieji žaidė su asmeninėmis pranašystėmis 1970-ųjų viduryje, kaip vaikai per Kristaus Gimtadienį (Kalėdas). Su pranašais, kurie linkę sėdėti svarbiausiose vietose ir duoti žmonėms išsamias pranašystes, bet retai iš tikro ką nors reiškiančias. Po 25 metų vėl asmeninė pranašystė, nauja ir moderni asmeninės pranašystės rūšis tapo naujausiu dalyku, ką Dievas atseit vėl darė, bet išnyko kaip ir 70 -aisiais metais. Nors kaip kiekvieno susižavėjimo atveju, žmonės tai išlaikė metų metais.

Ar Tėvas naudoja mūsų vaikišką nesubrendimą, kai žaidžiame su Juo, kaip su žaislu per Kristaus Gimtadienį? Taip, Jis panaudoja, Jis meistriškai panaudoja bet ką, Savo šlovės labui. Ar žmonės buvo sužeisti asmeninės pranašystės judėjimo metu? Taip jie buvo, lygiai taip, kaip blizgantis Kristaus Gimtadienio žaisliukas nukrito ir sudužo Naujųjų Metų Dieną.

Dievo dalykus naudoti tuščiai

Du pirmi įstatymai, kuriuos Dievas davė – tai, kad Jis būtų pagerbtas, tik Jis ir niekas kitas, ir netarti JO Vardo be reikalo, tuščiai. Žodis „tuščiai“ yra pavyzdžiui naudojamas, kai dirbi sunkiai ir nieko nepasieki. „Tai buvo tuščiai“. Mes taip pat naudojame apibūdinti asmenį, kuris taip susitelkęs į save, kad tampa netinkamu ir nenaudingu. Jie yra tušti, be tikslo, netinkami realiems gyvenimo dalykams. „Tušti“ reiškia be „tikslo“ be „siekinio“.

Tuščias Jo vardo panaudojimas yra pradedant nuo „O, mano Dieve!“ iki: „Šlovė Dievui“ be tikro šlovinimo, bet tik kaip tuščias šūkis. Teksase yra TV pamokslininkas, kurio lioviausi klausyti jau prieš dešimtmečius, dėl jo tuščių šūkavimų: „O mano Dieve!”, kai jis moko, mano dvasia taip nuliūsta, kad aš negaliu klausyti.

Kartais, kai aš girdžiu tikinčiuosius naudojant Jo vardą tuščiai arba žaidžiant Jo dalykais kaip vaikus su naujais žaislais per Kristaus Gimtadienį, man norisi šaukti: „Stabtelėkite prieš atidarydami Jo dovanas ir suteikite Jėzui deramą vietą!“ Kaip atsitiko, kad mes praradome pagarbą Dievui Kristaus kūne? Apie tai kitą savaitę... iki tada...laiminu.

Laiminu visus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu