Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Žmonių tradicijos. 3 dalis


John Fenn, 2012 m. birželio mėn. 16 d.,

Vidinis išgydymas 1: Pasisukimas į praeitį
Šitame pirmajame 2 dalių serijos mokyme pažiūrėsime į žmones Biblijoje, kurie praeityje iškentė baisias traumas savo gyvenime ir buvo išgydyti nuo tų prisiminimų, traumų ir bedieviško gyvenimo būdo. Yra daugybė knygų, seminarų ir mokymų apie vidinį išgydymą, bet tik nedaugelis remiasi Biblijos pavyzdžiais kaip žmonės gavo savo išgydymą nuo praeities prisiminimų ir traumų. Šitoje studijoje jūs tai rasite! Ši studija moko jus to, ką sako Biblija, pagal skyrių ir eilutę apie „vidinį išgydymą“, ir kaip jį priimti.

Subalansuotas Biblinis klestėjimas 3: Biblinis pavyzdys apie daugelį pajamų srovių
Standartinis surinkimo mokymas sako duok, duok ir Dievas palaimins tave gausesnėmis pajamomis. Nors Biblija moko, kad tavo darbas uždeda stogą virš tavo galvos, ir nieko daugiau, nesvarbu, kiek tu duodi. Įvairios pajamų srovės plaukiančios į tavo gyvenimą yra teisingo biblinio klestėjimo pavyzdys. Paskutiniame šios 3 dalių serijos mokyme John rodo jums pavyzdžius pagal skyrių ir eilutę apie tai, kaip Dievas palaimino žmones įvairialypėmis pajamų srovėmis tuomet, kai jie padarė išmintingus sprendimus, moko, kaip Šventoji Dvasia gali vesti jus į šituos dalykus, ir visa tai daroma su nuolankia širdimi. Balansas!

Žmonių tradicijos. 3 dalis
Praeitą savaitę aš dalinausi istorija apie fariziejus, kaip jų Žodinis Įstatymas tapo svarbesniu nei Dievo Įstatymas. Būtent čia Jėšua turėjo su jais problemų – ne dėl Žodžio, bet dėl to, kad jie savo Žodinį Įstatymą iškėlė virš Dievo Žodžio.

Kaip žodinis įstatymas tampa religija
Fariziejų mokymas, kuris tapo jų Žodiniu Įstatymu, pradžioje buvo inicijuotas noro neįžeisti Dievą. Kai Dievas sako nedirbti šeštadienį, Išėjimo 20:8-11, Jis nori pasakyti: „pasiimk išeiginę”, bet fariziejai nusprendė, jog jie nedirbs jokio darbo, kad neįžeistų, taigi nusprendė nustatyti limitą, kiek žmogus gali nueiti, kad tai nebūtų darbas.

Fariziejai nusprendė, kad „Šabato dienos kelias“ buvo maždaug 25 mylios / 5 km, o kas viršaus – tai jau darbas. Taip Žodinis Įstatymas tapo svarbesnis už Mozės įstatymą, kuris tiesiog sako: „nedirbsi“. Dievo tikslas buvo, kad kiekvienas asmuo pažintų Jį, pažintų savo širdį ir suprastų, kada jie dirba, o kada ne.

Dabar įsivaizduokite šimtus papildomų ir Mozės Įstatymą viršijančių taisyklių, tokių kaip Šabato dienos kelias, su kaupu leidžiančių žmonėms iš tiesų pažinti Dievą ir aiškinančių, kaip vaikščioti su Juo, reguliuojančių kiekvieną žydų asmeninio gyvenimo momentą, laikantis visos įstatymiškos kultūros, kuri tvirtai buvo nustatyta tuo metu, kuomet Jėšua pradėjo savo tarnavimą.

Žodinis Įstatymas atmeta asmeninį individo apsisprendimą ir pakeičia jį ekstremaliai sudėtingu Žodiniu Įstatymu, kuris iš sakyklos diktuoja, ką žmonės turi daryti kiekvienoje situacijoje, ligos atveju, ištikus kokiai problemai ar krizei. Dėl to Jėšua laikais tarnautojai tapo žmonių kontroliuotojais, visada stebinčiais per petį ir pasiruošusiais parodyti pirštu į kiekvieną nukrypimą nuo jų Žodinio Įstatymo.

Ar esi atsakingas? Žodinis Įstatymas tai panaikina
Žmonėms jų ėjimas su Viešpačiu tampa vienu iš darbų ir pasirodymu. Jų ėjimas su Dievu tampa persunktas baime, kad nepadarytų kažko blogo, nesupykdytų Jo, ar kokiu nors būdu neįžeistų vienos iš Žodinių Tradicijų. Jie pradeda matuoti savo teisumą tuo, kaip jie tai vykdo. Jeigu nuėjo ½ mylios arba visą kilometrą pažeisdami Šabato dienos vaikščiojimo taisyklę, jie jaučiasi taip, lyg Dievas būtų toks nepatenkintas, kad gali neatsakyti jų maldų - taigi jie tęsia toliau - aukoja Dievui aukas, kad įtiktų Jam. Jie pameta iš akių Dievo Žodį, nes viskas, ką jie težino, tai Žodinis Įstatymas. Dvasine prasme jie buvo beraščiai.

Žodinis Įstatymas pašalino bet kokius santykius su Dievu ir pakeitė juos santykiais su Žodiniu Įstatymu ir religija, padarė žmones visiškai priklausomus nuo to, ką sako jų mokytojai – jie iš tiesų nepažino Dievo.

Mūsų pirma užuomina
Štai - mūsų pirma užuomina, kaip atskirti Žodį ir Šventąją Dvasią nuo mokymo, kuris yra priešingas Žodžiui ir Dvasiai: ar tas mokymas veda jus prie Dievo pažinimo, reikalauja asmeninės atsakomybės, ir nukreipia žmogų į eilutę ir skyrių; o gal jis paremtas formule ir vykdymu? Ar jis gimdo nesėkmės baimę? Ar jis paremtas žinojimu, kad Dievas veda jus nes jūs žinote savo dvasioje, kad tai tiesa, o gal kas nors kitas sako jums, kad taip reikia daryti?

Modernus Žodinio Įstatymo pavyzdys: nurodo būdą klestėjimui
Klestėjimo doktrina daugiausiai paremta davimu, davimu ir davimu, dėl ko Dievas atsakydamas palaimins, išgydys, padaugins, viską pakeis jūsų gyvenime. Visa tai sutelkta į šitą vieną dalyką, kurį jūs darote, ir tuomet Dievas daro savo dalį, panašiai kaip lošimo mašina Las Vegase. Faktiškai Biblija yra pilna instrukcijų apie pinigus ir visa tai susieta su asmenine atsakomybe: nelaiduok, impulsyviai neišlaidauk, sunkiai dirbk, taupyk, biudžetas, dieviškas apreiškimas ir sekimas Dievo vedimu, keisk sugebėjimus tvarkyti pinigus ir t.t.

Davimas yra tik viena didesnio veiksmo dalis, nors Žodinis Įstatymas, kalbėdamas apie pinigus, ignoruoja svarbesnius dalykus ir iškelia mažiau svarbius. Jis neragina gyventi pagal biudžetą, mokėti skolas, kaip būdą jomis atsikratyti, o davimą padaro svarbiausiu dalyku tvarkant pinigus. Gerai dirbti ir gerai tvarkyti viską ką tau Dievas duoda. NE! Tik duok ir tau nereikia būti atsakingu už tavo asmeninį gyvenimą. Tik duok, o Dievas padarys visa kita. Tai ne Žodis ir Dvasia!

Kitas pavyzdys: malonė be apribojimų
Malonės mokymas sako, kad mes neturime prašyti atleidimo, nes „malonė“ tai padengia. Šis mokymas nereikalauja atsakomybės, nusižeminimo, atsakomybės už savo veiksmus. Tai būtent Žodinis Įstatymas, kuris išaukštinamas virš Dievo Žodžio. Kaip Judo 4 sako: „nebūkite kaip tie, kurie pakeičia Dievo malonę leidimu nusidėti“ (vertimas iš anglų k.)

Biblija moko, kad malonė turi atsakomybę. Nojus priėmė malonę statyti laivą, bet jis tučtuojau buvo atsakingas gyventi toje malonėje ir pradėjo statyti. Jeigu jis nebūtų vaikščiojęs toje malonėje – būtų paskendęs. Mozė gavo malonę prie degančio krūmo, bet jis buvo atsakingas tučtuojau grįžti atgal į Egiptą ir įgyvendinti tai, dėl ko buvo suteikta ta malonė. Jūs esate išgelbėti malone, dabar jūs esate atsakingi gyventi dėl Dievo toje malonėje. Biblija sako, kad malonė be atsakomybės nėra malonė. Žodinė Tradicija sako, kad malonė yra be atsakomybės. Kuo jūs tikėsite?

Čia dar vienas: velnias privertė mane taip pasielgti
Yra išlaisvinimas, kaip mes matome Evangelijose ir Apaštalų darbuose - ir nėra dėl to abejonės. Bet mano 38+ metų vaikščiojimo su Dievu patyrimas sako, kad 99% išlaisvinimų ar daugiau ateina, kai paklūsti Žodžiui – iš tiesų tampi Žodžio vykdytoju.

Yra tikėjimo srovė, kuri mato demoną už kiekvieno charakterio vingio, ir dažnai jie gali tai susieti su mamos, tėtės ar senelių nuodėmėmis. Jie susitelkę žiūrėti į atbulinį veidrodėlį savo gyvenime, kas nutiko, kad juos prakeikė ar apsėdo, kad jie net pamiršta DABAR vykdyti Žodį savo gyvenime.

Kai žmogus nusprendžia tapti Žodžio vykdytoju, iš tiesų kovodamas kovą prote ir darydamas kiekvieną mintį paklusnią Kristui bei nustoja nuodėmiauti, apsisprendžia iš tiesų atleisti ir įveikti visas su tuo susijusias emocijas; jis tiesiog daro ir galvoja taip, kaip sako Dievas; demonai daugiau neranda vietos ir palieka jį. Būtent taip įvyksta galbūt net 99% visų išlaisvinimų – žmogus pradeda gyventi Žodžiu, tampa labiau subrendęs ir panašesnis į Kristų, ir demonai jį palieka.

Mąstyk ir pažink Dievą
Žodinis Įstatymas negali mąstyti. Bet jūs esate sukurti taip, kad mąstytumėte, ir Dievo Žodis reikalauja, kad mes mąstytume patys už save ir vykdytume tai vaikščiodami su Dievu. Kūnui gali būti lengviau pasitikėti formulėmis, religija bei tradicija, ir tai vadinti Dievu, bet tokiu būdu jūs nepriimate iš Viešpaties. Dievo pažinimas reikalauja darbo, laiko ir pasišventimo. Čia nėra trumpiausių takelių. Žodinis Įstatymas išoriškai atrodo lengvesnis, bet kai bandai vykdyti būna sunku, jis pilnas pasmerkimo, baimės, neapykantos sau ir įtikinimo, kad tu iš tiesų nepažįsti Viešpaties. Štai kokia yra šių dienų fariziejų Žodinės Tradicijos realybė.

Dabar, ar jūs norite žinoti, kaip pažinti Jo balsą, kad galėtumėte išvengti šitų spąstų? Kitą savaitę!

Gausių palaiminimų!


2012 m. birželio 23 d., šeštadienis

Moterų klausimai


John Fenn, 2008 m. rugpjūčio mėn. 18 d.,

Sveiki,
Laikas nuo laiko aš gaunu žmonių laiškus, kurie klausia apie moterų vaidmenį surinkime (bažnyčioje) - ar jos turi tylėti ar ne, lyderiavimas, rūbai/ makiažas ir t.t. Jie nori žinoti, ką apie tai sako Žodis, koks turi būti teisingas biblinis tikėjimas ir praktika.

Kai kuriuose sluoksniuose moterims neleidžiama kalbėti tarnavimų metu ir, žinoma, būti valdžios pozicijoje. Yra netgi namų surinkimų, kurie tuo tiki ir tai praktikuoja, lygiai taip, kaip ir tradiciniai surinkimai. Jie kildina savo tikėjimą iš trijų pastraipų; dviejų Rašto vietų 1 Korintiečiams ir vienos Rašto vietos 1 Timotiejui.



Šiose „Savaitės Mintyse“ mane domina trys dalykai; ką sako Raštas, ką daro Dievas šiandien pasaulyje, ir kaip mes turime žiūrėti vienas į kitą, jei mes šias tris Rašto vietas suprantame skirtingai?

Aš tikiu, kad mes turime suprasti šitą problemą visų pirma suvokdami kas yra Naujojo Testamento (NT) pamatinės tiesos, ir kaip tai susieta su mūsų gyvenimu Kristuje. Ne vieną kartą NT sako, kad mes visi esame lygūs Kristuje – ir jeigu jūs perskaitysite įvadinius žodžius į kiekvieną NT laišką, minėdami šitą lygybę, jie rašė kartu vyrams ir moterims.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl 1 Pt 3:7 parašyta, kad vyrai turi gerbti savo žmonas, prisimindami, kad jie kartu yra „gyvenimo malonės bendrapaveldėtojai“. Bendrapaveldėtojai, kaip Petras sako, reiškia, kad jie lygūs vienas kitam gyvenimo malonės atžvilgiu – kiekvienas yra lygios vertės dovana kitam, bet atlieka skirtingas funkcijas santuokoje. Paulius rašė „pašauktiesiems šventiesiems“ (taigi vyrams ir moterims) Romoje. Romiečiams 8:17 pasakyta, kad mes esame bendrapaveldėtojai su Kristumi. Ne tik vyrai ir žmonos yra „ bendrapaveldėtojai“, bet visi šventieji iš tiesų yra „bendrapaveldėtojai su Kristumi“. Mes atliekame skirtingas funkcijas Kristaus kūne, bet esame lygūs.

Visi šitie dalykai yra teisingi Dvasioje, nors mes gyvename pasaulyje pilname tradicijų ir papročių, kurie kartais prieštarauja Dievo numatytam keliui. Todėl Rašto aiškinimas turi būti su pažinimu, kad nors mes esame lygūs Kristuje, kartais kultūriniai skirtumai priverčia dovanas plaukti ir veikti skirtingai įvairiose kultūrose.

Paulius susidūrė su tomis problemomis Korinte, ir 1 laiške Korintiečiams randame 2-3 dažniausiai vartojamas eilutes apie moterų tylėjimą tarnavimo metu surinkime. Bet jūs žinote, kad man patinka kontekstas. Taigi prisiminkime, kaip buvo įkurti surinkimai Korinte. Apaštalų darbų 18:4-11 mums pasakoja, kad Paulius gavo savo atsivertusius iš Korinto sinagogos, ir po pasidalinimo atskyrė įtikėjusius į Jėšua žydus kaimyniniame name, kurio savininkas buvo atsivertęs Romos žydas, vadinamas Justu.

Prisiminkime, kad surinkimas buvo įkurtas iš sinagogos. Mes turime neužmiršti, kad sinagogoje vyrai ir moterys buvo atskirti ir tik vyrai galėjo dalyvauti tarnavime, o žmonos turėjo tylėti. Toje kultūroje tik vyrai galėjo būti išsilavinę, o moterys tokios galimybės neturėjo. Štai kodėl Korinto surinkimo nariai taip elgėsi: moterys buvo atskirtos ir tylėjo.

Štai dabar jie visi tapo atgimusiais iš aukšto, kalbančias kalbomis Jėšua mokiniais, ir susirinkdavo pradžioje vienuose namuose, Justo namuose, visi kartu nieko neatskirdami – vyrai, moterys ir vaikai, visi kartu kaip viena didelė šeima Kristuje.

1 Korintiečiams 11 skyriuje Paulius kreipiasi į žmonas, kurios pradėjo nusiimti vualius būdamos Justo namuose. Jis sako 5 eilutėje: „Kiekviena moteris, kuri meldžiasi ir pranašauja neapdengta galva negerbia savo galvos (vyro)…”

Atkreipkite dėmesį, kad jis tai netaiko moterims, kurios meldžiasi susirinkime ir pranašauja – jokių problemų dėl moterų meldimosi ir pranašavimo – problema – vualio nešiojimas. Taigi, kai kurie šiandien naudoja šitas eilutes, kad neleistų moterims kalbėti surinkime, bet tai neteisinga.

Korinto miestą galima prilyginti vartams tarp Europos ir Vidurinių Rytų. Tuo metu ten buvo paprotys ištekėjusioms moterims nešioti vualį lygiai taip, kaip dabar Vakaruose nešiojamas sutuoktuvių žiedas. Išlaisvintos Kristuje, nebūdamos sinagogoje ir susirinkdamos drauge su šeimomis gyvenamuose kambariuose, jos nenorėjo nešioti vualių ir juos nusiimdavo, kuomet ateidavo į bažnyčią (Justo namuose) taip, lyg būtų savo pačių namuose. Tokia buvo neoficiali ir familiari atmosfera namų santykiais pagrįstuose surinkimuose.

Bet Paulius liepė laikytis regiono papročių ir nešioti vualius (nes jos svečiavosi svetimuose namuose). Vėliau, mokydamas apie Viešpaties vakarienę ir neatmestiną požiūrį į ją, jis sakė jiems deramai nusiteikti, nes visi turėjo savo namus, jei jie norėjo tik pavalgyti ir išgerti (11:21-22). Akivaizdu, kad kartą išlaisvinti iš sinagogos taisyklių jungo, jie pateko į pavojų perlenkti į kitą pusę - į neoficialumą ir netvarką, kai susitikdavo kartu ieškoti Viešpaties ir Jį garbinti.

Nusiimti vualį tomis dienomis prilygtų mūsų laikui, jei ištekėjusi moteris ateitų į surinkimą/ kieno nors namus ir nedelsiant, kartu su batais arba paltu nusiimtų ir savo sutuoktuvių žiedą, ką ji gali daryti savo pačios namuose, bet ne namų surinkime. Paulius liepė nenusiimti sutuoktuvių simbolio susirinkime, bet dėvėti vualius pagerbiant savo vyrą.

Tris kartus 6, 13 ir 16 eilutėse jis prašo jų teisti save pagal tradiciją ir kultūrą. 6 eilutėje jis sako: „O jei žmonai gėda turėti trumpus plaukus, tegul apsigaubia vualiu“- „jei“. 13 eilutėje jis sako: „Teiskite save patys: argi tinka moteriai melstis Dievui neapsigaubusiai?“ Turiu pridėti, kad Romoje moterys nedėvėjo vualių, taip pat ir visoje likusioje Viduržemio jūros regiono dalyje ir tai vieninteliai surinkimai, kurie turėjo dėl to problemų. Ir mūsų kultūroje niekas nesitiki, kad moteris nešios vualį (kaip musulmonės burką). 16 eilutėje jis sako, kad jei kas nors nori ginčytis dėl to „mes neturime tokio papročio surinkime“.

Ir vėl, problema buvo ne dėl to, kad žmonos meldžiasi ar tarnauja Dvasios dovanomis surinkimo metu, bet tai, ar jos susirinkime apsirengę sutinkamai su to meto ir regiono kultūra, tuo pagerbdamos savo santuokas ir vyrus.

Bet vėliau trijuose skyriuose, atrodo, kad Paulius prieštarauja pats sau ir liepia žmonoms iš viso tylėti. „Jūsų moterys surinkimuose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti, jos turi būti klusnios, kaip sako ir įstatymas. Ir jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moterims gėdinga kalbėti surinkime“ (14:34-35)

Kodėl jis sako, kad gerai yra moterims melstis ir tarnauti Šventosios Dvasios dovanomis, kai jos paiso tradicijos derančios ištekėjusioms moterims gaubtis vualiais, o vėliau (atrodo) liepia iš viso tylėti? Ar gali būti,kad Paulius prieštarauja pats sau, ar kad mes turime labiau pasigilinti į kontekstą, kad suprastume, ką jis nori pasakyti (taip).

Prisiminkime, kad Paulius skiria savo laiškus tiek vyrams, tiek ir moterims - „visiems pašauktiems būti šventais“ - 14:26 jis sako jiems: „Kai susirenkate, kiekvienas iš jūsų gali turėti psalmę (garbinimą), doktriną (mokymą), apreiškimą (kažką, ką Dievas jums parodė pastaruoju metu), Dvasios dovanas (kalbos/aiškinimas ir t.t.). Tegu viskas tarnauja kitų ugdymui“.

Prisiminkime, kad tie patys žmonės kažkada buvo atskirti, moterys tylėjo ir buvo neišsilavinę, o dabar jie susitinka viename kambaryje, kaip didelė šeima Kristuje. Ar galite įsivaizduoti chaosą, ir visuomeninio bendravimo įgūdžių ir manierų trūkumą susirinkime, kur siekiama, kad Dievas galėtų veikti taip, kaip nori? Jie turėjo išmokti kai kurių dalykų apie naujai atrastą laisvę Kristuje.

Pauliaus sako, kad viskas turi vykti taip, kad visi būtų ugdomi, bet prieš tai teigia, kad visi gali dalyvauti, ir tai padeda suprasti pradinį kontekstą. Jis rūpinasi tvarka ir ugdymu susirinkimo metu. Jis pabaigia pastraipą 40 eilute tais pačiais žodžiais, kad viskas būtų daroma „padoriai ir tvarkingai“.

Tai reiškia, jog viskas tarp šitų dviejų teiginių 26 ir 40 eilutėse yra tam, kad viskas būtų daroma padoriai, tvarkingai ir tarnautų visų ugdymui. Taigi pažiūrėkime į teksto turinį tarp teiginių 26 ir 40 eilutėse.

27 eilutėje jis liepia jiems keistis, kuomet meldžiasi kalbomis ir jas aiškina, ir tuomet apriboja tai 2-3 kalbėtojais vienu metu. 28 eilutėje jis sako, kad jei nėra aiškintojo, reikia tylėti ir nesidalinti – jūs nenusidedate, jei nesidalinate tuo, ką jaučiate, jog jums davė Dievas. 29 eilutėje jis sako tiems, kurie turi pranašiškus žodžius, kad jie kalbėtų paeiliui ir ištirtų kiekvieną pasakytą žodį (suteikti asmeniui ir surinkimui teisę priimti arba atmesti pranašišką žodį). 30-31 eilutėse jis vėl liepia laikytis eilės, ir jei tu turi žodį, ir kažkas šalia taip pat turi žodį, nusileisk jam, pasilik ramybėje ir leisk jam kalbėti. 33 eilutėje jis sako, kad visa tai daroma dėl to, kad Dievas nėra sumaišties, bet ramybės Dievas. Visi šitie dalykai yra visuomeniniai įgūdžiai, etiketas ir elgesys, derantis, kuomet esi svečias pas ką nors namuose.

Po to iš karto seka kita eilutė apie žmonas, kurioms reikia tylėti ir jei turi klausimų, klausti savų vyrų namuose. Jis pabaigia 40 eilute ir vėl teigdamas, jog rašymo tikslas, kad viskas būtų daroma padoriai ir tvarkingai. Skyriaus pabaiga.

Visi šitie dalykai yra etiketas ir visuomeninės malonės - laikytis eilės, nekalbėti be eilės, apsvarstyti ir aptarti tai, ką sako kiti, kaip elgtis ir kuomet turi klausimų, nekalbėti be eilės, geriau paklausti namie - aišku, kad tai yra kultūros ir etiketo problema. Štai kodėl Paulius sako joms pranašauti ir melstis 11 skyriuje, bet liepia savo klausimus užduoti namuose. Taigi, mes galime suprasti, kad atėję iš sinagogos, kur jos buvo neišsilavinusios ir kur joms nebuvo leidžiama kalbėti, dabar galėjo sėdėti kartu su šeima svetainėje, melstis ir tarnauti kartu su vyrais Dvasios dovanose, tai buvo visiškas pakoregavimas. Taigi, Pauliaus nurodymai skirti žmonoms, kurios užuot pertraukę susirinkimo eigą, savo klausimus vyrams turi užduoti savo namuose.

Faktiškai Senasis Testamentas nieko nesako apie tai, kad moterys turi tylėti, nors Talmudo rašytojai (rabinai) tai mini. Faktiškai, Abraomas, tikėjimo tėvas, pakluso ir pasidavė Sarai Pradžios 16:2, ir moterys suvaidino daug lemiamų vaidmenų Izraelio istorijoje (tokių kaip Deboros, kuri buvo teisėja). Senasis Testamentas kalba apie tvarką šeimoje ir santuokoje, ir tai panašu į Pauliaus požiūrį, kad Adomas buvo sukurtas pirmas, ir tokia turi būti tvarka santuokoje. Štai koks Pauliaus mokymo kontekstas.

Mes vakariečiai turime savęs paklausti, ar normalu būtų mūsų žmonoms nešioti vualius? Ar normalu mūsų moterims tylėti visuomenėje? Mes turime atskirti pirmo amžiaus papročius nuo Rašto. Taip, vyrai ir moterys yra lygūs, ir turi būti tvarka, pagarba ir abipusis vertinimas santuokoje, ir aišku, kad dovanos veikia nepriklausomai nuo lyties skirtumų. Bet kaip mes pritaikome šitas tiesas kultūroje?

1 Tim 2:9-15 Paulius duoda Timotiejui patarimą Efeze apie tas laisves, kurias ten patyrė žmonos. Problema nebuvo vualiai, kaip Korinte, tai buvo rūbai, kosmetika ir papuošalai. 9 eilutėje Paulius sako žmonoms negarbiniuoti savo plaukų, nenešioti auksinių papuošalų, perlų ar brangių rūbų, ir tuo pačiu atsikvėpimu sako nepasiglemžti valdžios virš savo vyrų, bet „mokytis tyloje“.

Ir vėl, mes turime atskirti Biblijos tiesas nuo tų dienų kultūros. Tiesa ir vėl yra tokia, kad mes esame lygūs Kristuje, bet gyvename kitokioje kultūroje. Todėl Paulius turi duoti patarimą, kaip taikyti tiesą. Jis sakė korintiečiams, kad viskas yra galima, bet ne viskas naudinga, ir ne viskas ugdo“ (1 Kor 10:23).

Ar šiandien mūsų kultūroje tinka moterims garbiniuoti plaukus, nešioti gražius rūbus ir papuošalus? Taip, žinoma. Ar normalu vakarų moterims nešioti vualius? (Ne). Todėl Pauliaus nurodymai turi būti suprantami, kaip skirti pritaikyti tiesai tam tikroje kultūroje ir neturi būti taikomi aklai, kaip doktrina be jokių pakeitimų.

Aš manu, kad žmona, kuri moko ar tarnauja dovanose nepasiglemžia savo vyro valdžios, jei jis su tuo sutinka. Aš pirmą kartą tai supratau 1975 metais stebėdamas žymią išgydymo tarnautoją Francis Hunter, kai ji kalbėdavo daug daugiau nei jos vyras Charles, ir naudojo kosmetiką. Ji pasakė, kad ji kalbėdavo, nes jos vyras Charles atpažino, jog jos dovana yra kalbėti ir mokyti, ir jis norėjo pripažinti tą dovaną ir padėti jai plaukti. Taigi, ji nepaveržė valdžios, bet tarnavo jo valdžioje. Dėl kosmetikos ji pasakė: „aš visada tikėjau, kad jeigu tvartą reikia dažyti, tai nudažyk jį“. Mūsų kultūra šiandien sutiktų su ja, bet taip nebuvo Pauliaus laikais.

Ir vėl biblinė tiesa yra tokia, kad mes esame lygūs Kristuje. Ta lygybė tikra, tik kiekvienas turi skirtingą funkciją. Taip pat teisinga, kad šitos dovanos turi būti taikomos kultūroje, kurioje mes gyvename. Ir pagaliau. Tai, ką aš vadinu kultūriniu ir kontekstiniu požiūriu Korinte, kai kurie tai priima kaip įpareigojimą iš dangaus neleisti moterims/ žmonoms kalbėti susirinkime ir užimti valdžios pozicijos.

Paulius sutiko panašias problemas Romoje, ten viena grupė pasirinko Šabato dieną, o kita būti vegetarais. Rom 14:1-8 jis rašo, kad kai kurie sako, jog viena diena yra šventesnė už kitą. Gali būti, jo dienomis buvo diskusija dėl šeštadienio ar sekmadienio pasirinkimo garbinti Dievą. Tiesa tokia, kad Jėšua yra Šabato Viešpats, ir būtent Paulius sako, kad visos dienos yra lygios, bet kai jie pasirenka vieną ar kitą dieną, tai jie daro dėl Viešpaties, ir mums nereikia dėl to jų teisti.

Jis taip pat pamini žmones, kurie pasirinko būti vegetarais, bet ir vėl, ką jie daro, jie daro tai dėl Viešpaties. Paulius jiems sako nesmerkti vienas kito dėl tokių dalykų. Aišku, kad tai iš dalies yra asmeninis, iš dalies kultūrinis sprendimas.

Svarbu pažymėti, kad jis vadina tuos, kurie išskiria vieną dieną iš kitų ir vegetarus „silpnais tikėjime“, ir sako, kad galite kalbėti apie šitas problemas, bet nesiginčyti. 1 Kor 10 paminima problema, kuri iškilo dėl mėsos parduodamos restoranuose prie pagonių šventyklų. Jų meniu buvo pateikiama vos prieš kelias minutes paaukota stabams mėsa. Paulius sako, kad kai kurie negali valgyti mėsos dėl sąžinės. Šiame kontekste tai atitinka „silpnus tikėjime“ krikščionis. Ir vėl jis sako neteisti, būti jautriems, jei valgote su kuo nors, kurio sąžinė gali būti sužeista dėl to, kad valgysite mėsą kartu su jais, ir liepia vaikščioti meilėje. Štai kodėl jis sako, kad viskas galima (jei norite valgyti mėsą paaukotą stabams), bet ne viskas ugdo kitą asmenį.

Štai ką aš noriu pasakyti: yra daug geraširdžių žmonių, kurie nesupranta tiesos, kad visi vyrai ir moterys ir visos dovanos yra lygios Kristuje, tik skiriasi funkcijos, arba jie tiki, kad Raštas nustato apribojimus moterims tarnauti dovanose. Jie supranta taip, kaip ir santuokoje, moteris turi tylėti surinkime.

Aš suprantu Raštas sako, kad mes visi tarnaujame kaip lygūs, tik laikomės tvarkos santuokoje ir susirinkimo metu. Aš pritaikau Biblijos tiesą laisvoje vakarų kultūroje – vyrai ir moterys yra lygūs ir turi tą pačią laisvę tarnauti. Kai kurie neturi šitos laisvės, ir jie tai daro tikėdami Viešpačiu. Tačiau tie, kurie gyvena šitoje laisvėje, neturi smerkti tų, kurie tokios laisvės neturi.

Turiu pasakyti tiems, kurie supranta šitas eilutes taip, kad žmonos/ moterys turi tylėti susirinkime, kad jie turi problemų atsirinkdami aiškinimą. Pavyzdžiui, jei jie liepia žmonoms tylėti, jog pagerbtų savo vyrus, pasirinkdami tik 1 Kor 11, kad būtų nuoseklūs, jie turi mokyti žmonas nešioti vualį, burką, nes pridera melstis ir pranašauti apsigaubus vualiu. Ir jei nori būti nuoseklūs pagal 1 ir 2 Tim, kur jie mano, kad Paulius liepia neužgrobti savo vyrų valdžios, bet geriau patylėti, jie turėtų taip pat drausti garbiniuoti plaukus, nešioti papuošalus ir puošnius rūbus. Kai kurie mūsų Amish broliai (vert. labai konservatyvi bendruomenė JAV) būtent taip ir elgiasi, ir mes gerbiame juos, nes jie tai daro dėl Viešpaties, bet Paulius vadina juos silpnais tikėjime. Nepaisant šito, kaip broliai Kristuje, mes gerbiame jų pasirinkimus.

Tačiau aš pabaigsiu taip. Kaip žmogui suprasti, ar tai, ką aš mokau yra teisinga, ar teisinga tai, ką moko kas nors kitas, kuris aiškina šitas Rašto vietas, kaip nurodymą moterims tylėti? Teisingas būdas spręsti, kas iš Dievo, o kas ne, yra žiūrėti į Raštą taip, kaip mes darėme šiuose pamąstymuose, ir palyginti su tuo, ką Dievas daro pasaulyje. Tai turi sutikti ir patvirtinti vienas kitą, nes Šventoji Dvasia darys tik tai, ką Dievas apibūdino Savo Žodyje. Žodis ir Dvasia visuose dalykuose sutinka.

Jei Dievas visame pasaulyje naudoja ir patepa labai garsias ir matomas moteris/ žmonas, tai turėtų sutapti su tuo, ką moko Raštas, ar gi ne? Ir ar gi mes to ir nepastebime? Visame pasaulyje moterys užima lyderių pozicijas ir Dievas patepa jas. Štai ką daro Šventoji Dvasia, bet Rašte yra dar didesnis to įrodymas, ir apie tai aš čia ir rašiau.

Tai, ką aš čia rašiau, sutinka su Raštu. Ten paminėtos tokios žymios moterys kaip Lidija, kuri įkūrė ir priimdavo savo namuose surinkimą Filipuose; Nymfa priimdavo savo namuose surinkimą Laodikėjoje (Kol 4:15); Andronikas ir Junija, vyro ir žmonos komanda, kuriuos Paulius pavadino apaštalais (Rom 16: 7), Priskila ir Akvilas, kurie paminėti 6 kartus, iš kurių 4 kartus Priskila paminėta pirmoji, tai rodo, kad ji pagrindinė kalbėtoja, ir jie priimdavo surinkimą savo namuose. Aš negaliu pamiršti Febės, diakonės Cezarijoje (Rom16:1) ir daugybės kitų žymių moterų, kurias Paulius Rom 16 paminėjo kaip tarnautojas ir pagalbininkes.

Paulius dirbo vienoje komandoje su moterimis, kurios turėjo valdžios poziciją (netgi apaštalo) ir tomis, kurios priimdavo/ vadovavo vietiniam surinkimui savo namuose, taip pat 3 skyriai iš Pauliaus raštų, kuriuos aš minėjau, kartu su kultūriniu ir plačiu bibliniu kontekstu, aiškiai parodo, kokia laisvė suteikta moterims Kristuje.

Žodis ir Dvasia sutinka. Tai, ką šiandien daro Šventoji Dvasia pasaulyje sutinka su Raštu, kaip išaiškinta šiame straipsnyje. Bet tiems, kas aiškina Raštą kitaip, tai ką jie daro, jie daro Viešpačiui, ir mes, nenorėdami sugriauti jų tikėjimo, pasiliekame meilėje jų atžvilgiu.

Sunkumai dažnai prasideda tada, kai moteris arba pora, kuri anksčiau praktikavo moterų tylėjimą ir nebuvimą valdžios pozicijoje, pradeda Žodyje ir per Šventąją Dvasią atrasti savo laisves. Dažnai tai veda į pasikeitimą santykiuose tarp draugų, santykiuose surinkime, ir įžengimą į naujus dalykus su naujais draugais tikėjime ir džiaugsmu naujoje laisvėje, ir tai gali gąsdinti. Bet kai žmogus žino, kad Šventoji Dvasia veda juos ir jie gali tai matyti Žodyje, nėra kelio atgal į tai, kas tėra žmogaus sukurti apribojimai.

Jei kas nors iš šitų žmonių tai skaito, aš tiesiu jums pagalbos ranką... tokie pamąstymai šiandien.


Gausių palaiminimų!


2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Žmonių tradicijos. 2 dalis

John Fenn, 2012 m. birželio mėn. 9 d.,

Praeitą savaitę aš dalinausi, kokiu būdu Šventoji Dvasia yra Jėšua (Jėzaus) gyvenimo ir Naujojo Testamento žodžių liudytoja. Ši gyvoji liudytoja patvirtina Žodį ir suteikia tokį Dievo Žodžio supratimą, kokį gali suteikti tiktai tiesioginis liudininkas bei perteikia tą tikslą, dėl kurio buvo pasakytas Žodis. Ji yra ištikima ir tikra liudininkė.

Žodžio vientisumas ir balansas su Dvasia
Nors praeityje Tikėjimo Žodžio judėjime buvo daug perlenkimų, jo esminė tiesa buvo Dievo Žodžio vientisumas. Ta tiesa buvo beveik prarasta visos tikinčiųjų kartos nuo 1980 metų.

Aš paprašiau populiarios Biblijos mokyklos lyderio pridėti į mokymo kursą Senojo ir Naujojo Testamentų apžvalgą ir Jėšua gyvenimo nagrinėjimą, bet jis pasakė – ne, žmonės norėjo mokymo apie išlaisvinimą ir „dangaus nuleidimą“, kad įvyktų prabudimas, mokymo, kaip patirti asmeninį prasiveržimą ir t.t. - paliekant žmones tikėti visokių rūšių paikais mokymais, bet neturint pamato kaip atskirti Žodį nuo klaidos.

Maždaug prieš 13 metų aš mokiau Pasauliniame Maldos Centre ir paminėjau faktą apie maldą, kuris mano nuomone yra bendras pažinimas: jog mes galime drąsiai ateiti prie sosto, kad priimtume malonę ir gailestingumą reikiamu laiku. Aš tęsiau ir citavau ne tik šitą pastraipą iš Heb 5:1-2, bet iš įpročio paminėjau Rom 5 :1-2, kuri sako: „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime...

Matyt, kad aš užmyniau ant nuospaudos.
Viena ponia mostelėjo ranka į orą, ir aistringai įsiterpė: „Bet________________ sako, kad mes turime šauktis Dievo, pasninkauti, raudoti ir rėkti, kad pritrauktume Jo dėmesį ir kad Jis siųstų prabudimą!”

Aš tada pacitavau 1 Timotiejui 2:4, kur sakoma, kad Dievas nori, jog visi būtų išgelbėti – ir visai nereikia Jo įtikinėti; Jis nėra mūsų priešininkas. Ir Efeziečiams 2:6 sako, kad mes esame pasodinti danguje kartu su Kristumi bei pakartojau, kad mes ateiname drąsiai prie sosto. Aš paminėjau, jog Kristus gyvena mumyse pagal Kol 1:27, ir kad pati Šventoji Dvasia yra mumyse, o mūsų kūnai yra Dievo šventykla, iš 1 Kor 3:16 ir 6:19. Tik jūs nepamanykite, kad aš buvau supykęs dėl jos reakcijos!

Ji pasakė, kad buvo viename susirinkime ir tokioje konferencijoje, kur susirinko 3000 žmonių. Jie ten raudojo prieš Dievą, kiek tik galėjo, kad Jis išgirstų ir siųstų prabudimą, ir atvertų dangų tai tautai, ir ji žino, kad taip reikia, nes ________________ ir _____________ pasakė, jog būtent taip reikia daryti, kad Dievas išgirstų.

Aš paklausiau jos: „Kada jūs tapote fariziejumi?“ Ji nesmagiai pasijuto, todėl pratrūko tirada, bet sulaukė daug „taip“ ir „amen“ bei galvos linktelėjimų iš tų žmonių klasėje, kurie taip pat dalyvavo tuose jos minėtuose susirinkimuose, arba net buvo toje pačioje tikėjimo srovėje.

Aš pasakiau: „Aš ką tik pacitavau daugiau kaip 6 eilutes, kurios sako, kad Dievas nori, kad visi būtų išgelbėti; Jis yra taip arti, kaip mūsų dvasinis žmogus; mes esame teisūs Jame; ir kai tik mes Jam pasakome: „Tėve“, mes jau esame prie sosto. Nors jūs citavote lyderius, kurie kalba visiškai priešingai, kad mes turime maldauti atviro dangaus, raudoti, kad pritrauktum Jo dėmesį, galinėtis su Juo, kad Jis pajudėtų planetoje ir galvoti, kad vien malda gali pakeisti tautą, užuot galvojus, kaip iš tiesų vesti žmones pas Jėzų taip, kaip nurodo Biblija, kad turi būti daroma. Kuo jūs patikėsite, savo mokytoju, ar rašytiniu Žodžiu? Jūsų mokytoju ar Jėšua?“

Šventumo judėjimas
Tuomet aš turėjau mokyti apie fariziejus. Po to kai graikai užkariavo Izraelį, jie paskleidė savo helenistinę politiką, graikų kultūra paplito po pasaulį. Jie turėjo kelius, bendrą valiutą, sportines žaidynes, teatrą, viešas pirtis ir gimnazijas, meną ir įvairius rūbų stilius. 100 metų buvo sunku atskirti žydą nuo graiko.

Šventumo judėjimas atskyrė žydus nuo graikų, juos vadino „atsiskyrusiais“ ir tai vyko 150 metų prieš Kristų. Jiems reikėjo organizacijos, tai jie pradėjo namų susirinkimus „asamblėjas“, graikiškai „sinagogas“, 10-iai suaugusių vyrų ir/arba šeimų. (Hebrajiškai jos buvo vadinamos „beyt knesset“ arba „namų asamblėjos“).

Jie suprato, kad buvo tik viena diena tinkama jiems susirinkti; šeštadienis, taigi pradėjo rinktis garbinti šeštadienį namuose. Vėliau, kai žmonių padaugėjo, kai kurie persikėlė į pastatytus namus, ir tai būtent mes dabar turime tarp tikinčių žydų. Naujajame Testamente tikintieji susitikdavo namuose, ir plito iš ten į kitus namus taip, kaip šiandien daro mūsų tinklas.

Istorijos pamoka
Žodis fariziejus reiškia „atsiskyręs“. Fariziejų judėjimas atskiria tikinčiuosius į namus, kad jie būtų mokomi užrašyto Mozės Žodžio ir Senojo Testamento. Taigi, Įstatymo pritaikymo komentatoriai pirmieji įkūrė žodinę tradiciją ir paskleidė ją tarp gyventojų.

Greitai šitie mokymai, žodinė tradicija, tapo svarbesnė už rašytinį Žodį. Mišna (hebr. „kartojimas“) yra pirmas ir svarbiausia žodiniame Įstatyme ir teigia, kad sakytinio Įstatymo turi būti laikomasi dar labiau nei rašytinio Dievo Žodžio. (M. Sanhedrin 10.3)

Pavyzdžiui, Žodis sako, kad jūs negalite daryti jokio darbo per šabatą. Taigi, kiek tu gali nueiti tą dieną, kad tai nebūtų darbas? Komentatorius sako (mūsų mylių amžiuje) apie ¼ mylios arba ½ km, ir kas viršaus – tai jau darbas. Taip tas mokymas tapo sakytiniu įstatymu aukščiau rašytinio Įstatymo.

Į tokį pasaulį įžengė Jėšua – ir čia nukreipti Jo argumentai religiniams lyderiams. Pavyzdžiui, Morkaus 3:1-6 sinagogoje Jėšua paklausė lyderių, ar per šabatą tinka daryti gera, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti – ar tai bus darbas, kuris yra uždraustas? Jie tylėjo, nes jie visi tikėjo Sakytiniu Žodžiu daugiau nei Rašytiniu Žodžiu – ir Jėšua „rūsčiai juos apžvelgęs, buvo nuliūdęs dėl jų širdžių kietumo“ (ir Jis išgydė žmogų su padžiuvusia ranka).

Žodis „kietumas“ Jėšua laikais buvo statybinis terminas naudojamas apibūdinti tinkavimo procesui... kai cementas/ kalkės mišinys buvo klojamas ant sienos, leidžiama nudžiūti, tada kitas sluoksnis dedamas, ir tęsiama tol, kol darbas pabaigiamas.

Modernūs fariziejai
Tai sluoksniavimosi procesas, šiandien mes galėtume pagalvoti apie du arba tris tinko sluoksnius, tai apibūdina procesą, kai asmuo lėtai atsitraukia nuo rašytinio Žodžio kaip galutinio autoriteto dėl visuotinai tampančios priimtinos žodinės tradicijos.

Ir būtent taip elgiasi daugelis krikščionių šiandien. Jie tiki, kad žodinė tradicija yra daugiau nei Dievo Žodis, taip lygiai taip, kaip darė jų dvasiniai protėviai fariziejai. Daugelis daro tai su teisinga širdimi, ir Dievas veda juos atgal prie Žodžio, kai jie suvokia, kad pasitikėjo labiau žmonių tradicijomis, o ne Dievu.

Pagerinti kryžiaus auką?
Kaip mes galime pagerinti kryžių ir Žodį? Gal savaitę pasninkausime, kad pagerintume kryžių? Šauksime Dievui? Jėšua mirė už mus, ką mes dar norime, kad Jis mums padarytų? Realybėje viskas ką gauname savo gyvenime plaukia iš kryžiaus ir Jo prisikėlimo jėgos, todėl net nesistenkite to pagerinti!

Aš nesiekiu įžeisti, aš bandau paskatinti pamąstyti, kuo jūs tikite ir kodėl. Ar jūs tikite savo modernia „Mišna“, savo žodine tradicija, ar Dievo Žodis jums galutinis autoritetas?

Šventoji Dvasia seka tik Žodžiu, o ne mūsų žodine tradicija, kurią mes pagerbiame labiau nei Žodį. Kai žmonės palieka Žodžio ir Šventosios Dvasios balansą, jie atsiveria nešventoms dvasioms, nors jie ir yra krikščionys. Keista, bet tai tiesa. Daugelis gyvena su formulėmis ir stebisi, kur gi Dievas? Šiandien mes ieškome formulių; Biblijoje jie ieškojo Dievo. Aš noriu jus mokyti, kaip ieškoti Jo ir vaikščioti su Juo.

Sekančią savaitę – kaip atskirti žodinę tradiciją nuo Dievo, kaip priimti Šventosios Dvasios liudijimą apie Žodį, ir tradicijai pasakyti: ne, ne!

Gausių palaiminimų!


2012 m. birželio 15 d., penktadienis

Žmonių tradicijos. 1 dalis

John Fenn, 2012 m. birželio mėn. 2 d.,

Mano ketvirtos klasės mokytoja ponia Rigel pašnibždėjo ilgą sakinį į ausį mokinei, kuri sėdėjo priekyje iš kairės, poros dešimčių ketvirtokų klasėje. Ta mokinukė pašnibždėjo tai, ką girdėjo sėdinčiam už jos, ir tada eilė po eilės, kol sakinys buvo ištartas paskutiniam asmeniui.

Tas paskutinis mokinys atsistojo ir pakartojo tai, ką girdėjo ir mes visi pratrūkome juoku, nes tai, ką jis pasakė, buvo toli nuo to, ką mes visi paeiliui girdėjome. Tada ponia Rigel pasakė mums, ką ji iš tiesų pašnibždėjo pirmai mokinei ir tai labai skyrėsi!

Žmonių tradicijos
Jūs tikriausiai patyrėte panašų dalyką mokykloje. Bet tai yra pamoka, iš kurios galima pasimokyti dar ir dabar, ir apie tai aš šiandien rašysiu.

Visi vaikai mūsų klasėje girdėjo kažką, kas buvo tikslu, nes tai išėjo iš prieš jį sėdėjusio mokinio. Netgi jei 14-asis klasėje išgirdo kažką kitaip negu 23-asis, visi mokiniai galėjo prisiekti padėję ranką ant Biblijos, kad tai, ką jie girdėjo buvo teisinga ir tikslu, ir kad jie 100% teisingai pakartojo tai, ką girdėjo.

Bet faktas toks, kad tik ponia Rigel ir tas pirmas mokinys turėjo sakinį, tik vieną teisingą sakinį. Taip ir visas Jėšua (Jėzaus) gyvenimo užrašymas yra toks kaip šitas pavyzdys - Jėšua buvo mokytojas, ir tie, kurie Jį girdėjo iš pirmų lūpų, kruopščiai viską surašė mūsų Naujojo Testamento suformavimui.

Dievo problema
Taigi mes per amžius skaitome tų pirmųjų klausytojų užrašus, ir taip kaip tie ketvirtokai sėdintys toli nuo mokytojos ir pirmo mokinio, kuris išgirdo tikslų sakinį, daugelis išgirdome klaidingai, nors galėtume padėję ranką ant Biblijos prisiekti, kad girdėjome ir žinome teisingai. Šalia sėdintis mokinys gali prisiekti: „aš žinau tiesą“, ir kaip vaikai, kai kurie pradeda kovoti ir įrodinėti, kad yra teisūs :) Taip dažnai nutinka ir tarp krikščionių.

Jau tada, kai Viešpats per Jėšua paskelbė tiesą, Jis žinojo, kad mes gyvensime praėjus 20 amžių. Nejaugi jūs manote, Jis nenumatė būdo kaip išlaikyti tikslumą? Jis numatė.

Kaip Jis tai išsprendė?
Mano mokytoja pasiliko stovėti prie pirmos mokinės, ji pasakė jai sakinį, ir nesiklausė, ką kiekvienas mokinys šnibždėjo kaimynui. Bet Tėvas nedavė mums Savo Žodžio ir tada pasitraukęs šalin stebėjo, kaip tai darė mano mokytoja.

Jis numatė būdą sekančioms kartoms, kad jos išgirstų originalius Žodžius, taip kaipJis numatė, tokius pat tikslius, tiesiai iš Šaltinio, taip lyg kiekvienas asmuo būtų tas pirmas mokinys, nors nutolęs laike per 20 amžių. Kaip?

Apd 5:23 Petras kalbėjo apie Jėšua gyvenimą ir kančią: „Mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie Jam paklūsta“.

Tėvo sprendimas buvo toks - padaryti Šventąją Dvasią Jo gyvenimo, mirties, palaidojimo, prisikėlimo ir paėmimo į dangų liudininke. Ir ne tik tai, bet būdama Dievu, Ji – Dievo Žodžio ir tikslo liudininkė, ne tik rašytinio Žodžio tiesos, bet tikslo, dėl kurio šitas Žodis buvo pasakytas, liudininkė.

Tokiu būdu, turėdamas tiesioginį liudininkės patvirtinimą, netgi praėjus 20 amžių po visų įvykių, ir priimdamas liudijimą ne tik apie įvykius, bet ir mokymą apie pasakyto Žodžio tikslą, kad tie, kurie dabar tiki, galėtų tikėti taip, kaip tie, kurie kažkada buvo tų įvykių liudininkais – nuosekliai per amžius!

Tiesos Dvasia
Žinoma, jūs norite, kad tas betarpiškas liudininkas būtų teisingas ir nepakeistų net mažiausios detalės ir nepridėtų savo nuomonės prie to, ką jis matė. Taigi Jėšua pasakė savo mokiniams, kad Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, ir kad ji nekalbės iš savęs, bet tik tai, ką išgirdo - ir Ji ves, mokys ir įves į visą Tiesą. Jos tarnavimas tikintiesiems yra parodyti, ką Tėvas paruošė mums – iš betarpiško liudininko perspektyvos, tiesiai iš Tėvo širdies (Jn 14:17, 26; 15:26; 16:13-14; 1 Kor 2:9-12).

Pastaba: Būtent taip jūs gimėme iš naujo. Kažkas papasakojo jums apie Jėšua, ir Tėvas per Šventąją Dvasią pradėjo dirbti su jūsų širdimi aiškindamas apie Jėšua. Giliai viduje jūs suvokėte, kad Jis yra Tiesa, dėl betarpiško liudininko Šventosios Dvasios, kuri liudijo jūsų širdžiai, kad tai, ką jūs girdėjote apie Jėšua yra Tiesa ir Teisinga, ir jūs turėjote apsispręsti. Jūsų atgimimas įvyko dėl šito liudininko parodymų.

Mes, būdami žmonės, neapkaltiname asmens teisme be tiesioginio liudytojo parodymų: argi mes manome, kad Dievas tikisi, jog kas nors apsispręs dėl savo amžinojo likimo be akivaizdžių liudininko parodymų apie Jėšua asmenį?

Nepriklausomas nuo laiko
Vieną dieną aš galvojau apie Šventąją Dvasią, kaip betarpišką liudininkę. Aš galvojau pradėti nuo Pradžios knygos, kuri teigia, kad Šventoji Dvasia judėjo, „sklandė“ virš vandens planetoje, vadinamoje Žeme. Aš paklausiau Tėvo, kodėl Jis tai darė?

Tėvas atsakė: „Ji buvo ten kaip liudytoja“. Aš paklausiau: „Kodėl reikėjo liudytojo?“ Jis atsakė: „Ji buvo liudytoja kūrinijai, kad Mozė galėtų užrašyti, kas atsitiko“. Netgi tada, nuo pat pradžių, Tėvas mūsų naudai parūpino liudininko parodymą kūrinijai.

Apd 2:25-32 Sekminių dieną, Petras sako, kad Dovydas pranašavo apie Kristų ir Jo prisikėlimą „Jis (Dovydas) tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą...“

Taigi čia mums pasakyta, kad Dovydas 1000 metų prieš Kristų, matė Jėšua prisikėlimą ir pranašavo apie tai. Kaip? Per Šventąją Dvasią, netgi po 1000 metų ateityje įvyksiančio prisikėlimo liudininkę.

Tarp kitko ...
Lygiai tokiu pat būdu Šventoji Dvasia parodė daugeliui jūsų ateitį – į ką jūs esate pašaukti, ką jūs darysite šiame ar ateinančiame amžiuje - per liudininkę Šventąją Dvasią, kuri yra Dievas, Ji yra AŠ ESU viešpatystėje, visada esanti. Todėl Ji gali tiksliai parodyti jums jūsų ateitį taip, kaip Ji parodė Dovydui Kristaus prisikėlimą įvyksiantį po 1000 metų - AŠ ESU!

Kai kurie gali sakyti „Aš tai praradau, jau per vėlu! Dievas parodė man didelių dalykų kam esu pašauktas, bet aš jau esu per senas!“

Aplankymo metu, kai Viešpats mokė mane apie Dvasios kelius ir pranašystę, aš paklausiau Jo apie vieną porą mūsų surinkime, kuriems buvo pranašaujama dideli ir galingi dalykai. Ir ne vieną kartą, bet per du metus keleto svečių pamokslininkų, kurie iškvietė juos prieš visą kongregaciją. Visi tie kalbėtojai pranašavo tai porai tuos pačius dalykus.

Bet kaip dažnai nutinka, nuodėmė, neištikimybė santuokoje, skyrybos, ir jie išvyko iš valstijos. Taigi aš paklausiau Viešpaties apie tas pranašystes nes: „Tavo Žodis negrįžta tuščias neatlikęs to, kam yra skirtas, kam buvo siųstas“ (Iz 55).

Jis atsakė: „Kai kurie žodžiai neišsipildys šiame gyvenime, bet išsipildys sekančiame amžiuje, tūkstantmetės karalystės metu”. Aš paprašiau skyriaus ir eilutės, nes niekda nebuvau to girdėjęs. Jis tučtuojau atsakė: „Yra daug pranašysčių Senajame Testamente, kurios peržengia šio amžiaus ribas ir kalba apie ateinatį tūkstantmetį. Taigi kodėl tau sunku tikėti, kad kažkam pasakyta pranašystė išsipildys kitame amžiuje?”

Staiga aš pamačiau malonę – tiek daug žmonių iškrypo iš kelio dėl nuodėmės, pasaulio ar aplinkybių, kurių jie negalėjo sukontroliuoti, nors turėjo didžius likimus ir jautė, kad visiškai nuvylė Viešpatį bei sugriovė visas galimybes matyti šituos pažadus išsipildant- netgi jei taip! Jums tik reikia palaukti kokius 100, 200, 400, 600, 800 metų! Ir jūs įvykdysite savo pašaukimą.

Atgal prie temos
Visa tai žinodami, dabar jūs matote, kad vienintelis būdas nenukrypti nuo Žodžio ir Žodžio tikslo, yra per Tiesos Dvasios pažinimą.

Ir štai ČIA mes pratęsime kitą savaitę, nes jeigu mes nepažinsime Betarpiškos Liudininkės nuo pat pradžių, gali pasikartoti mano patyrimas ketvirtoje klasėje, kai žmonės visa širdimi tiki, kad jų tikėjimas kyla iš Žodžio, bet iš tiesų tiki klaida, ir vysto savo tradicijas manydami, kad tai Dievo Žodis ir tikslas... aš apibūdinsiu tą procesą. Iki

Gausių palaiminimų!

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

2-oji tarptautinė namų bažnyčių konferencija Lietuvoje

Jūs esate labai laukiami 2-ojoje tarptautinėje namų bažnyčių konferencijoje Lietuvoje. Dangiškasis Tėvas paruošė mums 3 nuostabias dienas su mūsų mylimais broliais ir seserimis - John Fenn ir jo žmona Barbara (Tulsa, JAV) bei Wil Kleinmeulman ir jo žmona Ank (Houten, Nyderlandai).




Mes laukiame jūsų, kad drauge turėtume nuostabų laiką šlovindami, klausydami Žodžio iš Tėvo širdies ir galėtume mėgautis šiltu bendravimu gražioje Lietuvos vietoje, netoli senosios sostinės Trakų.


Tikime, kad Dievo Dvasia galingai judės susirinkimuose, o Viešpats iš Savo šlovės turtų praturtins mūsų bendravimą ir išlies malonę į kiekvieno brolio ir sesės gyvenimą.


Daugiau informacijos ir registracija:
www.september2012.eu ; namu.baznycia; +37063685502



Virtualus krikščionis. 3 dalis


John Fenn, 2012 m. gegužės mėn. 26 d., www.supernaturalhousechurch.org

Aš nagrinėjau, kaip Naujasis Testamentas apibūdina krikščionį ir tai palyginau su mūsų dienomis, atspirties tašku pasirinkdamas Dovydo širdies šauksmą 51 psalmėje: „Neatstumk manęs nuo Savo Buvimo“. Vienas skirtumas, kurį aš matau: pirmo amžiaus tikintieji troško ir siekė Jo Buvimo (Artumo) kituose tikinčiuosiuose, būdami kartu su jais ir būdami kitų tikinčiųjų gyvenimo dalimi. Šiandien daugelis nusprendžia tiesiog nebendrauti su kitais tikinčiaisiais.

Kai aš pirmą kartą sutikau Viešpatį, buvau paauglys ir desperatiškai troškau Jo Artumo. Aš ieškojau Jo Artumo Žodyje. Taip elgėsi ir mokiniai Pauliaus laikais – jie ieškojo tų, kurie buvo su Jėšua, kad išgirstų, ką Jis sakė ir su dideliu alkiu skaitė apaštalų laiškus – mūsų Naująjį Testamentą.

Aš ieškojau Jo Artumo garbinime. Taip pat elgėsi ir mokiniai Pauliaus laikais. Įvairūs pastebėjimai Rašte bei kiti šaltiniai atskleidžia, kad jų susirinkimai namuose buvo pilni garbinimo, kalbėjimo vienas kitam psalmėmis, himnais, dvasinėmis giesmėmis, kai jie kūrė melodijas savo širdyse Viešpačiui.

Aš siekiau Jo Artumo būdamas kartu ir susijungdamas su kitais mokiniais. Lygiai taip pat ir mokiniai Pauliaus laikais – jie taip stipriai dalyvavo vienas kito gyvenime, kad jų pagrindiniai poreikiai buvo visiems žinomi ir atsakomi, o jų charakteris buvo ugdomas, kai jie nusileisdavo vienas kitam stengdamiesi išsilaikyti meilėje ir taikoje.

Ir vėl, teisumas ateina per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Bet teisumas atskleidžiamas tik tarpusavio santykiuose, nes būtent santykiuose su visa meile, kantrybe, atlaidumu ir ištverme, kuri reikalinga jei nori turėti artimų draugų tikėjime, mes įrodome, kad Kristus yra mumyse.

Šiandien, krikščionys gali siekti Jo Artumo Žodyje ir garbinime, bet atmesti Jo Buvimą kituose tikinčiuosiuose daugeliu būdų; susijungę tik elektroniniu būdu su Kristaus kūnu, likdami anonimiški tradicinėje bažnyčioje, lankydami kur tik įmanoma įvairius bažnyčių susirinkimus, bet nerizikuodami pažinti vienas kitą daugiau nei atpažinti pažįstamus veidus šen ir ten. Jie yra „virtualūs“ krikščionys ir neatitinka to apibūdinimo, kurį pateikia Naujasis Testamentas. Jie turi išvaizdą, bet ne turinį, nes jiems trūksta santykių aprašytų Naujajame Testamente, kurie yra būtini Jėšua mokiniui.

Pasigilinkime į detales
Žydams 10:25 sako: „Neatsižadėkime šventųjų susirinkimų, kaip kai kurie elgiasi, bet raginkime vieni kitus...“ Tai vienintelė eilutė Naujajame Testamente apie tuos, kurie atskyrė save nuo bendravimo su kitais tikinčiaisiais. Iš to matome, kad tai buvo palyginus retas reiškinys pirmajame amžiuje.

Žodis „atsižadėti“ čia yra „enkataleipo“. Žodis „leipo“ (ilgoji „o“) yra „palikti“. Žodis „kata“ yra blogai, labai blogai - stiprus neiginys. Žodis „en“ yra „į“. Pažodžiui „atsižadėti“, reiškia „labai blogai yra tai palikti“. Taip pat įdomus yra žodis „būdas“ (elgsena, maniera), tai „ethos“, kuris reiškia asmens charakterį išreiškiamą požiūriuose, įpročiuose ir tikėjime.

Sudėjus viską kartu, laiško žydams autorius rašo, yra „labai blogai yra palikti“, turėti nuostatą, įprotį ir tikėjimą atstumti savųjų susirinkimą. Ach. Kodėl kažkas siekia tik Dievo Artumo Žodyje ir/arba garbinime, bet yra linkęs atmesti Jo Artumą matomą kituose mokiniuose? Pirmiausiai...

Ką Dovydas pasakė 51 psalmėje
Žodis „artumas“ mūsų tekste Ps 51:11 yra „paniym“ (paw-neem; Strong‘s #6440) ir yra paimtas iš šaknies „paneh“ (paw-neh), kuri reiškia „veidas“. Tiesiogine prasme tai reiškia „žiūrėti į“ arba „priešais kieno nors veidą ar žvilgsnį“. Dovydas verkė: Nenugręžk nuo manęs Savojo veido! O Viešpatie, nenustok žiūrėti į mane! Aš alkstu pasireiškiančio Tavo Artumo, juntamo per Tavo Dvasią!
Tai, kad kai kurie tikintieji pasitraukia nuo Jo Artumo, Jo veido, pasireiškiančio per kitus tikinčiuosius, atskleidžia atsakymą: kai tikintieji pažįsta vienas kitą jų kasdieninėse kovose, tai parodo, kaip Dievas žiūri į kiekvieno gyvenimą.

Kai kiti su mumis neteisingai pasielgia, mes klausiame, ar tai pakenkia mums, ar jiems? Ką aš galiu padaryti šitoje situacijoje, kad tapčiau labiau panašus į Kristų? Teisumas įrodomas per bendravimą santykiuose, per kuriuos mes iš tiesų augame ir keičiamės. Štai taip mes taikome Žodį - klausyti ir nevykdyti, tai reiškia apgaudinėti save pačius (Jok 1:22).

Kodėl kai kurie tampa „virtualiais krikščionimis“?
Dažnai tai pasikeitimų, nežinomybės baimė, baimė atsiverti ir galbūt būti sužeistu, kartais užsikietinimas ir nenorėjimas keistis. Paprasčiau būti dvasine sala negu pažinti žmones, nes tai reiškia keistis. Kai Dievas „žiūri į mus“ kitų akimis, tai reiškia pasišventimą ir verčia mus pritaikyti Žodį, kad įrodytum, jog Kristus tikrai gyvena mumyse.

Ps 51:6 Dovydas sako: „Tu mėgsti tiesą širdyje, ir slaptoje mokai mane išminties“. „Slaptoje“ reiškia dvasią ir sielą, nes kūnas nėra paslėptas. Paslėpta dalis yra dvasia, ten kur Dievas įdeda išmintį. Kaip Dovydas verkė ir prašė „Neatstumk manęs nuo Savo veido ir Savo Šventos Dvasios neatimk nuo manęs“, bet pirmiausiai Jis sako „tu mėgsti tiesą širdyje“!

Virtualus krikščionis turi norėti pripažinti tiesą savo širdyje. Jie turi pripažinti problemas dėl kurių jie tapo virtualiais, užuot buvę tokiais krikščionimis, kuriuos apibūdina Biblija. Jie turi rizikuoti pradėti bendravimą su kitais tikinčiaisiais netgi jei tai reiškia augimą, pasikeitimus ir taip pat skausmą.

Dovydas tęsia „Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų. Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi“ (Ps 51:16-17)

Galiausiai, virtualus krikščionis negali remtis praeitimi: Dievas ieško nusižeminusios ir sudužusios širdies, kaip gyvenimo būdo, dabar. Bet daugeliui, tai reikštų nukreipti savo širdį ir šauktis Jo Artumo nesvarbu, kur jis randamas, Žodyje, garbinime, ir įrodytas santykiuose, nesvarbu, kad tai kainuotų išdidumą ar galimybę būti sužeistam – nusižeminusi širdis šaukia kaip Dovydas: Man reikia Jo Artumo!

Kitą savaitę nauja tema. Būkite gausiai palaiminti!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com